„O aš iš Kijevo. Kai tą rytą atsikėliau ir pasižiūrėjau į telefoną, jame buvo daugybė žinučių, ir visos su vienu žodžiu ‒ „karas“… Koks karas, kaip… karas? Labai greitai paaiškėjo, ką reiškia ši žinia, susiruošti ir bandyti išsigelbėti buvo mažai laiko, greitai su mama susikrovėme būtiniausius daiktus ir išvažiavome. Planavome į Lenkiją, bet nebuvo ten važiuojančio autobuso, buvo vežantis į Lietuvą, laukti negalėjome. Važiavome penkias dienas, palikę namus, Tėvynę, studijas, draugus, viską. Taip atsidūrėme Lietuvoje.“
Katerynos ir Maksimo pasakojimai panašūs: Lietuvoje iškart pradėjo ieškoti darbo, Užimtumo tarnyba pasiūlė įsidarbinti prekybos centre, net nedvejoję sutiko.
Pakeitė reikalavimą dėl kalbos
Bene pirmieji pagalbą suteikė prekybos tinklai. Vienas iš jų – „Lidl“ – kreipėsi į Valstybinę kalbos inspekciją teiraudamasis, kaip tokiu atveju bus taikomi Vyriausybės 2003-12-23 nutarimo „Dėl valstybinės kalbos mokėjimo kategorijų patvirtinimo ir įgyvendinimo“ reikalavimai.
Inspekcija atsiliepė nedelsdama ir kovo 4 d. išplatino pranešimą, kad „nereikalaus laikytis Valstybinės kalbos mokėjimo kategorijų nustatymo ir jų taikymo tvarkos aprašo nuostatų Ukrainos karo pabėgėliams“.
Tai reiškia, kad pabėgėliai gali be ribojimų dirbti ten, kur būtina mokėti lietuvių kalbą, bet sprendimas paliekamas darbdavių nuožiūrai, ypač srityse, kuriose lietuvių kalbos mokėjimas susijęs su žmonių sveikata ir saugumu.
Valstybinės kalbos mokėjimo tvarka galioja, bet atsižvelgiama į ypatingą padėtį ir priimant sprendimus vadovaujamasi solidarumo ir protingumo principais.
Iš pradžių buvo pasiūlytas vienerių metų laikotarpis, vėliau Vyriausybė kovo 16 d. nutarimu Nr. 227 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimo Nr. 1688 „Dėl valstybinės kalbos mokėjimo kategorijų nustatymo ir jų taikymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ šį terminą pratęsė nurodydama, kad „įdarbinant užsieniečius, kuriems yra ar buvo suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje, valstybinės kalbos mokėjimo kategorijos netaikomos 2 metus nuo laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo“.
Įdarbino šimtus ukrainiečių
Šiuo metu „Rimi“ prekybos tinkle dirba apie 120 ukrainiečių, dauguma turi aukštąjį išsilavinimą. Tėvynėje jie dirbo pagal įgytas specialybes, o dabar dažniausiai kasininkais, prekių ir paslaugų operatoriais, salės darbuotojais, išdėliojančiais į lentynas prekes, virėjais prekybos centrų virtuvėse arba darbininkais pagalbinėse patalpose. Kai kuriuos „Rimi“ mielai priimtų dirbti administracijoje, bet yra kliūtis – lietuvių kalbos nemokėjimas.
„Žinote, lietuvių kalba labai graži, tik lietuviai labai greitai kalba – nespėja pasakyti sakinio pradžios, jau ir pabaiga, sunku suprasti, ką sako“, – prisipažino Maksimas.
Jis dar pastebėjo, kad lietuviai nelinkę skaityti užrašų, juk ant lentynų viskas parašyta, bet jie iš karto prieina ir klausia, kur padėta tas ar anas:
„Teko greitai mokytis, kokios prekės kaip vadinasi, kaip užrašyti jų pavadinimai, suprasti, ko manęs klausia, nors mano pareigos tik išdėlioti prekes. Jeigu nesuprantu ar negaliu atsakyti, pakviečiu salės darbuotoją, galintį paaiškinti lietuviškai.“
Nusišypsojęs priduria: „Tiesa, jaunimas, supratęs, kad aš iš Ukrainos, iš karto pradeda kalbėti angliškai, vyresni žmonės – rusų kalba.“
Jo nuomone, labai retai pasitaiko tokių, kurie reikalauja kalbėti lietuviškai, įdomiausia, kad dalis jų būna kažkada atvažiavę iš Rusijos, todėl pašnekovas daro išvadą – jie turbūt pyksta, kad karo pabėgėlius priėmė dirbti nemokančius lietuvių kalbos, o jie pirmiausia turėjo išmokti kalbėti lietuviškai.
