Laikraščiai ir interneto portalai pilni įvairiausių pamokymų, patarimų ir konsultacijų apie tai, kaip reiktų tvarkyti savo finansus, kad netektų gyventi „nuo atlyginimo iki atlyginimo“, jaudintis, kad kas rytą gali paskambinti kas nors, kam esate skolingas ar banko sąskaitos išklotinė įvarys infarktą. Eilinio vartojo auklėjime noriai dalyvauja ir televizijos, siūlydamos vieną už kitą ekstremalesnius lietuvišką vartotojo kasdienybę atspindinčius eksperimentus. Vis tai skirta suaugusiems, kurie neva sunkiai laviruoja tarp savo norų ir galimybių, o kaip išmokyti finansinės atsakomybės vaikus, kad šie ateityje nekartotų tėvų klaidų?
Naujienų portalo „Balsas.lt“ kalbintas Vytautas Šulcas, paklaustas, kaip jį reiktų pristatyti, sako, kad pirmiausiai norėtų pristatomas kaip tėtis, o tik paskui kaip vaikų finansiniam sąmoningumui didinti skirto simuliacinio žaidimo „Šeimos bankas“ kūrėjas.
Vaikai tėvų pinigų netaupo
Pašnekovo teigimu, projektas „Šeimos bankas“ atsirado iš poreikio suvaldyti šeimos išlaidas vaikams. Kaip ir kiekvienas geras sprendimas, jis turėjo atitikti tokius kriterijus, kaip ilgalaikis ir stabilus efektas, nereikalauti ypatingo dėmesio ar priežiūros, spręsti problemą kompleksiškai ir iš esmės.
„Yra toks posakis, kad progresą skatina tinginiai, tad ir aš tam tikra prasme esu tinginys – jei ieškau sprendimo, tai būtent tokio, kuris man kainuotų minimaliai pastangų ir vieną kartą darbus padarius, daugiau prie jų sugrįžti nebereikėtų. Vieną dieną paskaičiavau, kiek šeimai per savaitę kainuoja vaikų įvairiausi įgeidžiai ir nutariau imtis priemonių. Paskaičiavus – 86 litai vienam vaikui per savaitę, tad dviems vaikams iš šeimos biudžeto tenka skirti apie 180 litų. Supratau ir tai, kad vaikai tėvų pinigų netaupo: kodėl turėtume taupyti kažkieno pinigus, tik politikai turėtų susiprasti, kad tautos pinigus reikia taupyti“, – juokavo pašnekovas, pridurdamas, kad vaikus reikia mokyti taupyti ne tėvų, o savus pinigus.
Vaiko „atlyginimas“
Ėmus įgyvendinti naują pinigų vaikų poreikiams skyrimo sistemą, šeimos gyvenime įvyko tam tikrų permainų: „ Mūsų šeimoje atsirado „vaiko pinigai“, palūkanos už nepanaudotą jų likutį, elektroninė lentelė pinigų apskaitai, kad vaikai kiekvieną dieną galėtų matyti savo einamąjį balansą ir kapitalo prieaugį, kartu turėjo atsirasti ir motyvas tų pinigų neleisti“, – apie finansinio vaikų ugdymo sistemą kalbėjo V. Šulcas. Pasak pašnekovo, buvo įvesta ir dar viena naujovė – vaiko savaitinis „atlyginimas“, nes gaudami tam tikrą pinigų sumą reguliariai, vaikai mokomi planuoti savo išlaidas.“
Paprašytas išsamiau pakomentuoti, kaip veikė minėtoji taupymo sistema, pašnekovas sakė: „Kiekvieną dieną vaikams duodavome po penkis litus pietums mokykloje ir, žinoma, ką nors juk reikia nuveikti savaitgalį – apsilankyti kine, išgerti kokakolos, suvalgyti spragėsių, tad savaitgaliui taip pat pridėdavome po 15 litų. Vadinasi savaitės išlaidos vaikų reikmėms – 40 litų, kas yra per pusę mažiau nei buvo. Žinoma, vaikai dėl tokių permainų neapsidžiaugė – koks čia taupymas, kai papietauji mokykloje, savaitgalį nueini į kiną ir viskas, o mes juk puikiai žinome, kad gautus pinigus pietums vaikai ne visuomet išleidžia sriubai ir kotletams.“
Nori sutaupyti – pasiimk priešpiečius iš namų
