Thebanker.com autorius, palikęs investicinį banką ir pradėjęs nuosavą verslą, pasakoja apie unikalią patirtį bankų sektoriuje.
Ryškiausi prisiminimai susiję su atleidimu iš darbo. Gali būti tiesiog išspirtas pro duris per mažiau nei 5 minutes. Arba dar blogiau: užblokuojamas apsaugos leidimas. Kartais rytais galvodavau, ar nereikės apsisukti, kai apsauga manęs neįleis ir pasakys, kad savo daiktus gausiu paštu.
Vienas atleidimo raundas vyko taip: vyresnysis bankininkas paskambina savo asistentei ir liepia, kad ši darbuotojui pasakytų atsiliepti telefonu linija. Tada auka paprašoma susirinkti savo asmeninius daiktus (kiti jam bus išsiųsti paštu) ir ateiti į kabinetą. Taigi, mes išgirstame skambantį padėjėjo telefoną, susidėjau savo daiktus, tiesiog dėl visa pikta, nes prieš keletą savaičių rimtai susipykau su savo vadovu. Padėjėja ėjo tiesiai prie manęs, jau stojausi, bet ji uždėjo ranką ant peties, sakydama: „Tau viskas gerai“. Iš dalies norėjau būti atleistas, kad kas nors kitas nuimtų grandines.
Ten mačiau daug verkiančių žmonių. Kartą atleido populiarų vyruką iš mūsų komandos. Visi nustebo: jis ne tk buvo malonus, profesionalus ir atsidavęs darbui, bet uždirbdavo ir daug pinigų komandai. Esu įsitikinęs, kad jis puolė į ašaras vos išėjęs iš aukšto. Jo darbo stalas akimirksniu buvo sutvarkytas, o mūsų komandos vadovas juk turėjo ką nors pasakyti: „Jis buvo šaunus vyrukas, bet verslas yra verslas, taigi, grįžkime prie darbo ir uždirbkime pinigų“.
Tai šitaip: vaikinas, su kuriuo šalia sėdėjai X metų staiga dingsta ir ... „grįžkime prie darbo“. Nauji veidai pasirodydavo nuolat. Atrodo, kažkas sėdintis keliomis vietomis toliau atostogavo, bet jo ar jos vietą ir pareigas užėmė naujas žmogus. Iš pradžių būdavo šiek tiek keista. Mano viršininkas sakydavo: „Kasdien vis artėji prie durų“.
Atleistiems iš darbo jauniems bankininkams yra lengviau. Po bankininkystės pradėjau keletą verslų ir gebėjimai, kuriuos įgijau anksčiau, labai pravertė.
Vyresniems darbuotojams kur kas sunkiau. Jie bando įsisprausti į piramidę, kurioje labai nedaug vietų. Be to, kai kuriais atvejais jie tampa suragėję. Prisimenu vieną pasaulinį vadovą, minėjusį, kad galvoja apie naują verslą su vienu draugu ir ruošiasi „šiek tiek susitepti rankas“. Tyliai viduje juokiausi, nes jis nė minutės negalėjo apsieiti be savo pagalbininko: padėjėjas nešiodavo popierius, paduodavo nosinaitę, kai ant lupų likdavo maisto, mokėdavo už jo vaikų mokslą ir pirkdavo gimtadienio dovanas jo žmonai.
Per praėjusią krizę dirbau banke. Visi tada siaubingai bijojo prarasti darbą. Reikėjo dirbti dar sunkiau ir su dar didesne šypsena. Tai nenormalu, nes net įprastomis sąlygomis galėtum suskaičiuoti, kad dirbi dar 100 valandų per savaitę. Dažnai nubusdavau valanda ar dar anksčiau. Adrenalinas. Sapnuodavau „Excel“ lenteles ir „PowerPoint“. Taigi Zigmundo Froido nuomonę, kad sapnai išreiškia seksualinį geismą, galima mesti į šiukšlių dėžę.
Galima būtų surengti gaidžių peštynes kuris iš darbuotojų pasiaukojo labiausiai. Vienas italas ką tik buvo atleistas ir jam dosniai davė keletą savaičių rasti vietą kitame skyriuje. Mačiau jį ginčijantis su direktoriumi. Tas vyrukas sakė, kad buvo toks pasišventęs darbui, kad net praleido močiutės laidotuves. Direktorius jam atšovė: „Aš nedalyvavau savo uošvio laidotuvėse!“.
Stokholmo sindromas: kai jauni darbuotojai susitapatina su verčiančiais juos išgyventi pragarą. Tas, su kuriuo vadovas elgiasi kaip su mėšlo krūva, vakare išėjęs išgerti vis tiek apie jį kalba su pagarba. Žinoma ne visi vyresnieji šitaip elgiasi. Pirmasis mano vadovas su manimi pasisveikino ko gero mažiau nei penkis kartus per visus šešis darbo mėnesius. Žmogus, kuris sėdėjo tarp mūsų, visada vėluodavo, taigi mums bendrauti nebuvo jokio barjero. Bet tai tiesiog verslas. Ten buvome dėl pinigų, ne dėl naujų draugų.
