Ką bendro turi mokslininkas iš Mary Shelley siaubo istorijos daktaras Viktoras Frankenšteinas, ir euro valiutos kūrėjai turi bendro? Atsakymas paprastas: jie sukūrė visa naikinančias pabaisas.
Euras nėra labiau piniginis vienetas nei pabaisa, daktaro Frankenšteino sukurta pabaisa buvo žmogus. Kad ir kokie būtų panašumai – jie tik paviršutiniai. Valdžiai tiek pat reikėjo sukurti naują piniginį vienetą, kiek reikia sukurti naują individą. Šie dalykai įvyksta natūraliai, savo straipsnyje teigia ekonomistas Markas W. Hendricksonas.
Anot jo, pinigų atveju, jie vystosi rinkose kaip būtinybė į kažką iškeisti prekes ir paslaugas. Kainos yra koeficientas, kuris reaguoja į tai, kaip inidividai vertina baigtinį ekonominių prekių tiekimo vienetą. Pernelyg sunku išreikšti pieno vertę, pavyzdžiui, grūdais, kiauliena, obuoliais, kino bilietais ar pan., todėl visuomenės nustatė pačią universaliausią ir patogiausią įrankį kainoms įvardyti.
Istoriškai, visuomenės visame dažnai, kad auksas ar sidabras galėtų atstoti pinigus. Taip yra pirmiausia todėl, kad žmonės auksą ir sidabrą vertina nepaisant to, ar jis yra, ar nėra naudojamas. Antra, šie brangieji metalai gali būti dalomi ir transportuojami. Trečia, lengva standartizuoti kiekvieno vieneto kokybę.
Vyriausybės paprastai turi polinkį kaupti kuo daugiau galios verčia jų lyderius perimti pinigų monopolį, kuris atspindi posakį, kad pinigai yra galia. Palengvinti valdžios išlaidų prieaugį (ir padidinti jos galią), nepriklausomos valstybės pakeitė pirmuosius pinigus popieriniais banknotais, o šiais laikais net ir nematomais informacijos baitais. Taip vyriausybės ir centriniai bankai atskyrė pinigus nuo jų originalios kilmės kaip pačią paklausiausią prekę visuomenėje, nepriklausomai nuo valdžios autoriteto vertės.
Šie pinigai yra tarsi milžiniškas ąžuolas, tvirtai įleidęs šaknis į savanoriškus ekonominius pasirinkimus. Tai organiška, natūrali ekonominės ekosistemos dalis. Kai vyriausybės pašalina prekių padengimą nuo pinigų, žmonės ir toliau gali naudotis vidutine jų verte iš įpročio.
Vis dėlto dažniausiai įstatymai numato naudoti nurodytą valiutą kaip vietinius pinigus. Paviršutiniškai žvelgiant viskas atrodo taip, kaip ir anksčiau. Vis dėlto, metaforiškai šnekant, ąžuolas, simbolizuojantis pinigus, buvo atskirtas nuo savo šaknų. Nuo tada, kai tikrieji pinigai yra pakeičiami nustatytomis kopijomis, ąžuolas pradeda mirti iš vidaus, o laikui bėgant netgi ir visai nuvirsta dėl finansinės ar politinės audros spaudimo.
Euras yra bjauresnis ir labiau pavojingas nei įprasta nustatyta valiuta. Šiandien JAV naudojama valiuta yra it didelis ąžuolas, iš kurio liko tik tuščiaviduris karkasas. Dauguma jo buvo suvalgyta augančios infliacijos dėl per didelio valiutos kiekio. Tačiau jam vis dar pavyksta išstovėti, pasitarnauti nors ir silpnoje bei trapioje būklėje, mat vis dar turi visišką pasitikėjimą bei šalies vyriausybės paramą.
