Taivanui iškilo problema: kaip žiūrėti į išdaviką, kuris tapo vienu svarbiausių pasaulio ekonomistų?
Taivano armija neatleidžia. Balandžio 18 d. šalies gynybos viceministras patvirtino, kad vienas karys, prieš 32 metus dezertyravęs iš armijos ir pabėgęs į Kinijos liaudies respubliką, yra išdavikas ir jam gresia mirties bausmė. Šis faktas nedaug ką būtų sudominęs, jeigu tas bėglys nebūtų Justinas Linas, Pasaulio banko vyriausiasis ekonomistas ir vystymo reikalų vicepirmininkas.
Kas netiki, jog banko biurokrato gyvenimas gali būti sensacingo romano apmatai, turi susipažinti su jo neįtikėtina biografija. Šis žmogus gimė 1952 m. Taivane kaip Lin Zhang-yi. Anuomet Taivanas, kitaip nei šiandien, nebuvo nei demokratinė, nei klestinčios ekonomikos šalis. Pralaimėję kovą su Mao Zedongo komunistais saloje prieglobstį rado nacionalistinės Chiang Kai-shek armijos likučiai. Generalisimas įkūrė Kinijos valstybę emigracijoje – karinę diktatūrą, gyvuojančią nuolatinės grėsmės iš Pekino pusės, kuri truko iki praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžios, sąlygomis.
1971 m. J. Liną priėmė į elitinį Taivano nacionalinį universitetą, kur jis netrukus buvo išrinktas studentų savivaldos pirmininku. Po žiemos karinio parengimo mokymo, privalomo visiems studentams, J. Linas pasiprašė priimamas į karo akademiją. Jis buvo puikus studentas – karjera jam buvo garantuota.
Tuomet jis žengė netikėtą žingsnį – užsiverbavo į armiją. Jį pasiuntė į salelę Kinmen, kuri buvo pasiekiama Kinijos artilerijos. Propaganda iš jo padarė didvyrį. Jo pavyzdys turėjo paskatinti kitus jaunuolius stoti į armijos gretas, o taip pat pataisyti kariuomenės įvaizdį visuomenės akyse.
1979 m.naktį iš gegužės 16 į 17 kuopos vadas Lin Zhang-Yi dingo. Taivane jis paliko nėščią žmoną ir trejų metų vaiką. Po metų jis buvo paskelbtas žuvusiu, šeimai išmokėta 31 tūkst. dolerių kompensacija.
Šiandien žinoma, kad valdžios žmonės iš pat pradžių žinojo, kad J. Linas dezertyravo. Jis pasiėmė du krepšinio kamuolius ir nuplaukė iki komunistinės Kinijos kranto. Blogiausia, kad su savimi jis pasiėmė daug slaptų dokumentų. Taivano armija turėjo skubiai persigrupuoti, daugelis dezertyro draugų buvo nubausti.
Kodėl tai buvo slepiama? Tikriausiai, nenorint pakirsti kitų pasitikėjimo. Juk didvyris pasirodė esąs išdavikas!
Įdomiausia, kodėl tylėjo komunistai? Kodėl šio pabėgimo neišnaudojo propagandos tikslais, nors anksčiau tą padarė, kai pas juos perbėgo Taivano pilotai?
Kaip savo apsisprendimą Lenkijos žurnalui “Polityka" aiškino pats J. Linas, jis buvo įsitikinęs, kad norint realiai modernizuoti Kiniją, pirmoji sąlyga turi būti susivienijimas. Jis žinojo, kad svajonė apie susivienijimą gali būti įgyvendinta tik tada, jei kontinentinė Kinija pasikeis. O prisidėti prie tos kaitos jis negalėjo, gyvendamas Taivane.
Pekine kaip tik prasidėjo didžiosios permainos. Mao mirė, į valdžią atėjo reformatorius Deng Xiaopingas. Tai sužadino labai daug vilčių, ir ne tik Kinijoje.
Tris mėnesius komunistai tardė dezertyrą. Šis sakė, kad nori stoti į universitetą ir būti naudingas šaliai. Komunistai patikėjo. Pekino universitete J. Linas – tuomet pasikeitęs pavardę į Yih – įgijo marksistinės ekonomikos išsilavinimą ir gavo magistro laipsnį.
1980 m. į Pekiną atvyko amerikietis, Nobelio premijos laureatas Theodore Schultzas. J. Linas dirbo jo vertėju. Grįžęs amerikietis jam išrūpino doktoranto stipendiją Čikagos universitete – liberaliosios ekonominės doktrinos lopšyje. J. Linas buvo vienas pirmųjų kinų, gavusių Jungtinėse Valstijose ekonomikos daktaro mokslinį laipsnį.
Į Čikagą pas jį atvyko žmona. 1987 m. jie kartu apsigyveno Pekine. Būdamas pirmuoju užsienyje mokslus baigusiu kinu – ekonomikos daktaru – J. Linas tapo Kinijos vyriausybės vyriausiuoju patarėju ekonomikos klausimais, jis tapo ir valstybinės “idėjų kalvės" vadovu. Specializavosi kaimo ekonomikos ir valstybinių įmonių restruktūrizacijos srityse.
