Monika Kutkaitytė, LRT.lt
Lietuviai yra sėslūs ir nelinkę keisti gyvenamosios vietos atsižvelgiant į besikeičiančius poreikius: mus, pasak LRT.lt pašnekovų, pririša įsigytas nekilnojamasis turtas ir darbas – nesame ekonomiškai stiprūs, kad šiuos dalykus galėtume keisti kada panorėję. Tačiau situacija kinta. „Jauni žmonės jau nebijo įsipareigoti – jie ir paskolas paprasčiau ima, ir būstą lengvesne ranka perka“, – pastebi nekilnojamojo turto specialistas Evaldas Narbuntovičius.
Ekspertai skaičiuoja, kad daugiau nei pusė lietuvių pirmajame nuosavame būste įsikuria visam gyvenimui ir nėra linkę ką nors keisti.
„Daugelis lietuvių su baime priima pokyčius, tad nelinkę dažnai keisti gyvenamosios vietos. Nebent tam būtų rimta priežastis. Kitaip nei daugelyje Europos Sąjungos šalių, kur nekilnojamojo turto savininkai būstą keičia kas penkerius septynerius metus“, – įžvalgomis dalijasi E. Narbuntovičius, Domoplius.lt projektų vadovas.
Jaunoji karta labiau linkusi keisti gyvenamąją vietą
Tradicinis, sociologų sudarytas stebint žmonių gyvenimo įpročius, modelis remiasi trimis pagrindiniais kriterijais: ekonomine padėtimi, amžiumi ir socialiniu statusu (arba tuo, kas susiję su gyvenimo būdu).
„Jaunas žmogus važiuoja studijuoti į didmiestį, jam reikia būsto – jis jį išsinuomoja arba gyvena universiteto bendrabutyje. Studijų metu, tarkim, gauna darbą – atsiranda privatumo ir gyvenimo arčiau darbo vietos poreikis. Vėliau, sukūrus šeimą, privatumo poreikis dar išauga: jis nori keltis kur nors toliau už miesto, auginti vaikus ramioje aplinkoje“, – tradicinį modelį, susiformavusį tradiciškai mąstančio žmogaus galvoje, pristato sociologas L. Labanauskas.
Šis modelis, pašnekovo teigimu, yra idealistinis. Lietuvoje jį koreguoja ekonominė padėtis: dažnai žmonės negali patenkinti visų savo poreikių ir net gyvena būste, kuris neatitinka jo reikmių.
Kalbinti nekilnojamojo turto specialistai konstatuoja: lietuviai nusiperka būstą, įsikuria ir, jei gyvenime nebūna kardinalių pasikeitimų, jie nelinkę gyvenamosios vietos keisti, net jei jiems tai būtų geresnis sprendimas. „Net išvykdami gyventi į kitą miestą lietuviai dažniausiai savo paliekamą būstą išnuomoja kitiems, nes jie nesijaučia užtikrinti dėl rytojaus, galvoja, kad esant reikalui, turės kelią atgal“, – komentuoja E. Narbuntovičius.
Specialistas tikina, kad vykdytos apklausos yra parodžiusios, jog didžioji dalis nori savo nuosavo būsto ir ilgainiui yra linkę iš mažesnio buto keltis į namą, bet čia lietuvius apriboja finansinės galimybės.
Tačiau pastebima, kad nekilnojamojo turto pirkėjų požiūris keičiasi: anksčiau lietuviai į būsto pirkimą žiūrėjo kaip į vieną kartą gyvenime daromą svarbiausią sprendimą, o dabar žmonės likę atsižvelgti į besikeičiančius gyvenimo poreikius. Esą daugėja žmonių, perkančių būstą ir galvojančių, kad jame reikės gyventi 5–10 metų. Šių laikų trisdešimtmečiai pirkdami pirmąjį būstą planuoja po kurio laiko iš jo išsikelti.
„Įprastai jauna šeima ar pora be vaikų perka nedidelį 1–2 kambarių butą, o pasikeitus šeimyninei situacijai jį parduoda ar net išnuomoja, ir perka trijų kambarių butą. Dalis šeimų antrajame būste lieka gyventi iki senatvės, kol iš namų išsikrausto vaikai, ir tuomet keliasi į mažesnį būstą. Kita dalis žengia dar vieną žingsnį ir gerindama savo gyvenimo kokybę perka 4–5 kambarių butą ramesnėje miesto vietoje, arčiau gamtos arba keliasi į kotedžą, sublokuotą namą užmiestyje“, – tvirtina nekilnojamojo turto vystymo ir plėtros bendrovės „MG Valda“ pardavimų skyriaus vadovas Mantas Umbrasas.
Pašnekovo teigimu, laikui bėgant lietuviai tapo mobilesni, tačiau keisti būstą jiems vis dar yra sudėtinga. Dažnas lietuvis, ieškodamas naujo būsto, vis tiek dairosi tame pačiame rajone, kuriame gyveno, ar bent jau aplinkiniuose.
Vyresnieji – sėslesni
Jaunimas galimybes ką nors gyvenime keisti išnaudoja labai lengvai. „Jiems įdomu pasisemti kitokios gyvenimo patirties, išmėginti kitokį gyvenimo būdą, norisi keliauti. [Jauni žmonės mąsto]: kol neturiu šeimos, norėčiau šį laikotarpį išnaudoti aktyviai – pavyzdžiui, daug keliauti. Su šeima atsiradus poreikiui gali būti sunkiau staiga pajudėti iš vienos vietos į kitą“, – kalba Mykolo Romerio universiteto Socialinės politikos fakulteto Psichologijos katedros docentė Jolanta Sondaitė.
