Žemės ūkio ministerijoje ūkininkai dar kartą buvo susitikę su ministru Navicku, tačiau išsiskirstė niūrios nuotaikos.
Daugiau apie tai – TV3 žiniose.
Ginkūnų agrofirmos ūkyje Šiaulių rajone yra apie 600 melžiamų karvių. Kad reikėtų mažiau darbuotojų, o karvės duotų daugiau pieno, dar prieš 4 metus bendrovė čia suplanavo modernizaciją – pasistatyti naują karvidę. Tačiau projektavimas ir derinimas užtruko 3 metus, per tą laiką statybos pabrango dvigubai.
„Kai pateikėme projektus, kainavo ne pilni 3 mln. eurų, dabar yra daugiau kaip 5 mln. Kol projektavom, sukosi biurokratinis mechanizmas, pabrango 2 kartus“, – pasakojo „Ginkūnų agrofirmos“ valdybos pirmininkas Arūnas Grubliauskis.
Ūkininkas skundžiasi ne tik vyriausybės dėmesio pienininkystei stoka, bet ir kritusiomis pieno supirkimo kainomis.
„Pernai kaina buvo virš 40 centų už bazinį pieną, šiandien truputį virš 30, jei neturėtume augalininkystės, nors ir grūdų kainos nukritusios, pienininkystė būtų nuostolinga“, – tikino A. Grubliauskis.
Susitiko su Vyriausybe
Pienininkyste užsiimantys ūkininkai piktinasi Vyriausybe, kad ši jau daugiau kaip metus vilkina žemų pieno supirkimo kainų problemą, kurią ūkininkai kėlė dar pernai žiemą pieno dalinimo protestuose.
Į po metų pertraukos sušauktą Pieno tarybą, kurią sudaro ūkininkų, perdirbėjų ir Vyriausybės atstovai, Žemės ūkio ministerijoje besirenkantys ūkininkai perspėjo, kad ruošiasi pasekti Lenkijos ūkininkų pavyzdžiu, kurie šalyje masiškai blokuoja kelius.
„Bręsta vienareikšmiškai, dar pasidarysime susitikimus visokius, bręsta tie klausimai, nėra kito kelio“, – susitikime teigė Pieno gamintojų asociacijos vadovas Jonas Vilionis.
Vyriausybė mėgino malšinti ūkininkų pyktį – siūlė naują Pieno įstatymą, kuriuo žada užtikrinti sąžiningesnę ūkininkams superkamo pieno kainodarą, ragino mažiausią kainą už pieną gaunančius smulkiuosius ūkininkus kooperuotis. Taip pat siūlė sukurti specialų savitarpio pagalbos fondą – į jį mokėti kasmetines įmokas, o kritus pieno kainoms, iš jo gauti išmokas.
„Savitarpio pagalbos fondas – krizes būtų lengviau suvaldyti, jo lėšomis galėtume pasinaudoti, ūkininkai lengviau perneštų krizes. Pieno strategijos keltas klausimas – nusprendėme, kad mums ir pieno strategijos gairės reikalingos“, – sakė žemės ūkio viceministras Vytautas Abukauskas.
Tačiau ūkininkų atstovų šie Vyriausybės projektai netenkino, jie reikalauja didesnės vyriausybės finansinės paramos ir į nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymą įtraukti prekybininkus.
„Jokios prasmės, jokio sprendimo, čia tik tokie atsimušinėjimai. Pieno įstatymą jau kiek žaidžiam, fondus visokius. Europos Komisijoj yra kompensacijos“, – sakė J. Vilionis.
Lietuvoje pieno kaina didesnė nei Europoje
Europos Komisijos duomenys rodo, kad vasarį Lietuvoje vidutinė pieno supirkimo kaina siekė 42 centus už litrą ir buvo 5 centais mažesnė negu Lenkijoje, tačiau 3 centais didesnė negu Latvijoje. Ūkininkų atstovas pripažino, kad iš tiesų Lietuvoje yra toks superkamo pieno kainos vidurkis, tačiau, anot jo, smulkieji ūkininkai, turintys po kelias karves, apie tokią kainą gali tik pasvajoti, mat gauna kone triskart mažiau.
Ūkininkų nepasitenkinimui neslūgstant, perdirbėjų atstovas tikina, kad pieno supirkimo kainos tiesiog paklūsta rinkos dėsniams.
„Reikia žiūrėti ūkių struktūrą. Lietuvoje vyrauja smulkūs, iš kurių surinkimo kaštai dideli, pieno supirkimo punktus reikia išlaikyti, yra tarpininkai, kurie dalį pelno pasiima sau. Kooperatyvai moka dividendus ir pajus. O Pieno kainą reikia lyginti stambius ūkius su nestambiais. ES vidurkis 55–65 karvės, Lietuvoje 17 karvių. Stambių Lietuvos kaina yra link Europos vidurkio ar net aukštesnė“, – teigė Pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktorius Egidijus Simonis.
Visgi net Vyriausybė pripažįsta, kad Lietuvoje pieno perdirbimo sektoriuje susidariusi oligopolinė struktūra, kurioje 5 pagrindinės pieno perdirbimo grupės perdirba apie 90 proc. šalyje perdirbamo pieno.
Daugiau apie tai – aukščiau esančiame vaizdo įraše.
.jpg)