Žinoma, kuo daugiau žmonių nebepasitiki dėde Semu, tuo greičiau valiuta žlugs. Bet kad ir koks apgailėtinas būtų doleris, euras dar blogesnis, nes nėra esybės, kuri juo pasitikėtų. Kasmet vis daugiau į skolas grimstančių 17 valstybių naudoja euro. Kurios iš jų valdžia gali valdyti pakankamus ekonominius išteklius, kad ištemptų bankus-zombius ir bankrutuojančius biudžetus?
Grįžtant prie medžio metaforos, euras buvo sujungtas iš 17 (kol kas) mirštančių skirtingų valiutų medžių. Euras neturėjo šaknų: jis neturi vertės įgavimo istorijos. Jis natūraliai neevoliucionavo iš rinkos jėgų. Jo kamienas buvo sudygsniuotas iš Vokietijos markės, Prancūzijos franko, Italijos liros dalių, o šakos iš peso, punto, guldeno ir kitų mažesnių ekonomikų, tokių kaip Graikijos drachma ar Portugalų eskudas. O siūlai buvo niekas daugiau – tik melas ir tušti pažadai. Tai buvo iškilmingi pažadai – seniai sulaužyti ir pamiršti – kad skolos ir deficitai niekuomet pasieks tokius lygmenis, kurie jau seniai gerokai viršyti. Ekspertai, kurie sukūrė euro valiutą buvo naivūs tikėdami, kad demokratiški politikai – paskatino parduoti patikimus ekonominius principus, kad priviliotų daugiau balsų ir sėdėtų prie valdžios svertų – turėtų garbę ir galimybę prižiūrėti fiskalinę drausmę.
Euras yra pasmerktas suplyšti į gabalus pučiant stipriems ekonomikos vėjams. Kaip veikėjai Jean-Paulo Satre‘o pjesėje „Be išėjimo“, žmonės, kurie naudoja euro valiutą pakliuvo į spąstus. Arba šalys narės atsisakys euro, tuomet bankai, vyriausybės, verslas ir gyventojai turės išgyventi nutylėjimų, nurašymų, mažesnių nei rinkos verčių, bankrotų laikotarpį. Arba jos pajudės link nepatikimos fiskalinės sąjungos, kurioje Vokietija, Suomija ir kelios palyginti mokios ekonomikos bus sutraiškytos nepalaikomo svorio iš beveik bankrutuojančių šalių lūkesčių.
Nežinia, kiek dar ilgiau tęsis šis makabriškas Europos Sąjungos Frankenšteino valiutos šokis. Kaskart kai skaitome apie gelbėjimo paskolą, susidedančią iš dešimčių ar šimtų milijardų eurų, negi nepasidaro smalsu, iš kur tie eurai atsiranda? Jie nėra paimami iš santaupų. Nė viena Europos valstybė neturi tokio kapitalo, sukaupto juodai dienai. Eurai, kaip ir kitos nustatytos valiutos yra sukuriamos iš oro. Laikui bėgant jų bus tiek daug, kad eurai taps beverčiai.
Euro tragedija yra ta, kad ši pabaisa buvo sukurta dėl geros priežasties: sukurti patikimą tarptautinę valiutą, kuri palengvintų tarptautinę komerciją. Ironiška, kad Europa tokią valiutą turėjo prieš šimtmetį – auksinį standartą. Šiuolainis žmogus nori gauti savo gabalą torto, tad eurokratai stengėsi sukurti valiutą, kuri turėtų auksinių pinigų privalumus, nepaisydami auksinių pinigų sukūrimo tvarkos. Jie skausmingai suvokia, kad nėra jokių stebuklingų pinigų. Vienintelis sprendimas, kuriam jie dar nėra pasirengę, - gyventi pagal savo išgales ir priimti sąžiningumu besivadovaujančią tvarką – tikrų pinigų (auksinių) naudojimą. Jie moka didžiulę kainą už tai, kad sukūrė frankenšteinišką valiutą, vietoje to, kad būtų gerai pagalvoję.
