Tačiau, pasak Tim van Wijk sunkumai, su kuriais jis susiduria vadovaudamas restoranui susiję ne su darbuotojais. Restoranas vis dar bando atsitiesti ir susigrąžinti klientus pasibaigus karantinui. Taip pat daliai klientų keista, kad restorane negali užsisakyti alkoholio. Tad restorano vadovui tenka sukti galvą, kaip pritraukti žmones.
Apie įsikūrimą Lietuvoje, mūsų stereotipus, sunkumus ir iššūkius kuriant ir vystant socialinį verslą, ir ką tik iš prezidento gautą ordino medalį „Už nuopelnus Lietuvai“ – interviu su Timu van Wijku.
Kodėl nusprendėte kurti ir vystyti verslą Lietuvoje?
Atvykau gyventi į Lietuvą iš Nyderlandų prieš 3,5 metų su tuo metu širdies drauge, o dabar jau savo žmona. Mes susipažinome ir gyvenome Nyderlanduose, tačiau vis galvojau, kad man būtų įdomu susipažinti su Lietuva, jos kultūra ir kalba. Tad praleidę 3 metus Nyderlanduose atvykome gyventi čia. Tačiau kurį laiką dar svarstėme, likti čia gyventi ar kraustytis kažkur kitur.
Galiausiai nusprendėme likti ir gyventi Lietuvoje, todėl turėjau sugalvoti, ką noriu čia veikti. Man svarbu dirbti darbą, kuris man patiktų. Tik atvažiavęs į Vilnių įsidarbinau skambučių konsultantu, tačiau šis darbas man nepatiko.
Kas lėmė, kad įkūrėte socialinį verslą ir įdarbinote žmones turinčius negalią? Kodėl įkūrėte būtent blynų restoraną?
Esu įgijęs socialinio darbuotojo specialybę. Nyderlanduose dirbau kepykloje, kurioje darbavosi 20 žmonių su negalia, buvau jų koordinatorius. Todėl žinojau, kad šie žmonės irgi gali dirbti ir ką jiems tai reiškia.
Darbas kepykloje man labai patiko, todėl pagalvojau, kodėl kažko panašaus nesukūrus Lietuvoje? Be to, čia beveik niekur nemačiau dirbančių neįgaliųjų. Tad norėjau parodyti visuomenei, kad jie irgi gali dirbti.
O įkurti būtent blynų restoraną kilo mintis nes juos pagaminti, ir patiekti gana paprasta. Taip pat pagalvojau, kad šis patiekalas pritrauks vaikus. O būtent jie ir yra viena iš restorano tikslinių grupių. Noriu, kad vaikai užaugtų matydami kitokius žmones ir žinodami, kad jie irgi gali mokytis ir dirbti nepaisant negalių.
Ar lengva rasti darbuotojų, kur jų ieškote? Kiek darbuotojų šiuo metu dirba restorane?
Dar prieš atidarant restoraną žmonės mane įspėjo, kad rasti darbuotojų gali būti sunku. Tačiau aš galvojau priešingai – kad susirasti darbuotojus bus lengviausia šio verslo dalis, juk beveik nėra vietų, kuriose galėtų dirbti neįgalieji. Tačiau ieškant darbuotojų teko kreiptis pagalbos į organizacijas, kurios jais rūpinasi. Pavyzdžiui, į socialinę įdarbinimo agentūrą „SOPA“, žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų organizaciją. Su organizacijų pagalba radome 8 žmones, kurie norėtų čia dirbti. Ne tiek daug, kiek tikėjausi prieš pradėdamas darbuotojų paieškas.
Tačiau jau atidarius restoraną kreipėsi keletas tėvų, kurie augina neįgalius vaikus, dėl jų įdarbinimo. Supratome, kad daugeliui tėvų iš pradžių buvo neramu išleisti savo vaikus dirbti į naują darbo vietą. Jie jaudinosi, kad darbuotojai turės sunkiai dirbti, kad nebus atsižvelgiama į jų poreikius, ar negaus atlyginimo. Smagu, kad užsitarnavome gerą vardą. Dabar vis sulaukiame užklausų, ar neieškome naujų darbuotojų.
