Tad su pašnekove kalbėjomės apie jos šeimą, apie finansininkės ir finansų trenerės darbus ir kaip šie atvedė ją į „Orius namus“. Dar Marija papasakojo apie taupymą ir kokiems žmonėms taupyti lengviausia, o kuriems – sunkiausia, ir apie hobius, kurie neneša finansinės naudos, bet yra mieli širdžiai.
Sukūrėte šeimą netradiciniu būdu, netgi juokaujate, kad mirus pusseserei paveldėjote jos vyrą ir du vaikus, gal galite papasakoti daugiau?
Pati užaugau irgi netradicinėje šeimoje, turėjau įvaikintų brolių ir sesių. O prieš 9 metus mirė mano pusseserė ir liko jos vyras su 2 vaikais. Tai aš juos paveldėjau ir užauginau. Dabar jiems jau virš 20 metų.
Kai prisimenu tą situaciją, atrodė, kad šeimą ištiko didžiulė nelaimė. Galiausiai viskas susiklostė visai neblogai. Tačiau mes to su pusseserės vyru neplanavome. Artimesnė draugystė gimė natūraliai, bet giminėms buvo keista, kad viskas įvyko po pusseserės mirties praėjus pusmečiui. Jiems atrodė, kad gedėti turėjome ilgiau. Tačiau viskas nutiko taip, kaip turėjo nutikti.
Niekada mano gyvenimo tikslas nebuvo šeima ir vaikai. Jeigu bus, tai bus. Ir atsitiko taip, kad gavau jau paaugintus vaikus, jiems buvo 13 ir 14 metų, kai pradėjome gyventi kartu. Gavau net ne vaikus, o draugus. Viskas susiklostė netyčia.
Tačiau rūpinatės ne tik šeima, bet ir „Orius namus“. Kaip kilo mintis juos sukurti?
Man rūpi senjorų problemos, taip pat anksčiau dirbau asmeninių finansų trenere. Tad šie dalykai susijungė į vieną projektą. Ieškojau, kaip įdarbinti senjorų turtą, kad jis jiems nebebūtų našta.
Yra pensininkų, kurie gyvena vieni dideliuose butuose. Tačiau tiek erdvės jiems tikrai nereikia, o dažnai ir už šildymą tenka nemažai sumokėti. Todėl nusprendžiau, kad senjorams apsimokėtų butus nuomoti, o patiems keltis į mažesnį būstą, šiuo atveju į „Orius namus“.
Šie būtų išlaikomi iš senjorų butų nuomos, o pensiją jie galėtų naudoti savo reikmėms. Be to, žmonės neprarastų nekilnojamo turto, netgi priešingai – jį įdarbintų.
Tačiau šis modelis pasiteisino tik iš dalies. Šiuo metu visi „Orių namų“ gyventojai moka už nuomą ir komunalines paslaugas (iš viso 200 eurų) iš savo pensijos. Kai kurie iš jų neturi nuosavo būsto. Be to, jeigu išnuomotume jų būstus reikėtų įsipareigoti bent metams. Vyresni žmonės baiminasi tiek ilgesnio įsipareigojimo, tiek mums patikėti išnuomoti būstus.
Aš dėl to visai nesijaudinu. Šis projektas yra visiškai eksperimentinis, tačiau manau, kad pasisekęs, jau galvoju apie antrus tokius namus, noriu, kad daugiau žmonių galėtų rinktis orią senatvę.
O ar nebūtų efektyviau seniems žmonėms parduoti didelius butus ir keltis į mažesnį būstą ar ir į „Orius namus“?
Ne, nekilnojamas turtas (NT) yra ilgalaikė investicija. Būna, kad staiga vyresnio amžiaus žmonės atsiduria gatvėje, kai per anksti perrašo butą vaikams. Tikisi, kad vaikai jais pasirūpins, bet kyla konfliktai, pykčiai ir tas vyresnis žmogus tampa priklausomas nuo vaikų. O tada jau išeiti nuomotis reikia ir drąsos, ir pasiryžimo.
Noriu, kad vyresni žmonės turėtų teisę rinktis, jeigu jie nori gyventi dideliame bute, nors jiems tai ir neapsimoka tegu gyvena. Dažnai man skambina senjorai ir klausia kokiomis sąlygomis galėtų apsigyventi „Oriuose namuose“, man papasakojus, jie daugiau nebeskambina. Tai ir yra šių namų didysis poveikis. Žmogus žino, kad turi galimybę rinktis, kur jam gyventi.
Su kokiais sunkumais ar iššūkiais tenka susidurti „Oriuose namuose“?
