Komercinių bankų voratinklis vienodai sočiai maitinasi ir ekonomikos pakylėjimo, ir nuosmukio metu. Visų valstybių piliečiai lengviau atsikvėps tik tada, kai šis blogis bus pradėtas ardyti.
Apie bankų sistemą, kaip viską paralyžiuojantį blogį, primetantį savo bėdas valstybių vyriausybėms, straipsnyje „Valgyti airius“ leidiniui „The New York Times“ rašo 2008 metų Nobelio ekonomikos premijos laureatas, amerikietis Paulas Robinas Krugmanas.
„Respublika“ savo skaitytojams pateikia P. R. Krugmano straipsnį „Valgyti airius“.
Dvarininkai – bankininkai
Daugelis Džonataną Sviftą (Jonathan Swift) žino kaip „Guliverio kelionių“ autorių, tačiau pastarojo meto įvykiai primena jo 1729 metais parašytą esė „Kuklus pasiūlymas“, kuriame jis kalba apie airių skurdą ir siūlo išeitį: pardavinėkite vaikus kaip maistą.
„Užtikrinu, kad toks maistas bus gana brangus“, – pripažįsta jis, tačiau dėl to jis taptų „labai tinkamas dvarininkams, kurie, jau yra suriję didžiumą tėvų ir, regis, įgijo teisę į vaikus“.
Gerai, šiais laikais tai nebe dvarininkai, o bankininkai – ir jie skurdina gyventojus. Tačiau tik satyrikas – ir turintis labai aštrią plunksną – galėtų tinkamai aprašyti tai, kas dabar vyksta Airijoje.
Visa ta Airijos istorija prasidėjo nuo tikro ekonominio stebuklo. Tačiau galiausiai tai virto rizikingu siautuliu, į kurį buvo įsisukę žlungantys bankai ir nekilnojamojo turto supirkėjai, ir visa tai maloniai bendradarbiaujant su aukščiausio rango politikais. Tas siautulys buvo finansuojamas iš milžiniškų paskolų, kurias airių bankai ėmė iš kitų bankų kitose Europos šalyse.
Tada burbulas sprogo ir tie bankai patyrė milžiniškų nuostolių. Gal kas tikėjosi, kad tie, kas skolino pinigus bankams, pasidalys ir nuostoliais. Juk jie vis dėlto buvo pilnamečiai suaugę žmonės, ir jeigu jie nebesuprato rizikos, į kurią veliasi, niekas kitas nekaltas.
Airija – Lietuvos kopija
Tačiau ne, Airijos Vyriausybė įsikišo ir garantavo bankų skolas, šitaip privačius nuostolius paversdama valstybės įsipareigojimais.
Iki bankų bankroto Airija turėjo labai nedidelę valstybės skolą. Tačiau staiga užkrovus bankų bėdas mokesčių mokėtojams, net ir tada, kai biudžeto pajamos sumažėjo, valstybės kreditingumas tapo abejotinas. Tada Airija pamėgino nuraminti rinkas griežtai sumažinusi išlaidas.
Akimirkai sustokime ir pagalvokime. Šios skolos buvo užsikrautos ne dėl to, kad būtų mokama už valstybines programas, o privačių machinatorių, ieškančių naudos tik sau. Tačiau paprasti Airijos piliečiai dabar velka šių skolų naštą.
O dar tiksliau, jiems užkrauta daug didesnė našta nei tos skolos, nes sumažinus išlaidas, prasidėjo didžiulis nuosmukis. Tad perimti bankų skolas turėję airiai dar kenčia ir dėl mažėjančių pajamų ir didžiulio nedarbo.
Tačiau alternatyvos nėra, sako rimti žmonės: visa tai reikalinga, kad susigrąžintume pasitikėjimą savimi.
Griežtų priemonių smūgis
Keista, tačiau tas pasitikėjimas savimi negrįžta. Priešingai: investuotojai pastebėjo, kad visos tos griežtos priemonės dar labiau smukdo Airijos ekonomiką ir neleidžia grąžinti skolos dėl silpnos ekonomikos.
