Lietuvai „pasisekė“, kad šis Pasaulio banko reitingas nevertina darbo santykių, reguliavimo naštos ir politinės aplinkos stabilumo. Pasaulio ekonomikos forumo konkurencingumo reitinge, kuris įtraukia šiuos ir dar daugelį kitų rodiklių, Lietuva šiemet nukrito į 48 poziciją iš 45. Kai kurios sritys turėtų kelti itin didelį nerimą. Pavyzdžiui, pagal pasitikėjimą politikais Lietuva yra 113 (blogesnėje vietoje nei Libija ar Mozambikas), reguliavimo naštą – 111 vietoje; pagal apmokestinimo masto įtaką investicijoms ir užimtumui – tik 125 vietoje pasaulyje. Akivaizdu, kad šiame reitinge Lietuva į konkurencingiausių valstybių topą šį dešimtmetį nepretenduos.
Tačiau „Doing Business“ reitinge pakilti į dešimtuką yra įmanoma. Lietuvą nuo geriausiųjų dešimtuko skiria trys probleminės sritys – ilgai trunkantis prisijungimas prie elektros tinklų, prasta investuotojų apsauga bei mokesčių našta. Būtent pastarasis rodiklis labiausiai smukdo Lietuvą – Pasaulio banko skaičiavimais, bendra įmonių mokestinė našta sudaro 43,1 procento pelno. Tai yra daugiau nei EBPO ar Europos ir Centrinės Azijos šalių vidurkis. Labiausiai mokestinę naštą, žinoma, išpučia itin dideli darbo mokesčiai, kuriuos mažinti mums, deja, sekasi labai sunkiai. Šį rodiklį dar pablogins ir ketinimai apriboti įmonių galimybes mažinti mokėtiną pelno mokestį perkeliant praėjusių metų nuostolį. Galima pasidžiaugti, kad vyriausybė nusprendė iki 2018 metų pratęsti pelno mokesčio lengvatą investicijoms.
Vis tik Lietuva galėtų žengti dar drąsesnį žingsnį ir akimirksniu padaryti sau ne itin brangią, bet visus tikrai pasieksiančią reklamą, ir taip tapti investicijų traukos centru. Tereikia visiškai atsisakyti pelno mokesčio. Pajamos iš jo ir taip nėra didelės – siekia tik apie 1 proc. šalies BVP, o dauguma ekonomistų, tarp jų ir Nobelio premijos laureatai, pripažįsta, kad tai vienas iš neefektyviausių mokesčių – juk kapitalo savininkai mokesčius sumoka pelną išimdami iš įmonės – gaudami dividendus.
Svarbiausia yra tai, kad prarastas pajamas iš pelno mokesčio labai greitai kompensuotų pajamos iš kitų mokesčių. Štai, pavyzdžiui, didieji bankai Lietuvoje yra kritikuojami, kad uždirbę pelno pernai sumokėjo tik kelis tūkstančius litų pelno mokesčio. Tačiau nutylima, kad ne pelno mokestis yra didžiausias valstybės biudžeto ir viešųjų finansų maitintojas – du didžiausi šalies bankai pernai į valstybės biudžetą pervedė 112,7 milijonus litų ir dar panašia suma papildė „Sodros“ biudžetą. Užtektų tik penkių tokių užsienio įmonių, kurios susižavėjusios Lietuva pradėtų čia vykdyti veiklą, ir visi praradimai dėl pelno mokesčio atsisakymo būtų kompensuoti su kaupu. Kaip sakė Hanso Kristiano Anderseno pasakos herojai – drąsiau, drambly!
Nerijus Mačiulis yra vyriausiasis „Swedbank“ ekonomistas
