Greitį viršijančių vairuotojų sukeltos avarijos viešumoje aptariamos kone kiekvieną dieną. Vieną dieną pranešama apie didžiuliu greičiu skriejusį vairuotoją, nesugebėjusį tinkamai įveikti posūkio, kitą dieną – kaip nuo Policijos pareigūnų bėgęs vairuotojas per miestą skriejo 150 km/val. greičiu nepagalvodamas apie galimus padarinius.
Per pastaruosius dvejus metus pavojingo ir chuliganiško vairavimo pažeidimų Lietuvoje gerokai padaugėjo. 2023 m. pagal Administracinių nusižengimų kodekso 420 straipsnį pradėtos 3 978 teisenos, o 2024 m. šis skaičius perkopė 5 tūkstančius.
Beje, už tokius pažeidimus yra numatytos nemenkos baudos, kurios gali siekti ir 1,2 tūkst. eurų.
Kaip pabrėžia Policijos departamento Viešosios tvarkos biuro viršininkas Vytautas Grašys, minėtoje statistikoje negalima atskirti, kiek nusižengimų susiję su, pavyzdžiui, bandymais imituoti „driftą“ neatsakingai elgiantis keliuose.
„Rizikingas vairavimas – ypač tarp jaunimo – ne visada reiškia paprasčiausią greičio viršijimą. Tai dažnai būna sąmoningas elgesys, kai viešas kelias pasirenkamas kaip vieta demonstruoti įgūdžius, kuriems reikėtų uždaros, saugios aplinkos“, – sako V. Grašys.
18–25 metų amžiaus grupėje fiksuojama apie dešimtadalį visų pavojingo vairavimo atvejų – 509 atvejai 2023 m. ir 598 šiemet. Policijos atstovai teigia, kad tai nėra drastiškai daugiau nei kitose amžiaus grupėse, bet šioje grupėje dažniau fiksuojamas nusižengimų pasikartojimas.
Vien tik baudos – per silpna priemonė?
Lietuvos policijos atstovai mano, kad administracinės baudos – būtinos, tačiau jų efektyvumas ribotas. Policijos atstovai neslepia, kad kai kuriems vairuotojams jos tampa tiesiog įprasta „kaina“ už pasirinkimą ignoruoti taisykles.
„Būna atvejų, kai tas pats asmuo chuliganiškai vairuoja kelis kartus per metus. Tokiais atvejais akivaizdu – vien baudos neveikia. Reikia ir švietimo, ir infrastruktūros, ir visuomenės palaikymo“, – pabrėžia Viešosios tvarkos biuro vadovas V. Grašys.
Dar 2023 m., reaguodama į augantį avaringumą šalies keliuose, Vidaus reikalų ministerija siūlė griežtinti atsakomybę už greičio viršijimą. Ministerijos vertinimu, tuo metu galiojusios baudos nebuvo atnaujintos nuo 2008-ųjų ir nebeatitiko nei gyventojų pajamų lygio, nei realaus atgrasymo funkcijos.
Pasiūlymuose buvo numatyta padidinti baudas: už greičio viršijimą nuo 11 iki 20 km/val. – nuo 30 iki 60 eurų (vietoje tuomet galiojusių 12–30 eurų), o viršijus greitį 21–30 km/val. – nuo 60 iki 120 eurų (vietoje 30–90 eurų). Taip pat buvo siūlyta atimti teisę vairuoti tiems, kurie daugiau nei 30 km/val. leistiną greitį viršija pakartotinai.
Taip pat buvo siūloma dar viena prevencinė priemonė – galimybė riboti teisę dalyvauti eisme tiems, kurie piktybiškai nesumoka baudų.
Pagal VRM siūlymą, tokiems asmenims būtų stabdoma transporto priemonės teisė dalyvauti eisme, o vairuotojo pažymėjimas – neišduodamas ar neatnaujinamas.
Vis dėlto šiems pasiūlymams nepritarė kitos atsakingos institucijos, tarp jų – Susisiekimo ir Teisingumo ministerijos.
