Sunku įsivaizduoti renginį, kuris savo mastu ir sudėtingumu pranoktų Olimpines žaidynes. Jo metu į vieną miestą dviem savaitėms atvyksta dešimtys tūkstančiai atletų, žurnalistų ir žiūrovų iš daugiau nei 200 valstybių. Renginys susilaukia milžiniško žiniasklaidos dėmesio visame pasaulyje.
Organizuojama kartą per du metus (išskiriant žiemos ir vasaros žaidynes), olimpiados planuojamos dar dešimt metų iki jo pasirodymo ir į sprendimų priėmimo procesą įtraukia tūkstančius žmonių, įskaitant miestų merus, valstybių prezidentus, ministrus pirmininkus bei savanorius.
Šio renginio įgyvendinimas nebūtų įmanomas be glaudžios ir ilgalaikės viešojo ir privataus sektorių partnerystės. Olimpinių žaidynių sėkmė suteikia verslui naudingų pamokų srityse, kuriose neišvengiamai bendradarbiauja viešasis ir privatus sektoriai.
Tyrimas parodė, jog vidutinis JAV miestas šiandien privačiam sektoriui deleguoja 23 iš 65 pagrindinių savivaldybės paslaugų – pradedant vandens aprūpinimu ir baigiant rajonų vystymo projektais. Anot rinkos analitikų, panaši situacija yra ir Lietuvoje.
Viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimas yra būtinas šiuolaikinėje visuomenėje.
Šiuolaikinių Olimpinių žaidynių mastas reikalauja itin glaudaus viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimo. Žaidynės yra tiesiog per didelės vertinant kiekvieną jų aspektą – technologinį, organizacinį, vadybinį, prekybinį, žiniasklaidos – kad jos įgyvendinimui pakaktų vieno iš minėtų sektorių pastangų.
Tik viešasis sektorius gali finansuoti didžiulius infrastruktūros projektus ir tik privatusis sektorius gali užtikrinti verslumą, kurio dėka atsiperka žaidynės. Šiame straipsnyje nagrinėjame kaip olimpiada tapo vienu svarbiausių projektų tarptautinėje arenoje.
Olimpinių žaidynių organizavimo kaina
Rytų Londone ilgą laiką vyko neįtikėtino masto statybų projektai. 80 tūkst. žiūrovų talpinantis pagrindinis stadionas, 8 kitos arenos, olimpinis kaimelis, kuris apgyvendino daugiau nei 17 tūkst. atletų ir jų trenerių, galiausiai, didžiausias miesto parkas Europoje per pastaruosius 150 metų.
Vietinė transporto infrastruktūra, pradedant geležinkeliais ir baigiant Londono metro, buvo stipriai patobulintos. Socialinis atsiperkamumas taip pat nemažas – Rytų Londone pastatyti 9 tūkst. naujų namų, sukurta maždaug 12 tūkst. naujų darbo vietų. Daugeliui rytų Londonas atrodo nebe atpažįstamas.
Taip pat galime sugrįžti atgal į 2008-ųjų vasaros žaidynes, kurias organizavo Pekinas. Privatus verslas į jas investavo daugiau nei 2 mlrd. JAV dolerių, neįskaitant reklamos ir rėmimo išlaidų, kurios gali pralenkti tiesiogines investicijas. Du šimtai transliuotojų iš viso pasaulio už transliavimo teises sumokėjo 2,5 mlrd. JAV dolerio.
Tačiau didžiausias investicijas atliko pati Kinijos vyriausybė – infrastruktūros projektams skirta ~40 mlrd. JAV dolerių. Ruošiantis olimpiadai viešasis transportas savo plotu patrigubėjo, įrengta daugybė naujų sporto arenų, įskaitant 91 tūkst. žiūrovų talpinantį Pekino olimpinį stadioną. “The People’s Daily” šį projektą pavadino didžiausiu statybos projektu po Didžiosios kinų sienos.
Olimpines žaidynes organizuoja 115 narių turinti Tarptautinis Olimpinis Komitetas (TOK, angl. International Olympic Committee), kurio pagrindinė būstinė įsikūrusi Lauzanėje, Šveicarijoje. Tai ne pelno siekianti organizacija, gyvuojanti iš televizijos transliavimo teisių pardavimo ir rinkodaros kampanijų vykdymo.
