Jau keturiasdešimt metų skaičių pasaulyje besisukanti ir šešiolika metų buhalterės krėsle sėdinti „Laiptų” galerijos buhalterė Zita Medelienė džiaugiasi, kad kiekviename žingsnyje sutinka naujovių, nuolat mokosi ir bendrauja su kolegomis.
Šiandien kalbiname žmones, kurie tiesiog dievina matematinį tikslumą ir nekenčia abejonių. Jie - „baltieji kardinolai”, be kurių neįmanoma nė vienos įmonės veikla.
Nors atrodo, kad neretai neprestižiniu vadinamas buhalterių darbas – baisiai nuobodus, o nuo skaičiavimų kasdien turėtų suktis galva, šios profesijos atstovai sako, kad realybė – kiek kitokia
Buhalteris ne tik skaičiuoja
Jau keturiasdešimt metų skaičių pasaulyje besisukanti ir šešiolika metų buhalterės krėsle sėdinti „Laiptų” galerijos buhalterė Zita Medelienė sako, kad buhalterio darbas – labai smagus: „Kad ir kokį darbą dirbtum, jeigu jauti tam polinkį, bus smagu. Ir visai nesvarbu, kad buhalterių darbe – apstu skaičių ir skaičiavimų. Darbo dieną taip įsijauti, kad net pamiršti, jog gyveni realybėje. Kol neatlieki visų darbų – galvos neaplanko kitos mintys ir nevargina jokie pašaliniai rūpesčiai”.
Zita Medelienė tikina, kad smagiausia darbe – visos naujovės: „Per daugelį metų teko daug išmokti – naudotis kompiuteriu, dirbti programomis ir dar begalę kitų dalykų. Gyveni, mokaisi ir tai yra labai įdomu. Man tai labai patinka. Džiaugiuosi, kad kiekviename žingsnyje sutinku naujovių, nuolat mokausi, domiuosi, bendrauju su kolegomis”.
Moteris sako, kad klysta žmonės manantys, jog buhalteris visą darbo dieną neveikia nieko kito – tik skaičiuoja: „Pastaruoju metu nėra kada atsikvėpti, reikia spėti koja kojon su naujais įstatymais ir pakeitimais. Jeigu man šis darbas nebūtų mielas širdžiai ir smagus – jo tikrai nedirbčiau”.
Nėra kada užsnūsti
Liepos 1-ąją bus septyniolika metų, kai Daiva Ščerbauskienė dirba buhaltere. Šiaulių miesto savivaldybės biudžetinėje įstaigoje plaukimo mokykloje „Delfinas” dirbanti moteris sako, kad universitete baigė ekonomiką, nes matematinis tikslumas visuomet traukė, o ši specialybė, anot Daivos Ščerbauskienės, turėjo vardą, tai ir buvo svarbiausia.
Nors buhalterijos per penkerius studijų metus ji „paragavo” tik vieną semestrą, dabar tai – moters kasdienybė. „Nors kasdien reikia skaičiuoti ir viską atidžiai sužiūrėti, šiame darbe nėra kada užsnūsti – mus veja programų ir kiti pakeitimai, naujovės, kurias buhalteriai turi įsisavinti. Miegoti tikrai nėra kada. Tai šiame darbe ir yra smagiausia”.
Paklausta, ar tiesa, kad daugelis buhalterių – uždari ir nelinkę bendrauti žmonės, „Delfino” plaukimo mokyklos buhalterė juokdamasi atsakė: „Tikrai ne. Mes galbūt tik netrukus tapsime lengvai atpažįstami gatvėje, kaip kokie pedagogai ar gydytojai. Pamatys mieste žmogų, suraukusį kaktą, ir sakys: „O, buhalteris eina!”. Tačiau susiraukę ir susirūpinę mes ne todėl, kad nenorime ar nemokame bendrauti – mūsų pečius tiesiog slegia didelė našta”.
Baigia atsikratyti visuomenėje vyraujančio idealios buhalterės išvaizdos stereotipo
Šiaulių miesto biudžetinės įstaigos Kūno kultūros mokyklos vyriausioji buhalterė Asta Norkuvienė tikina, kad visuomenėje vyraujantis idealios buhalterės išvaizdos stereotipas - surambėjusi senmergė su į milžinišką kuodą susuktais plaukais, „skaitliukais” po pažastimi, juodomis rankovėmis ir įstatymais ant kelių – jau pasenęs.
„Sporto sistemoje tokių buhalterių tikrai nėra. Mes esame kitokios – linksmesnės, daugiau bendraujančios. Kadangi dirbu Kūno kultūros mokykloje, čia veiklos netrūksta – nesėdžiu tik apsivertusi skaičiais, prisidedu prie mokyklos organizacinių reikalų. Žinoma, tada, kai randame laiko ir nespaudžia jokios ataskaitos. Galbūt kokioje įmonėje ir rastume dar tokią buhalterę, tačiau mūsų profesija jau baigia atsikratyti šio įvaizdžio”, - sako jau daugiau nei dešimt metų buhaltere dirbanti moteris.
Asta Norkuvienė neslepia – buvo nusprendusi darbą keisti, tačiau po pertraukos ir vėl ėmėsi buhalterinių skaičiavimų: „Nė kiek nesigailiu, kad pasirinkau tokią profesiją. Nors yra daug įdomesnių specialybių, buhalterio darbe netrūksta naujovių – nuolat mokomės, seminaruose semiamės naujų žinių. Tai – labai reikalinga ir galbūt netgi pati reikalingiausia profesija”.
Gera nuotaika buhalterio darbe – ypač reikalinga
Dar viena mūsų pakalbinta „baltoji kardinolė” - Šiaulių savivaldybės biudžetinės įstaigos sporto mokyklos „Dubysa” vyriausioji buhalterė Olga Belova.
Devynerius metus šį darbą dirbanti šiaulietė buhalterės keliu pasuko, nes skaičiai – visuomet traukė. Paklausta, kuo smagus buhalterės darbas, Olga Belova nė nedvejodama atsakė: „Nieko nėra smagesnio už galutinį darbo rezultatą. Kai uoliai dirbi ir pamatai, kad nėra jokių klaidų, gražiai „sueina visi galai” ir atitinka skaičiai, apima malonus jausmas”.
Kartais net ir per pietų pertrauką nuo skaičiavimų neatsitraukianti moteris tikina, jog darbo diena prabėga labai greit: „Visuomet yra ką veikti, mokomės, sekame naujoves”. Anot pašnekovės, gera nuotaika buhalterio darbe – ypač reikalinga: „Kai nuotaika yra puiki, tai ir darbas eina kaip iš pypkės”.
Aušra Laurinkienė