Šiuo metu restorane dirba 5 neįgalieji ir 2 virtuvės darbuotojai, kurie neturi negalių. Taip pat siūlome praktikos galimybę, nes dažnai žmonės su negalia iš viso neturi jokios darbo patirties ir nežino, ką jie norėtų ir galėtų dirbti. Po karantino pradėjome projektą kartu su Europos socialinio fondo agentūra (ESFA), kurio metu priėmėme 10 praktikantų ir socialinę darbuotoją, kuri rūpinasi praktikantais.
Ar darbuotojams patinka čia dirbti? Ar didelė jų kaita restorane?
Darbuotojams patinka čia dirbti, visi jie dirba nuo restorano atidarymo pradžios. Didelės darbuotojų kaitos nėra. Žinoma jie eina ir atostogauti, tačiau po atostogų su džiaugsmu grįžta į darbus. Darbuotojams patinka jaustis reikalingiems. Dirbdami jie jaučiasi visuomenės dalimi.
Kokias negalias turi jūsų darbuotojai, ar jos netrukdo jiems dirbti? Kokio amžiaus žmonės restorane dažniausiai įsidarbina?
Žinau, kad vienas darbuotojas turi Dauno sindromą. Tačiau aš nesidomiu darbuotojų negaliomis. Dar prieš priimant juos į darbą, darbuotojams pasakiau, kad man nesvarbu, ko jie negali. Man įdomu, ką jie jau dabar gali ir ko išmoks vėliau, dirbdami restorane. Neturiu jokių reikalavimų, tiesiog stebiu, kokie darbai darbuotojams geriausiai sekasi, ko jie išmoksta.
O ir pats negalios terminas, manau, yra gana platus, mes vis sakome, kad jie yra neįgalieji. Bet iš tikrųjų mes visi kažką galime ir kažko negalime padaryti.
Restorane dirba daugiausiai jauni žmonės. Dažniausiai ir jaunesni tėvai, auginantys neįgalius vaikus, skatina juos eiti dirbti, kažko išmokti ir nesėdėti namuose.
Tačiau vyresni žmonės, auginantys neįgalius vaikus, yra konservatyvesni. Jie nelabai nori, kad jų vaikai eitų dirbti, nežinau, kodėl taip yra.
O kalbant apie amžiaus grupę, šiuo metu restorane dirba darbuotojai nuo 23 iki 32 metų.
Kokios darbuotojų darbo valandos? Ar nuo jų priklauso jų atlyginimas?
Šis klausimas kėlė daug diskusijų dar prieš atidarant restoraną. Tačiau atsakymo aš neturėjau. Tiesiog stebėjau, kiek kiekvienas žmogus gali dirbti ir prisitaikėme prie jo galimybių. Tačiau būna visokių dienų, jeigu darbo daugiau, tada ir darbuotojai dirba daugiau.
Jų atlyginimas taip pat priklauso nuo išdirbtų valandų. Tačiau jis nėra mažesnis negu kitose maitinimo įstaigose. Taip pat darbuotojai gauna arbatpinigių.
Ar socialinis verslas neša pelną?
Žinoma, kad jis gali nešti pelną. Tačiau turiu pripažinti, kad vystyti socialinį verslą yra sunku. Šiam reikia daugiau pinigų, taip pat reikia pagalvoti apie daug daugiau dalykų, negu turint įprastą verslą.
Su kokiais sunkumais dažniausiai susiduriate versle? Ar jie susiję su darbuotojais?
Tai pirmasis restoranas Lietuvoje, kuriame dirba neįgalieji. Mums visiems buvo sunku įsivaizduoti, kaip viskas veiks, ko tikėtis. Tačiau visi sunkumai tikrai nėra susiję su darbuotojais, čia juk restoranas. Tad susiduriu su tokiomis pat problemomis ir iššūkiais, su kuriais susiduria ir kitų restoranų vadovai.
Juk turime pritraukti žmones čia užsukti, kas tikrai yra nelengva užduotis. Restorane neprekiaujame alkoholiu, tad irgi prarandame dalį potencialių lankytojų.
Taip pat, kaip ir kiti restoranai, susidūrėme ir su karantino pasekmėmis, keletui mėnesių buvome priversti užsidaryti.