Infrastruktūros stoka – viena pagrindinių problemų
Paklaustas, ar vien tik baudos ir automobilių konfiskavimas gali būti laikomi tvaria chuliganiško vairavimo prevencijos forma, Viešosios tvarkos biuro vadovas V. Grašys atsako diplomatiškai:
„Viešasis eismas – ne vieta įgūdžiams demonstruoti. Tačiau valstybei, savivaldybėms ir bendruomenėms reikėtų daugiau bendradarbiauti kuriant alternatyvas. Atsakomybė nėra tik ant pareigūnų pečių – ji tenka visiems.“
Jo teigimu, net ir paprastos regionuose įrengtos slalomo ar slydimo aikštelės, kurias galėtų prižiūrėti sporto klubai ar savivaldybės, turėtų realų poveikį: „Tokios aikštelės turėtų didelę prevencinę reikšmę – sumažėtų pažeidimų, pagerėtų vairavimo kultūra, atsirastų terpė atsakingam domėjimuisi automobilių sportu.“
Anot V. Grašio, tokių idėjų savivaldybėms siūlyta ne kartą: „Mes esame atkreipę dėmesį savivaldybių atstovams, kad saugios, kontrolės reikalavimus atitinkančios aikštelės galėtų tapti realia prevencijos priemone. Jos leistų lavinti vairavimo įgūdžius, prisidėtų prie jaunimo užimtumo ir sumažintų pavojingo elgesio gatvėse tikimybę.“
Profesionaliose „drifto“ varžybose dalyvaujantis Paulius Petrauskas taip pat pabrėžia infrastruktūros svarbą: „Tam ypatingai reikalingas miestų bendradarbiavimas su privačiais ar juridiniais asmenimis, kurie kuria naujas vietas, organizuoja įvairius pasivažinėjimus ir skatina chuliganus iš gatvės keltis į trasas.“
Tačiau, anot jo, realybėje tokie bendradarbiavimai ne visada duoda rezultatų: „Pavyzdžių turime įvairių – 5 km atstumu nuo miesto nutolusią aikštelę Druskininkuose buvo nuspręsta uždaryti dėl kylančio triukšmo. Dėl analogiškos priežasties dar anksčiau tokia aikštelė buvo uždaryta Marijampolėje.“
Lenktynininko teigimu, tokie sprendimai atneša priešingą efektą: „Ar tokie sprendimai padeda mažinti chuliganiško vairavimo atvejų keliuose? Tikrai ne, nes iš tų aikštelių žmonės persikėlė į gatves. Gavome atvirkštinį efektą. Tad siekiant, kad situacija gerėtų, labai svarbu, kad būtų tinkamai įvertintas poreikis ir tokių vietų daugėtų. Kad valdžios sprendimai būtų ne tik drausti, bet ir kurti. Liūdna, tačiau lyginant su kaimyninėmis šalimis, mes tokių vietų turime mažiausiai.“
Anot P. Petrausko, infrastruktūra – būtina, bet nepakankama sąlyga. Tam tikra vairuotojų dalis chuliganiškai elgiasi ne dėl adrenalino, o dėl dėmesio: „Žinoma, turime suprasti, kad net ir tinkama infrastruktūra visiškai nepanaikins chuliganiško vairavimo keliuose problemos, nes vis tiek atsiras tokių, kurie taip elgsis siekdami sulaukti dėmesio socialiniuose tinkluose.“
Jis akcentuoja, kad profesionali sporto veikla taip pat gali būti būdas išsiskirti – tik saugiai ir legaliai: „Profesionalai iš tokių vairuotojų gali tik pasijuokti, nes jie varžybose neturėtų ką parodyti, o kartu ir nesupranta, kad profesionaliai sportuojantys ir dalyvaujantys varžybose socialinėje medijoje taip pat sulaukia gausybės dėmesio. Tad jo troškimas gali būti patenkintas ir uždarose trasose.“
Varžybos padeda išsikrauti
Paklausus, ar dalyvavimas automobilių sporto renginiuose turi įtakos tam, kaip vėliau elgiamasi prie vairo kasdieniniame eisme, P. Petrauskas neslepia – poveikis yra akivaizdus ir teigiamas.
„Asmeniškai mane, po varžybų apima savotiškas ir kiek net keistas ramybės jausmas, kai atrodo, kad absoliučiai visus kelyje norisi praleisti. Visuomet rodau posūkius, manevruoju ramiai ir važiuoju atsipalaidavęs.
Kai po paskutinių varžybų praeina kiek daugiau laiko, suprantu, kad tas vairavimas kiek pasikeičia ir norisi judėti dinamiškiau, manevruoti kiek greičiau, jau nebesinori taip visų praleisti, nejučiomis atsiranda skubėjimo jausmas.
Man dalyvavimas automobilių sporto renginiuose padeda išsikrauti ir patenkinti susikaupusį adrenalino poreikį, todėl manau, kad automobilių sporto renginiai padeda mažinti poreikį demonstruoti agresyvų vairavimą bendro naudojimo keliuose“, – dalijasi lenktynininkas.
Saugus pasivažinėjimas – reikalaujantis planavimo
Ne visi automobilių entuziastai gali sau leisti kryptingai investuoti į profesionalaus sportininko karjerą, kaip tai daro P. Petrauskas. Tačiau tai nereiškia, kad jiems nebelieka galimybių legaliai ir saugiai išbandyti savo bei automobilio galimybes. Pasak lenktynininko, net ir mėgėjiškas vairavimas turi būti atsakingas – svarbiausia žinoti, kur tai daryti.
Lenktynininko teigimu, gyvenant bet kuriame Lietuvos mieste, 100 kilometrų spinduliu galima rasti aikštelių, kuriose leidžiama treniruotis: „Žinoma, kai kuriems tai gali pasirodyti nepatogu, nes norėtų tokios infrastruktūros arčiau, kartu nepatogumų gali kilti ir dėl to, kad jos ne visuomet būna prieinamos ir visos tikrai yra mokamos, tačiau ten yra saugu“, – teigia jis.
„Drifteriams“, slalomo mėgėjams tokios aikštelės tinka, tačiau tiems, kuriems patinka važiuoti itin greitai, mūsų šalyje yra tik vienas pasirinkimas – Kačerginės „Nemuno žiedo“ trasa. Tačiau joje treniruotės vyksta gana retai, todėl progos joje iškrauti sukauptą energiją taip pat gali tekti palaukti“, – sako P. Petrauskas.
Lenktynininkas taip pat siūlo neišsižadėti modernių technologijų ir išbandyti simuliatorius: „Dabar kompiuteris geba puikiai atkurti trasas, įskaitant net ir jų nelygumus, bei automobilių valdymo ypatumus.
Turime vietų, kuriose sėdint prie simuliatoriaus vairo galima mokytis, kaip teisingai išlaikyti trajektorijas trasoje ir tinkamai bei kuo greičiau jas įveikti. Visgi, jei simuliatorius nepatenkina adrenalino troškimo, galima savo jėgas išbandyti kartingo trasose ir siekti gerinti trasos įveikimo laiką.
Jei ir tokio tipo pasivažinėjimai netinka, nes norisi lėkti su nuosavu automobiliu, tuomet reikėtų registruotis į slalomo ar „drifto“ treniruotes ir savo energiją išlieti jose“, – pataria lenktynininkas.