Ką gi daryti? Praėjusį savaitgalį Airija ir jos kaimynės susitarė dėl vadinamosios „finansinės pagalbos“. Tačiau iš tikrųjų Airijos Vyriausybė pažadėjo dar daugiau skausmo už tą paskolą, kuri galbūt suteiks Airijai daugiau laiko susigrąžinti pasitikėjimą savimi.
Rinkoms, savaime aišku, tai nepadarė įspūdžio: Airijos skolinių įsipareigojimų palūkanos dar labiau išaugo.
Ar tikrai turėjo taip būti?
2009 metų pradžioje sklandė toks anekdotas: „Koks skirtumas tarp Islandijos ir Airijos? Atsakymas: Viena raidė ir maždaug šeši mėnesiai“ (Islandija angl. Iceland; Airija – Ireland – red. past.).
Tai turėjo būti juodasis humoras. Kad ir kokia bloga Airijos padėtis, jos niekaip negalima lyginti su visiškai katastrofiška Islandijos padėtimi.
Islandai apsaugojo save
Tačiau dabar Islandijai, regis, kur kas geriau sekasi nei Airijai. Jos ekonomikos nuosmukis nebuvo daug didesnis už Airijos, nedarbo lygis ne toks didelis ir jos padėtis geresnė kalbant apie atsigavimą. Faktiškai investuotojai dabar Islandijos skolą laiko saugesne už Airijos. Kaip tai gali būti?
Iš dalies galima atsakyti, kad Islandija leido užsienio skolintojams įkinkyti vietinius bankus, užuot vertusi savo mokesčių mokėtojus atsakyti už blogas privačias skolas.
Kaip pabrėžia Tarptautinis valiutos fondas, „privataus sektoriaus bankrotai lėmė smarkų išorinės skolos sumažėjimą“. Tuo tarpu Islandija padėjo išvengti finansinės panikos iš dalies dėl to, kad apribojo gyventojų galimybes išvežti lėšas iš šalies.
Taip pat Islandijai buvo naudinga tai, kad, skirtingai nei Airija, ji turi savo valiutą; kronos nuvertėjimas, kuris Islandijos eksportą padarė konkurencingesnį, buvo svarbus veiksnys, neleidęs Islandijos ekonomikai smukti dar labiau.
Nė vienos iš šių galimybių neįmanoma pritaikyti Airijai, teigia gudrios galvos. Pasak jų, Airija privalo ir toliau skaudinti savo piliečius, nes visos kitos priemonės tik dar labiau nusmukdys pasitikėjimą savimi.
Tačiau dabar Airijoje jau treji metai taikomos griežtos ekonominės priemonės, o tas pasitikėjimas savimi vis nyksta. Ir imi svarstyti, kiek dar laiko reikia tiems rimtiems žmonėms, kad jie suprastų, jog bausti piliečius už bankų nuodėmes yra daugiau nei nusikaltimas. Tai klaida.
Informacija
JAV ekonomistas, Prinstono universiteto ekonomikos ir tarptautinių santykių profesorius, straipsnių „The New York Times“ autorius Polas Robinas Krugmanas gimė 1953 m. vasario 28 d. Niujorke.
P.R.Krugmano vaikystė prabėgo Long Ailendo amerikiečių viduriniojo sluoksnio šeimoje. Tėvas buvo draudimo vadybininkas, senelis – žydų kilmės emigrantas iš Baltarusijos.
Baigęs vidurinę mokyklą, P.R.Krugmanas studijavo ekonomiką.1977 m. P.R.Krugmanas apgynė daktaro disertaciją Masačusetso technologijos institute apie lanksčiuosius valiutų kursus, tapo Jeilio universiteto profesoriumi.
1982 m. P.R.Krugmanas dirbo JAV prezidento Ronaldo Reigano (Ronald Reagan) ekonomikos patarėju.
2008 m. spalio 13 d. Švedijos karalius Karlas Gustavas XVI Stokholme P.R.Krugmanui įteikė Nobelio ekonomikos premiją.
Parengė Rolanda STRUMILIENĖ