Prieš trejus metus Pasaulio banko prezidentas Robertas Zoellickas paskyrė jį vyriausiuoju ekonomistu ir viceprezidentu. Dar niekada besivystančios šalies gyventojas šiame banke neužėmė tokių aukštų pareigų.
Sąsaja su dviem kraštutinėmis, diametraliai priešingomis ideologijomis – marksizmu ir čikagietiškuoju leseferizmu – iš J. Lino padarė blaivų pragmatiką. Jis palaikė Deng Xiaopingą, kuris paskelbė devizą apie vištą, kuri gali būti bet kokios spalvos, kad tik dėtų kiaušinius. ,,Nesirenkame plano ar rinkos, tik apmąstome, kaip elgtis efektyviai, - aiškino J. Linas. – Kai susiduriame su bedarbystės problema, neklausiame, ar eiti rinkos kryptimi. Klausiame, kaip kurti darbo vietas".
J. Linas yra pokeinsizmo šalininkas: biudžetinės išlaidos turi skatinti investicijas, kad didėtų ekonomikos augimas, bet kadangi ,,globali krizė reikalauja globalinių sprendimų", šios paskatos turi peržengti valstybines sienas. Suprask: tegu Vakarai investuoja Kinijoje ir tegu leidžia kinams investuoti pas save.
Kinijos vyriausybei J. Linas rekomendavo pašalinti iš kelio visas kliūtis konkurencingos rinkos kūrimui, tačiau siūlė ir neskubėti pereiti nuo centralizuotai valdomo šalies ūkio prie laisvosios rinkos ekonomikos. Savo paskaitose jis teigė, kad autoritarinė vyriausybė gali sėkmingai patenkinti gyventojų poreikius.
Sunku atrasti jo žodžiuose kokią nors ideologiją. ,,World Policy„ balandžio mėnesį paklaustas apie kinų raidos modelį J. Linas atkirto: ,,Nereikia tikėtis, kad kiniškas modelis bus įdiegtas kitose šalyse ar kitų šalių modelis – Kinijoje. Kiekvienoje šalyje problemos yra panašios, bet kitokie jų sprendimo būdai“.
J. Linas norėtų aplankyti gimines Taivane, tačiau ten jam gresia kalėjimas. Jis nedalyvavo net tėvo laidotuvėse 2002 metais. Prieš dvejus metus Taivano valdžia išdavė jo arešto orderį ir pareikalavo, kad žmona grąžintų išmokėtus pinigus, ir dar su procentais.
Taivane nėra sutarimo, ką daryti su J. Linu. Kai kuriems šis klausimas nėra sudėtingas. ,,Valdžia negali jam atleisti, nes turi laikytis įstatymų„, - teigia laikraščiui ,,Gazeta Wyborcza“ Steve'as Tsang, Taivano politikos žinovas iš Nottinghamo universiteto.
Gynybos ministerija remiasi baudžiamojo kodekso straipsniu, sakančiu, kad senaties terminas prasideda nuo to momento, kada pasibaigia nusikalstama veikla. Tačiau 1956 metų aukščiausiojo teismo nuosprendis sako, kad ,,maištininkai, kurie nepripažino, kad yra kalti, arba neįrodė, kad nepalaiko ryšių su maištininkų organizacija, turi būti traktuojami kaip aktyvūs maišto dalyviai".
,,1991 metais Taivanas pripažino, kad komunistinis maištas yra pasibaigęs. Kinija neturi būti laikoma maištininkų organizacija„, - teigia portalui ,,Asia Times Online“ Wang Jy-perng iš Taipėjuje esančios Gynybos strategijų valdymo organizacijos. Jo nuomone, J. Lino nusikaltimui jau turi būti taikomas senaties terminas, jeigu Gynybos ministerija tuo tarpu nepakeitė jo poelgio teisinės kvalifikacijos. Jo nuomone, arešto orderio išdavimas prabėgus daugeliui metų buvo neteisėtas ir politiškai motyvuotas.
J. Linas neketina pripažinti nusižengęs. Jis ir toliau mano, kad Taivanas turi – pagal Kinijoje galiojančią formulę - ,,grįžti pas motiną". Taivane už susivienijimą pasisako 21 proc. visuomenės.
Nuo 1979 metų Kinijos ir Taivano santykiai ryškiai pagerėjo. Kinija užkariauja ,, maištaujančią salą" ekonominėmis priemonėmis – karinių priemonių nebereikia. Į Kiniją laisvai keliauja ne tik Taivano verslininkai, bet ir buvę kareiviai. Generolai taikos sąlygomis yra kviečiami į seminarus ir golfo turnyrus, o grįžę pasisako už abiejų armijų bendradarbiavimą.
Taivano teisės profesoriaus Chen In-Chino nuomone dauguma politikų iš vyriausybės ir opozicijos tarpo mano, kad reikėtų J. Linui atleisti. Tik armija nenori apie tai nė girdėti. Jeigu dezertyras grįžtų namo, generolai turėtų atsakinėti į nepatogius klausimus.