Kaip niekur kitur, banke gali rasti pačių šauniausių vyrukų ir visiškų beširdžių niekšų. Bet aplinka keičia ir požiūrį, ir elgesį. Motyvuoja tai, kad pinigai, nor sir nedaug, pakeis pasaulį, todėl reikia stengtis. Dirbi su milijardo dolerių vertės sandoriais bendrovėje, kuri daugiau išleidžia kanceliarinėms prekėms nei kitos gauna pajamų, skraidai verslo klase ir valgai brangiausiuose pasaulio restoranuose.
Žmonės telefonu nuolat ką nors rezervuodavo. Staliuką keturiems čia, staliuką šešiems ten. Londono restoranų verslas turėtų mylėti bankininkus. Kai kurie pirmadieniais atsinešdavo savaitgalio sąskaitas, tūkstantis svarų per vakarą nieko nestebindavo. Ne visi buvo tokie: daugelis savaitgalius praleidavo namuose, gamindami. Bet tikrai rastum daugiau nei kelis bankininkus, kurie išsidrėbdavo bare ir manydavo, kad yra Tomas Crownas.
Didieji bankai yra pasaulis patys sau, o jūs, paprastai, esate jų gyventojas. Jų logotipai ant šalies vėliavos, o šūkiai - valstybės himne. Tai loterija: laimingieji prisijungia prie geriausių komandų nuo pat pradžių, nes yra gimę turtingųjų šeimose. Žinoma, galėtum pasiekti viršūnės ir pradėjęs dirbti „back office“, bet tai sunku. Žmonės, esantys viršuje, turi status quo. Tai džiunglės.
Nereikia pamiršti teatrališkumo. Per vieną susitikimą vyresnysis bankininkas man patarė būti agresyvesniam: „Žmonės matys, kad esi motyvuotas, ir norės, kad dirbtum pas juos“. Pusę laiko jis praleisdavo telefonu šaukdamas, kad darbai būtų padaryti greičiau. Jis keikdavosi kaip Al Pacino filme „Scarface“. Dar jis sakė, kad jei noriu gauti gerus pinigus, turiu taip ir atrodyti. Jei segėsiu pigų laikrodį, jie pagalvos, kad būsiu laimingas gavęs 100 dolerių premiją.
Visa kompensacijų sistema yra sudėtinga. Pavyzdžiui, gali gauti didelę premiją, bet niekada negausi tokios, kuri būtų pakankama, kad galėtum išeiti. Tai sunaikintų banką: didžiausias turtas yra žmonės. Nenustebčiau, jei įdarbintų psichologų, kad šie pagerintų bankininkų spektaklius ir padidintų atsparumą stresui darbe.
Daug bankininkų užsiima ekstremaliu sportu. Turbūt todėl, kad suvaldytų stresą. Pažįstu žmonių, kurie 6 dienas bėga maratoną dykumoje, kopia į Kilimandžarą ir t.t. Manyčiau, viskas dėl asmeninių kreditų reitingų lentelėse: „Pažiūrėkite į mane, aš padariau tą ir aną“. Tada kiti sako: „Aš irgi turiu tai padaryti“. Gerai, kad jie skiria pinigų labdarai.
Bet kuris galėtų dirbti tokį darbą: užsiimti investicine bankininkyste reikia įgūdžių ir ištvermės. Mitas, kad bankininkas yra X-menas – netiesa ir iš dalies už tai atsakinga žiniasklaida.
Pamiršau dar kelis dalykus. Banke esi apsuptas inteligentų. Šis sektorius pritraukia talentus iš viso pasaulio. Nori sužinoti apie Viduriniųjų Rytų politiką, mokesčių spragas – pakeli ragelį ir paskambini daktaro laipsnį turinčiam kolegai savo eilės gale.
Dar viena, antraštės verti sandoriai. Jie pasklinda po visas naujienas, o tu esi jų dalis. Bankai kaip gerai suteptos mašinos. Sėdi ir bum: dar vienas milijardo dolerių sandoris, tada - kitas milijardas.
Iš tiesų mes užtikrindavome gerą aptarnavimą, padėdami gauti pinigų valdžiai, korporacijoms ir finansų institucijoms. Jei praradome kažkiek pinigų, viskas tik į gera.
Kartais sutinku buvusius kolegas Canary Wharf rajone. Jie elgiasi su manim kaip su pacientu: „Ar tau viskas gerai?“. Anot jų, gyvenimas išėjus iš banko, nebėra gyvenimas. Kai esi pasinėręs į tą pasaulį, negali įsivaizduoti, kas yra už jo ribų.
Laikas yra pinigai, bet svarbiau – gyvenimas. Bankininkai turi paklausti, saves, kodėl aukoja geriausius metus. Jeigu išties myli savo darbą – viskas gerai, bet užtikrinu jus; tokių yra vienetai.