Vyresnioji karta dideliu mobilumu ir lankstumu nepasižymi. Sociologo L. Labanausko pastebėjimu, įdomu tyrinėti žmones, kurie nenori keisti gyvenamosios vietos nepaisant fakto, kad ją pakeitus gyvenimo sąlygos pagerėtų.
„Visi žinome vadinamuosius netikrus milijonierius, pavyzdžiui, Vilniuje: jie turi kokį nors nekilnojamąjį turtą centre, bet gyvena iš labai mažai pajamų. Jie neparduoda savo turto, nors už jį galėtų gauti nemenką sumą pinigų,
kurios užtektų nusipirkti kokybiškesnį būstą atokiau nuo centro, kaimo vietovėje. Mentaliteto įpročiai, inertiškumas yra gal net užkoduotas lietuvių tapatybėje. Sėslumas, noras išsaugoti, pokyčių bijojimas – žmones, kuriems tai būdinga, įdomu tyrinėti sociologiniu požiūriu, nes įdomu, kodėl jie nenori, kas juos ten laiko“, – sako pašnekovas.
Specialistai svarsto, kad vyresnio amžiaus žmonės vengia parduoti nekilnojamąjį turtą, nenori nieko keisti, nes nepasitiki žmonėmis, kurie norėtų iš jų pirkti, nepasitiki bankais. Noras nieko nekeisti taip pat susijęs su įpročiais ir patogumo jausmu – pagyvenę žmonės pažįsta kaimynus, o tai jiems suteikia saugumo jausmą.
Perka lengvesne ranka ir nekokybišką būstą
Ar gyvenamosios vietos keitimas iš tiesų yra kardinalus gyvenimo pokytis?
„Reikėtų tai vertinti individualiai. Jauni žmonės jau nebijo įsipareigoti – jie ir paskolas paprasčiau ima, ir nekilnojamąjį turtą, galima būtų pasakyti, lengvesne ranka perka“, – teigia E. Narbuntovičius.
Pirkdami „lengvesne ranka“ kai kurie žmonės gali paspęsti sau spąstus. Kaip pastebi nekilnojamojo turto specialistas M. Umbrasas, taip atsitiko žmonėms, kurie pirko būstą per nekilnojamojo turto kainų piką ir neatsižvelgė į perkamo būsto kokybę, vietą ar kitus svarbius dalykus. Žmonės, neapdairiai ir neatsakingai perkantys nekilnojamąjį turtą, daro tas pačias klaidas ir šiuo metu – tai sumažina jų galimybes ateityje keisti gyvenamąją vietą.
„Tokie žmonės prarado galimybę parduoti butą ir keltis į didesnį ar tokį, kuris užtikrina geresnę gyvenimo kokybę vien todėl, kad per keletą metų jis nuvertėjo ir šiandien jo neįmanoma parduoti už tokią pačią kainą. Dalis žmonių šią klaidą kartoja ir dabar – perka vadovaudamiesi tik žemiausios kainos kriterijumi, neįvertinę kitų buto ar namo savybių, lemiančių turto vertę ateityje“, – pabrėžia LRT.lt pašnekovas.
M. Umbraso teigimu, tai stabdo migraciją iš vietos į vietą.
Polinkis ką nors gyvenime keisti labiau būdingas vyrams
Ateities pokyčių prognozėmis užsiimantys sociologai pastebi, kad dažnai gyvenamosios vietos pasirinkimo kriterijus priklauso nuo žmogaus gyvenimo būdo. Arba nuo besivystančių technologijų.
„Pavyzdžiui, daugėja žmonių, kurie pasirenka ekologišką, antivartotojišką gyvenseną: jie keliasi iš miesto į kaimo vietoves, galbūt ten sukuria savo verslą ir taip tarsi priešinasi vartotojiškai visuomenei. Arba žmonės, kuriems iš principo darbo vieta neturi didelės reikšmės – kalbu apie vadinamąją kūrybinę klasę. Šiems žmonėms biuro nereikia“, – atkreipia dėmesį sociologas L. Labanauskas.
Lanksčiam ir mobiliam žmogui pastovios gyvenamosios vietos kriterijus esą gali apskritai neegzistuoti.
Psichologų atlikti tyrimai rodo, kad vieni žmonės turi didesnį polinkį rizikuoti ir keisti ką nors gyvenime nei kiti. Savybė rizikuoti labiau būdinga vyrams.
„Atlikti tyrimai su lietuvių emigrantais leidžia pastebėti, kad vyrai, kurie buvo ar yra emigravę ar ketina emigruoti, pasižymi gerokai didesniais polinkio rizikuoti rodikliais nei tie vyrai, kurie gyvena Lietuvoje ir nieko neplanuoja ir neketina emigruoti. Polinkis rizikuoti apskritai yra labiau būdingas vyrams“, – pabrėžia psichologė J. Sondaitė.
Tyrimas, pasak pašnekovės, taip pat parodė, kad žmonės, kuriems būdingas agresyvumas, irgi yra linkę keisti ką nors gyvenime labiau nei mažiau agresyvūs.