Finansiškai šis modelis veikia gerai, senjorai moka nuomą, butus mes išlaikome. Tačiau susiduriu su emocinėmis senjorų problemomis. Daug energijos ir dėmesio atima bendravimas su namų gyventojais. Jiems reikia dėmesio, dažnas jų sunkiai dorojasi su emociniais sunkumais, tačiau to nepripažįsta, atsiduriu beveik ir kuriozinėse situacijose.
Buvo atvejis, kai namuose gyvenanti moteris paskambino man ir pasakė, kad jai reikia pagalbos. Kai atvažiavau, paprašė, kad aš pakločiau jos lovą ir išneščiau už ją šiukšles. Ji paprasčiausiai norėjo pasikalbėti, tačiau nesugalvojo tiesiog pakviesti mane į svečius. Ji sugalvojo problemą, kad mane prisišauktų.
„Oriuose namuose“ turime ir savanorių, bet aš senjorams tapau kaip šeimos narė, todėl manimi jie pasitiki labiausiai.
Nors susiduriate su sunkumais, tačiau jūsų idėja sėkmingai veikia. Ką patartumėte jaunam žmogui, kuris irgi turi verslo idėją, tačiau nesiryžta arba nežino kaip įgyvendinti? Kaip gauti idėjoms pinigų?
Mano idėja paremta NT, todėl man buvo sunku startuoti, nes reikėjo ieškoti rėmėjų, kurie suteiktų investicijų, už kurias įsigijau „Orių namų“ patalpas. Dabar mano idėja vis labiau įsivažiuoja.
Yra idėjų, kurias sugalvoti lengva, tačiau vystyti sunku. Todėl žmonėms patarčiau ieškoti būtų, kaip gauti pasyvių pajamų. NT turbūt paprasčiausias būdas, vieną kartą idėjai į tai pajamų ir būstas jau gali uždirbti pinigus be papildomų pastangų.
Dar galima ir investuoti į akcijas ar sukurti didžiulį verslą, kuris ilgainiui jau pats veiktų, o įkūrėjui nebereikėtų jame dirbti. Žinoma, šie būdai sudėtingesni, tinkami ne visiems.
Dirbote finansininke, po to asmeninių finansų trenere, kuo jus patraukė šios sritys, kuo norėjote būti vaikystėje?
Nežinau, ar tokius dalykus reikia rinktis, tiesiog turėjau polinkį skaičiams. Nežinau, kuo dar galėčiau būti. Pavyzdžiui, su menais man sekasi tikrai nekaip.
Papasakokite apie asmeninių finansų trenerės darbą. Dažniau tekdavo susidurti su taupiais ar išlaidžiais žmonėmis?
Pirmiausia, ko gero, turėčiau papasakoti, kad egzistuoja keturi finansiniai žmonių tipai. Vienas jų – kaupikas. Tokiems žmonėms patinka turėti pinigų, bet nepatinka juos leisti. Iš jų netgi sunku pasiskolinti, nes jiems pinigai yra saugumo garantas. Turėdami pinigų jie jaučiasi saugūs. Tokių žmonių poreikiai dažniausiai būna mažesni negu pajamos, todėl jiems nesunku taupyti.
Kitas tipas yra išlaidūnai. Jie visus pinigus išleidžia. Sakoma, kad tokiems žmonėms pinigai drasko kišenę. Tokio tipo žmonėms labai sunku taupyti, todėl jiems reikia išmokti nuo savęs slėpti pinigus. Išlaidūnams būtina turėti atskirą sąskaitą pinigų kaupimui. Tačiau prie šios sąskaitos jiems turi būti sunku prieiti. Geriausia, kai tokia sąskaita nebūna prijungta prie bankinės kortelės ar elektroninės jų bankininkystės.
Dar vienas finansinis tipas yra verslininkai. Jie žino, kaip pinigus uždirbti, tačiau nebūtinai žino, kaip juos išsaugoti. Toks žmogus turi daug idėjų, kur pinigus investuoti, kur pigiau nupirkti, o kur brangiau parduoti. Tačiau verslininkas turi atskirti, kurie pinigai yra taupymui, o kurie verslui. Nes būna, kad visus pinigus investuoja į verslą, ir kol jis atsiperka, pinigų verslininkas neturi. Jo situacija su pinigais yra banguota.
Paskutinis tipas yra vengėjai, kurie žino, kad ne taip elgiasi su pinigais, bet apie tai stengiasi negalvoti. Vengia apie pinigus kalbėti. Bet jų finansinės problemos niekur nedingsta, o tik didėja.