V. Šulcas pasakojo, kad naujoji sistema „įsivažiuotų“, vaikams buvo pasiūlyta alternatyva: „Vaikams pasakėme, kad namuose visuomet yra duonos, dešros, sūrio,vaisių, jogurto, buteliukų su mineraliniu vandeniu ir dėžučių sumuštiniams, tad jie patys galėjo pasirinkti, kiek pinigų nori išleisti. Vaikai į tai sureagavo teigiamai, bet to ir mes, tėvai, žinodavome, ką jie pasiėmė valgyti iš namų.“
Pašnekovo teigimu, iš gaunamų kas savaitę 40-ties litų vaikai bent 20 litų pasiimdavo būtinosioms išlaidoms, o antra tiek likdavo sąskaitoje. „Vaikas kasdieną turi matyti, kad jo taupomi pinigai kaupiasi, tad mes susitatėme 25 proc. palūkanas, kad turimi pinigai paaugtų bet litu kasdien. Realiai tai atrodo baisiai“, – pasakojo pašnekovas, – jei vaikas per metus sutaupo 1 tūkst litų, tai 25 proc. metinių palūkanų, kaip rodo mano patirtis, sudaro 160-170 litų sumą, tai nėra daug. Žinoma, palūkanos ir kitos taisyklės priklauso nuo kiekvienos šeimos susitarimo.“
Pasaulio gyvenimas skolon
Kalbėdamas apie „Šeimos banko“ sistemos veikimą, pašnekovas pasakojo: „Tėvai nustato vaiko savaitpinigių dydį, palūkanų dydį ir parenka palūkanų tipą. Kiekvieną sekmadienį pinigai vaikui įkrenta į sąskaitą ir jei šis jų nepasiima, pirmadienį jau skaičiuojamos palūkanos. Sistema taip pat pateikia reguliuojamą grafiką, kur galima žymėti tam tikrus pinigų srautų intervalus, numatyti būsimas išlaidas.“
Pasak V. Šulco, tarp vaikų ir tėvų cirkuliuoja realūs pinigai, bet pradžioje tėvai ir vaikai turi susitarti, kokiomis sąlygomis bus vyks taupymas.
V. Šulcas rengia seminarus, kuriuos lanko tėvai, besidomintys naujomis vaikų auklėjimo galimybėmis, tad paklaustas, kokie žmonės dažniausiai ateina į seminarus, sakė: „Tipinis mano seminarų dalyvis tai tėvai kurie jau supranta šio ugdymo svarbą ir jau pradėjo savarankiškas sprendimo paieškas. Dažniausiai jie ateina pasitikrinti savo „teisumo“ ir praplėsti savo žinių. Labiausiai man neramu dėl tų vaikų kurių tėvai nemato poreikio imtis tikslingo vaikų ugdymo finansų srityje. Nenoriu įžeisti nė vienos šeimos, tačiau visi žinome kiek procentų Lietuvos šeimų yra įsiskolinusios bankams ir keliems dešimtmečiams. Pasaulio gyvenimas skolon ir atvedė jį prie ekonominės krizės. Tai įprotis kurio pasauliui, o kartu ir kiekvienam mūsų, teks atsisakyti arba stipriai apriboti.“
Neskiriame investicijų nuo įsipareigojimų
Paklaustas apie tai, kokias sunkmečio pamokas jau išmoko lietuviai ir ko vis dar nepajėgia įsisąmoninti, V. Šulcas sakė: „Iš mano asmeninių pastebėjimų – tai po truputį mažėja vartojimo, orientuoto į socialinį statusą. Vėl grįžta į madą taupesnis vartojimas, renkamasi pigesnės prekės, vartojimo migravimas iš kiekybės į kokybę. Mano aplinkoje regimai sumažėjo rūkančiųjų. Ko vis dar trūksta? Tai savęs, savo teisių ir teisėto intereso bei lūkesčio atstovavimo įgūdžių.“
Pašnekovo teigimu, esant asmeninių finansų valdymo spragoms, nėra ko tikėtis, kad bus aktyviai domimasi ir viešaisiais finansais: „Visuomenės domėjimasis jais lemia discipliną ir jų panaudojimo efektyvumą. Vis dar nesugebame atskirti investicijų nuo išlaidų – kaip antai buto ar namo gyvenimui įsigijimas nėra investicija, bet ilgalaikis finansinis įsipareigojimas.“
Taip pat skaitykite:
Kaip išmokyti vaikus taupyti, jei suaugusieji nesimoko iš savo klaidų?
