Labiausiai demotyvuoja vadovu durni sprendimai. Kai matai kad vadovu sprendimai skandina imone, kad uz kiekviena savo taip vadinama "kuryba" tik per nagus gauni - rankos ir nusileidzia. Ne todel, kad negali ar nenori, bet todel, kad VADOVAMS to nereikia. Jie tik sneketi moka, o realybe yra kita. Kiekvienas laikosi savo geros kedes ir taivienintelis kas jiems rupi. Yra aisku geru vadovu, bet labai jau mazai.

debilrašinėtojams, kurie parašė šį netikėlišką straipsnį, turiu tik vieną klausimą- KODĖL DIPLOMUOTAS LIETUVOS JAUNIMAS VALO ŠIKINYKUS ANGLIJOJE UŽ PINIGUS IR GALI LAISVAI KELIAUTI IR GYVENTI???
Manau atsakymas aiškus, tad straipsnio autoriai, manau, atidirbinėja vergvaldžiams iš pramonininkų asociaacijos arba tokiems "korifėjams" kaip Rakauskas.

"Darbdavys" dirba tik dėl pinigų-pelno,o štai darbuotojas jau yra ne šio pasaulio pilietis-jam nerūpi pinigai.O reikia pasakyti tiesiai šviesiai.VISI darbuotojai dirba tik dėl pinigų,tačiau ir darbdavys dirba tik dėl pinigų.Pajamos yra vienos,todėl darbdavys ir nenori dalintis jų su darbuotojais,o ieško priežasčių "motyvuoti" kažkaip kitaip:)

Bet kuriuo atveju reikia, kad darbovieteje butu kazkokia atlyginimu sistema, kuomet vertinami darbuotojai ir darbdavio iniciatyva keliamas atlyginimas. Kitaip tariant, kad nereiketu maldauti, jog butu pakeltas atlyginimas, nors to yra vertos tavo pareigos.

turi buti balansas tar savirealizacijos ir darbo piniginio ivertinimo - esant vienam ar kitam krastutinumui, ilgai tokia situacija gali netenkinti

Nuojauta kuzda, kad Lietuvoje negreit keisis poziuris, kad darbuotojas nera tik darbo jega.. Pikta, kad darbdaviai dazniau isnaudoja savo darbuotojus, nei investuoja i ju tobulinimasi. Juk istikimi ir laimingi darbuotojai - didziausias imones turtas.