Ar kartais neatrodo, kad turėti sveikus darbuotojus būtų lengviau?
Turėti verslą ir jį vystyti apskritai yra sunku, nesvarbu, kokie darbuotojai dirba su negaliomis ar be jų. Turbūt saugiausias variantas būti samdomu darbuotoju, tada nereikia apie nieką galvoti, tiesiog atlikti darbą ir gauti atlyginimą.
Kaip restorano lankytojai reaguoja į kitokius darbuotojus? Kokių atsiliepimų sulaukiate?
Manau, kad restoranas yra puiki vieta parodyti visuomenei, kad žmonės, turintys negalią, irgi gali dirbti. Bet pastebiu, kad daliai restorano lankytojų keista matyti dirbančius neįgaliuosius. Tačiau tai yra normalu, nes Lietuvoje ir gatvėse retai sutiksi žmonių su negalia.
Lankytojus galėčiau skirti į tris grupes. Pirmoji grupė – apie mus žinantys lankytojai, kurie žino, į kokį restoraną ateina, užsuka čia kartą ar porą kartų per mėnesį, turime ir labai ištikimų nuolatinių klientų grupę.
Kitus lankytojus galima būtu suskirstyti į dvi grupes – vieni atėję nustemba, tačiau jiems smalsu ir įdomu, todėl jie drąsiai sėda, užsisako maisto ir stebi aplinką, darbuotojus. Tačiau vis dar pasitaiko ir tokių lankytojų, kurie vos užėję, jau skuba lauk pro duris. Dėl to per daug nesijaudiname ir tikimės, kad ateityje išvydę dirbančius neįgaliuosius jie reaguos jau kitaip.
Restorane organizuojate įvairius renginius, dirbtuves, kaip kilo ši idėja? Galbūt turite ir kitokių verslo plėtros planų?
Renginius organizuojame norėdami pritraukti daugiau lankytojų. Taip pat siekiame edukuoti žmones. Restorano tikslas ne tik suteikti erdvę mokytis ir dirbti žmonėms su negaliomis, tačiau taip pat ir visuomenei parodyti, kad neįgalieji irgi gali mokytis ir dirbti.
Daug renginių organizuojame vaikams, bendradarbiaujame su mokyklomis. Pavyzdžiui, organizuojame pamokas, kurių metu pasakojame apie Dauno sindromą. Noriu, kad vaikai žinotų, kad yra ir kitokių žmonių, kurie gyvena visai šalia. Restorane tokių pamokų metu vaikai netgi gali su jais susipažinti.
Vaikai tokias pamokas labai mėgsta. Tačiau susiduriame su problema, kai ne visi tėvai savo vaikus išleidžia į tokias pamokas. Jie mano, kad vaikai dar nėra pasirengę pamatyti žmones, kurie turi negalias.
Tokie dalykai kelia liūdesį, nes patys suaugusieji klijuoja etiketes žmonėms su negaliomis ir nenori jų girdėti, matyti ir suprasti. Ir jeigu jie to moko savo vaikus, šie užaugę galvos lygiai taip pat, kaip jų tėvai. Aš labai tikiuosi, kad šis požiūris per keletą metų pagaliau pasikeis.
Tačiau matau ir gerų pavyzdžių, sudalyvavę pas mus pamokose, vaikai čia sugrįžta, vadinasi, jiems patinka.
Gavote prezidento apdovanojimą – Ordino medalį „Už nuopelnus Lietuvai“. Kokią reikšmę jis jums turi?
Didelė garbė gauti tokį prezidento įvertinimą. Šis apdovanojimas parodo, kad Lietuvai svarbi socialinė lygybė. Manau, kad visuomenė tampa atviresnė panašioms iniciatyvoms ir verslams, bei tikiuosi, kad ateityje kursis daugiau panašių verslų.
Restoranas „Pirmas blynas“ yra pavyzdys, kad socialiai atsakingas verslas gali gyvuoti ir padėti keisti požiūrį į negalią turinčius žmones.
Tačiau apdovanojimas priklauso ne tik man, o visiems restorane dirbantiems žmonėms. Visi prisideda prie restorano sėkmės ir visais jais didžiuojuosi.