Taip Maksimui apibūdinus pirmuosius įspūdžius darbe, Kateryna nedrąsiai parodo ženklelius, pagal kuriuos pirkėjai gali atskirti, kad darbuotojas yra iš Ukrainos, kad jis lietuvių kalbos dar tik mokosi. Maksimas prisipažįsta: „Taip, noriu išmokti lietuvių kalbą, jau šiek tiek ir moku, tiksliau, daug suprantu, bet sunku pradėti kalbėti. Būtų labai gerai lankyti lietuvių kalbos kursus, greičiau išmokčiau lietuviškai.“
Pasipiktinęs pirkėjas
Ne visi patenkinti nauja lingvistine realybe. Skundų, kad nesusikalba valstybine kalba parduotuvėse, degalinėse ar net valstybės įstaigose, Kalbos inspekcija gauna nuolat.
Susirūpinęs pilietis skambina į Kalbos inspekciją ir teiraujasi, kokia kalba Lietuvoje visi turėtų kalbėti. Klausimas, žinoma, retorinis, nes atsakymą žino ir pats klausėjas.
Greitai paaiškėja, kad jam informacijos nelabai ir reikia, tiesiog tenorėjo išlieti pyktį, kad jau dviejuose prekybos centruose ir vienoje degalinėje negalėjo susikalbėti lietuviškai su ten dirbančiais ukrainiečiais.
Paaiškinimas, kad tai nuo karo prisiglaudę žmonės ir jiems įsidarbinus dvejus metus netaikomi lietuvių kalbos reikalavimai, bet darbdaviai privalo užtikrinti aptarnavimą valstybine kalba, dar labiau supykdo, mat pradėjęs dirbti Anglijoje nuo pirmos dienos turėjęs kalbėti angliškai. Argumentas, kad jis nebuvo karo pabėgėlis, o situaciją lyginti su dabartine nelabai ir etiška, nepadeda…
„Rimi“ vadovybei žinoma, kad retsykiais pasitaiko konfliktų, kai pirkėjai negauna informacijos lietuvių kalba, todėl stengiamasi, kad kiekvienoje pamainoje kartu su darbuotojais iš Ukrainos būtų ir galinčių aptarnauti valstybine kalba. Ukrainiečius galima atskirti pagal ženklelius uniformos atlapuose.
„Rimi“ apklausų, kiek ukrainiečių ketina likti ilgam arba visam laikui Lietuvoje, nedarė, preliminariai spėja, kad svarsto pasilikti apie 20 proc. pas juos dirbančiųjų. Panašūs ir Užimtumo tarnybos tyrimo duomenys. Prekybos tinklų atstovai tikina, kad jokių papildomų nuolaidų dėl bendros tvarkos ir paskatinimo ukrainiečiams nedaroma. Jau kurį laiką „Rimi“ savo darbuotojams organizuoja anglų kalbos kursus, pradėta svarstyti, jeigu bus poreikis, pradėti ir lietuvių kalbos kursus. Akivaizdu, kad toks poreikis jau yra.
„Ar norėčiau vykti į Vakarų Europą? – svarsto Kateryna. – Vokietijoje, norint rasti bet kokį darbą, iš karto reikia mokėti vokiečių kalbą. Mums čia lengviau. Taip, žinome, kad Lietuvoje valstybinę kalbą saugo įstatymai, mes tai suprantame ir pritariame: jeigu gerbi savo kalbą, turi gerbti kalbą ir tos šalies, kuri tave priėmė, turi stengtis ją išmokti.“
Maksimas irgi dar nežino, ar pasiliks Lietuvoje. Turbūt tai priklausys nuo karo eigos, nuo aplinkybių, ar bus kur grįžti. Dar reikėtų užsidirbti šiek tiek pinigų, kad grįžęs turėtų iš ko gyventi:
„Kijeve nespėjau baigti mokslų koledže, buvo likusi praktinė dalis ir būčiau gavęs diplomą. Džiaugčiausi, jeigu pavyktų tokią praktiką rasti čia, galėčiau baigti studijas ir dirbti pagal specialybę. Kol kas visiškai neaišku, kaip bus, ką reikės daryti, su mama patenkinti, kad turime darbus ir galime ramiai gyventi Lietuvoje.“
„Niekada nesigailėjome, kad pakliuvome į Lietuvą. Čia savo vėliavų matome daugiau negu pačioje Ukrainoje, žmonės priima labai šiltai ir tolerantiškai, stengiasi padėti, jie supranta, ką mes išgyvename“, – tai Katerynos ir Maksimo žodžiai pokalbio pabaigoje.