Kiekvienoms Olimpinėms žaidynėms TOK organizacinę atsakomybę atiduoda žaidynes organizuojančios šalies Nacionaliniam Olimpiniam Komitetui (NOK, angl. National Olympic Committee). Pastaroji kartu su vietiniais komitetais yra tiesiogiai atskaitinga TOK. Ji atsako už finansinę ir organizacinę naujų arenų statybą, atletų maitinimą, apgyvendinimą, transportavimą, kokybišką poilsį ir, žinoma, apsaugą.
Žinoma, valstybės ir miestai svariai prisideda prie Olimpinių žaidynių organizavimo (daugiausia iš finansinės pusės). Sidnėjus 2000-ųjų žaidynėms išleido 3,4 mlrd. JAV dolerių, Atėnai 2004-iais išleido 11,6 mlrd. JAV dolerių, o Londonas šiemet – net 14,5 mlrd. JAV dolerių. Tiesa, Londonas iš pradžių planavo išleisti vos 3,8 mlrd. JAV dolerių, tačiau jau per pirmuosius 18 mėnesių šis skaičius buvo mažiausiai padvigubintas.
Didžiausios problemos – politika ir pinigai
Lengva pamiršti, jog didžiąją XX a. dalį Olimpinės žaidynės buvo organizuojamos turint finansinių problemų. Taip buvo nuo pat šiuolaikinių žaidynių pradžios, kai prancūzų istorikas Pjeras de Fredis (Pierre de Frédy) pasiūlė atkurti olimpiadą po daugiau nei 2,5 tūkst. metų pertraukos (nuo Antikinės Graikijos laikų).
To pasekoje, graži prancūzo vizija tapo galingu politikų ginklu (nes jie turi pinigų). Tarkim, 1936-iais metais Berlyne organizuotos žaidynės buvo stipriai remiamos nacių valdžios, kuri siekė įtvirtinti savo ideologiją tarptautiniu mastu. Sporto arenose netrūko nacistinių simbolių, o žiniasklaidoje – propagandos.
1948-ųjų žaidynių Londone organizatoriai tarp dalyvių neįtraukė Vokietijos ir Japonijos atletų, dėl šių šalių vaidmens Antrajame pasauliniame kare. Taivanas atsisakė dalyvauti 1952-ųjų žaidynės, taip protestuodama prieš komunistinę Kiniją. Egiptas, Irakas ir Libanas buvo pašalintos iš 1956-ųjų žaidynių po to, kai Izraelis perėmė Sueco kanalą. Arabų teroristai nužudė 11 Izraelio atletų Miuncheno olimpinėse žaidynėse 1972-iais.
Tačiau pinigų trūkumas padarė didesnę įtaką sklandžiam žaidynių organizavimui. Kai kurios žaidynės tapo tikra katastrofa, nes organizatorės vyriausybės nesilaikė savo finansinių įsipareigojimų. To priežastis galima nesunkiai suprasti. Tarkim, 1976-iais metais Monrealyje organizuotose žaidynėse vien pagrindinio stadiono statybų kaina siekė 310 mln. JAV dolerių. Po žaidynių paaiškėjo, kad miestas įsiskolinęs 1 mlrd. JAV dolerių.
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Olimpinės žaidynės tapo žinomos kaip finansinių problemų sukėlėja. Didžioji dalis nuostolio padengimo atitekdavo olimpiados šeimininkei. O dar po dešimties metų TOK buvo atsidūrusi ant žlugimo ribos, turėdama vos 200 tūkst. dolerių grynųjų pinigų.
Olimpiada tapo tokia našta, kad 1984-ųjų žaidynių organizavimą Los Andželas laimėjo be jokios konkurencijos. Kai TOK prezidentu tapo Juanas Antonio Samaranchas, organizacija svyravo ties bankroto riba. Pagrindinis naujojo prezidento tikslas buvo atstatyti finansinį pajėgumą.
1984-ųjų vasaros Olimpiada tapo virsmo tašku. Beveik neturėdama jokio viešojo sektoriaus finansavimo, Los Andželo Olimpinis Komitetas turėjo verstis iš privataus verslo pinigų. Tokio finansavimo pradininku laikomas Komiteto prezidentas Piteris Ueberrothas.