Paprastai žmogus nėra kažkuris vienas tipas, dažniausiai turi du tipus. Geriausia kombinacija yra verslininkas ir kaupikas. Toks žmogus žino kaip uždirbti ir moka pinigus įdarbinti ir išsaugoti.
Blogiausi finansiniai tipai išlaidūnas ir vengėjas. Tokie žmonės išleidžia pinigus ir to nepripažįsta.
Kada ir dėl kokių priežasčių žmonės kreipdavosi į jus kaip asmeninių finansų trenerę? Kas labiausiai nustebino?
Dažniausiai kreipdavosi jauni žmonės, kurie nuspręsdavo turėti vaikų ir norėdavo taupyti pinigus šeimai.
O stebino tai, kam žmonės leidžia pinigus. Būna, kad ateina klientas brangiai apsirengęs ir paaiškėja, kad visi pinigai, kuriuos jis turi, ir yra ant jo tiesiogine to žodžio prasme. Tokiems žmonėms prioritetas yra jų išvaizda. Jiems svarbu, ką apie juos galvoja kiti. Jiems daug kainuoja jų kompleksai ir baimės. Kuo mažiau žmogus turi baimių, tuo jo poreikiai mažesni.
Kartais žmonėms reikia išsispręsti vidines problemas, kurios ryja jų pinigus. Jų poreikiai būna iškreipti.
Dar žmonės klausia, pavyzdžiui, kiek normalu išleisti maistui. Tačiau tokio dalyko kaip normalu nėra, kiekvieno požiūris skirtingas. Vieniems maistas yra laisvalaikis ir hobis, o kitiems – paprasčiausias poreikis.
Ir nėra kokios nors formulės, kiek kurioms išlaidoms skirti pinigų. Visi žmonės yra skirtingi. Tačiau taupymui reikėtų skirti 10 procentų pajamų. Ir žiūrėti, kiek galime, o ne kiek norime išleisti.
Ar galėtumėte papasakoti išlaidų suvaldymo sėkmės istoriją?
Prisimenu, buvo atėjusi konsultuotis pora, kuri nemažai uždirbo. Jie galėjo taupymui skiri 50 ar net 60 procentų savo pajamų. Tad jie jau po 5 metų nusipirko butą be paskolos. Tada užsikabino ir toliau taupė. Jų tikslas buvo ateityje nebedirbti ir gyventi iš pasyvių pajamų. Tačiau jie buvo visai pamiršę pramogas, todėl labai skatinau juos pramogauti, išvykti atostogų. Visose gyvenimo srityse turi būti balansas.
Ar pati esate taupi? Kam pinigų išleidžiate daugiausiai, o kam labiausiai gaila?
Aš esu kaupikė su verslininkės gyslele. Tačiau man pasisekė, kad ir mano vyras yra kaupikas. Nes dalis skyrybų įvyksta dėl finansinio nesuderinamumo. Kaupikui sunku gyventi kartu su išlaidūnu. Tokiose porose biudžetą turi tvarkyti tik kaupikas, jis turi duoti dalį išlaidūnai, kurią jis gali išleisti kur tik nori. Kitu atveju išlaidūnas gali išleisti visus šeimos pinigus.
Ar skatinate taupyti savo vaikus?
Vaikų išlaidos matosi pagal taupyklę arba saldainius. Vieni viską išleidžia, kiti dar pasilieka.
Paauglystėje vaikams kas mėnesį davėme tam tikrą sumą pinigų, kad jie išmoktų su jais tvarkytis. Jeigu juos išleisdavo pirmąją savaitę, tai likusias tekdavo būti be pinigų. Manau šis kelias geriausias mokant vaikus tvarkyti savo biudžetą. Tėvai šiuo atžvilgiu turi būti griežti ir vaikams nepataikauti.
Ką mėgstate veikti laisvalaikiu? Koks jūsų hobis?
Laisvalaikiu savanoriauju „Maisto banke“ ir daiktų dalijimosi stotelėje „Dėk'ui“. Man patinka padėti žmonėms, be to, juk, ko gero, visi turime kokį nors hobį, kuris mums neneša finansinės naudos, bet mums vis tiek patinka tai daryti.
Dar mėgstu serialus. Paskutinis, kurį peržiūrėjau „Tai – mes“ (angl. This is us). Man patinka ilgi serialai, tada nereikia vėl ir vėl iš naujo pažindintis vis su naujais veikėjais.
Dar patinka dėlioti dėliones. Per karantiną sudėjau 13 000 detalių dėlionę. Tačiau šis pomėgis kenkia sveikatai, labai sunku ilgai susilenkus, sėdint ant žemės dėlioti. Tačiau karantino metu pabodo serialai, tad ėmiausi dėlionės ir ją sudėliojau.