Su Alla susitikome prekybos tinklo „Maxima“ darbo kabinete. Sunku likti abejingam klausantis jos pasakojimo: „Ir dabar jaučiu kaltę, kad išvažiavau iš Tėvynės. Turime du vaikus, bet prasidėjus karui ilgai delsėme, manėme, kad pasaulio galingiesiems pavyks sustabdyti šitą beprotybę, kad bombardavimai, žudynės greitai baigsis, nes dvidešimt pirmame amžiuje šito negali būti, tai neįmanoma. Gyvenome prie Charkivo, ten aplinkui yra daug karinių bazių. Kai kovo 9 dieną nugriaudėjo didžiulis sprogimas – išlėkė į orą šalia esanti viena iš karinių bazių, iš karto tapo aišku, kad reikia gelbėtis, palikti savo namus. Visa mūsų manta tilpo į tris nedideles kuprines, nusprendėme važiuoti į Lietuvą, nes apie ją buvome girdėję iš savo tėčio, kuris jau kuris laikas dirbo Lietuvoje. Be to, žinojome, kad jūsų šalyje daug žmonių, mokančių rusų kalbą, tikėjomės, kad bus lengviau prisitaikyti.“
Turinti medicinos slaugytojos išsilavinimą Alla svarstė galimybę dirbti medicinos slauge, bet nemokėdama lietuvių kalbos nesiryžo. Be to, jau kurį laiką dirbo logistikos kompanijoje, todėl tik atvykusi į Lietuvą iš karto kreipėsi į prekybos tinklą „Maxima“ ir pasiprašė priimama: „Juk privalome patys savimi pasirūpinti, negalime būti Lietuvai našta. Dirbu salės darbuotoja.“
„Maximos“ personalo vadybininkė Aurika Cviklinskytė paaiškino, kad klientai apie darbuotojus iš Ukrainos įspėjami užrašais prie kasų ir garsine informacija. Suprasdami, kaip svarbu ukrainiečiams kuo greičiau išmokti lietuvių kalbą, jie jau rengia lietuvių kalbos kursus internetu.
Viena iš šių kursų lankytojų yra ir Alla. Šypsodamasi pasakoja: „Ir dabar nemažai suprantu, tik kartais sunku susigaudyti, kai, pavyzdžiui, žodis „čai“ (liet. arbata) pas mus yra vyriškos giminės, o lietuviškai – moteriškos, tai kai reikia suderinti visas galūnes, ne visada pavyksta. Bet jokių pirkėjų skundų ar konfliktų dėl to, kad negalime aptarnauti lietuvių kalba, nebuvo, klientus, kurie nenori kalbėti rusiškai, iš karto nuvedu pas kitą savo kolegę.“
Allai skaudi Rusijos propaganda, kad jų šalyje siekiama atsisakyti rusų kalbos, ukrainiečiai vadinami nacistais, ji tikina: „Ypač Rytų Ukrainoje ne visi ukrainietiškai net mokėjo, kalbėjo taip, kaip kam patogu, niekas nekreipė dėmesio, kokia kalba kas kalba, svarbu susikalbėti. Vakarų Ukrainoje ukrainietiškai kalbančių buvo daugiau, bet neteko girdėti, kad dėl rusų kalbos būtų kilę konfliktų.“
Apie ketinimus grįžti į Tėvynę Allai kalbėti sunku: pirmomis gegužės dienomis jai paskambino tėvai iš Ukrainos, iš pradžių tik pasakė, kad jų namą subombardavo, nieko neliko, tik po to atsiuntė nuotrauką. Nežino, ką daryti toliau, labai nori grįžti namo, bet svarbiausia, kad Ukraina būtų laisva, tai ir bus kur grįžti.
2022 metų vasario 24 dieną geopolitinė padėtis lėmė taip, kad lietuviams patiems tenka pasitikrinti savo kaip tautos solidarumą, gebėjimą suprasti, atjausti, dalintis, aukotis. Ukrainiečiai tai supranta ir vertina.
Visų kalbintųjų lūpose daug dėkingumo Lietuvai, patikinimas, kad jie čia jaučiasi gerai, bet akys negali nuslėpti liūdesio ir skausmo. Dauguma mūsų šalyje prieglobstį radusių ukrainiečių – moterys ir vaikai, savo Tėvynėje palikę namus, šeimas ir artimuosius.
Kai kurios iš jų jau našlės, kai kurie jau neturi savo namų, visiems prieš akis didžiulė nežinomybė, kiekvieną dieną reikia priprasti prie minties, kad kažkas iš šeimos, artimųjų ar draugų jau žuvo, o jie suspėjo išsigelbėti… kaltė be kaltės, didžiulis Tėvynės ilgesys, viltis, kad jie ištvers, išgyvens, Ukraina atgims iš naujo, kad viskas bus gerai, bet dabar – karas…
„Kai atvykome į jūsų šalį, mus iš karto į savo namus priėmė šeima. Ir žmonės, ir valstybė – visi mus supranta, rūpinasi, mes visa tai matome ir jaučiame. Jaučiame kiekvieną dieną. Lietuviai mus priima taip šiltai, kad kartais pati savęs klausiu – ar aš taip galėčiau. Nuoširdžiai tariu AČIŪ kiekvienam lietuviui“, – pokalbio pabaigoje sako Alla.
Išeinant iš didžiulio prekybos centro lyrišką muziką pertraukia informacija:
„Mieli klientai, informuojame, kad šioje parduotuvėje dirba karo pabėgėlių iš Ukrainos. Mūsų naujieji kolegos nekalba lietuviškai. Informacijos ar kitos reikalingos pagalbos prašome kreiptis į lietuviškai kalbančius darbuotojus. Аčiū už Jūsų supratingumą.“
Šio straipsnio autorė yra Valstybinės kalbos inspekcijos vyresnioji inspektorė Asta Barzdenienė.
