Dalies mokytojų streikas, kaip atrodo, galutinai sutriuškino dabartinės vyriausybės pasitikėjimą savimi, jis taip pat parodė, kad opozicija, išskyrus banalų piktdžiugiavimą valdančiajai koalicijai kilusiomis problemomis, negali reikalų nei išmintingiau pakomentuoti, nei ką papildomai (juk švietimas – tai viso šalies ūkinio ir politinio gyvenimo dalis) pasiūlyti.
Mokytojų streikas priminė, kad valdžia negali nustatinėti atlyginimų viešajame sektoriuje, ignoruodama pagrindinius darbo apmokėjimo kriterijus. Tie kriterijai – tai kvalifikacija, būtina funkcijoms atlikti, ir sektoriaus svarba šeimoms, tautai ir valstybei.
Kai valdžia valstybės tarnautojams moka dukart daugiau nei mokytojams, tuo pačiu ji sako – valstybės tarnautojų darbas dukart svarbesnis valstybei nei mokytojų.
Taip, nebyliai pritarėme tokiai nuostatai prie 18 metų – juk reikėjo atkurti valstybę, įstoti į Europos Sąjungą ir NATO. Bet valdžia užmiršo, kad valstybė jau sukurta!
Tas pats valdžiai buvo atsitikę ir su sveikatos priežiūros darbuotojų atlyginimais – ir tik reali gydytojų emigravimo grėsmė privertė ją imtis apmokėjimo reformos. Istorija kartojasi su švietimo darbuotojais – aukštyn kojom apverstas darbo atlyginimas (universitetinio išsilavinimo ir pasišventimo dirbti su naująja karta taip ir ten, kaip ir kur toli gražu ne kiekvienas sugeba) imtas keisti tik tada, kai streikas sustabdė dalies mokyklų darbą.
Kai ministras pirmininkas praneša, kad numatoma 2 procentiniais punktais padidinti pridėtinės vertės mokestį (PVM), tai iš to matyti, kokioje sunkioje padėtyje jis pasijuto esąs. Biudžete nėra lėšų atlyginimams padidinti 50 proc.
Mūsų vyriausybės kaip įprato gyventi be strategijos (čia nekalbu apie gausybę dokumentų, vadinamų „strategijomis“), taip ir tebegyvena. Tai matome ir dabar. Reikia kelti atlyginimus mokytojams – padidinsime PVM. Žadėjome mažinti gyventojų pajamų mokestį – sumažiname. Kažkas paprašė PVM lengvatinio tarifo vaisiams ir daržovėms – įvedame lengvatinį tarifą.
Ar yra kokia nors strateginė nuostata – mažinti apmokestinimą ar didinti? Jei taip ar anaip, tai kokių ekonominių ar socialinių tikslų siekiant? Jei ekonomika kaista ir infliacija darosi pavojinga visam krašto ūkiui, tai mokesčius mažinsime ar didinsime? Biudžeto deficitą naikinsime ar paliksime? Nekilnojamojo turto mokestį fiziniams asmenims įvesime ar neįvesime?
Prieš metus Latvijos vyriausybė priėmė antiinfliacinių priemonių planą. Todėl jame randame tokius žingsnius, kaip, pavyzdžiui, nustatyti atlyginimų didinimo „lubas“ bei įšaldyti užimtumo didinimą viešajame sektoriuje; nustatyti moratoriumą bet kokiems mokesčių mažinimams; padidinti žyminį ir registracijos mokesčius perkant ir parduodant nekilnojamąjį turtą jo daugybinių vienetų turėtojams; įvesti papildomą mokestį, registruojant galingų variklių bei orą teršiantiems lengviesiems automobiliams; suvaržyti būsto kreditų išdavimą, padidinant pradinį įnašą, ir t.t.
Tai kas išmintingiau elgiasi analogiškoje situacijoje?
Karingoji mūsų mokytojų dalis, žinoma, persūdė su reikalavimais. Mūsų vyriausybę nesunkiai galima įsprausti į kampą, ypač rinkimams artėjant. Vyriausybė tikrai gali imtis įgyvendinti visus be išimčių reikalavimus. Tik kas iš to?
Pavėluotas atlyginimų pakėlimas mūsų dabartinėje ekonomikoje gali būti likviduotas tiktai pavėluotai. Elgtis kitaip perkaitusioje ekonomikoje, kai infliacija grasina mūsų eksportinę produkciją brangsiant tiek, kad eksportas ims darytis nekonkurencingas ir lito susiejimo su euro peržiūrėjimas jį devalvuojant atsiras vyriausybės dienotvarkėje, būtų pražūtinga.
Perkrypusi ekonomika negali būti taisoma pavieniais aktais. PVM padidinimas iškart kilsteltų kainų lygį ir kažkiek pakenktų prekių apyvartai šalyje (gal ir mažiau nei galima būtų laukti – nes Latvijoje ir Estijoje (jose PVM liktų 18 proc.) kainų lygis yra šiek tiek aukštesnis nei Lietuvoje, o Lenkijoje PVM tarifas yra 22 proc.). Tuo tarpu kitos lengvatos bei ypatybės yra tokios, kad ir PVM tarifo padidinimas, ir galimas progresinių mokesčių įvedimas ne tik neparyškins valdžios strateginio pasirinkimo, bet tik padidins jovalą ekonominėje politikoje.
Visos tos lengvatos padarytos su gerais ketinimais ir kažkokiu mastu jos net įgyvendina tai, ko siekiama siūlomu perėjimu prie progresinių mokesčių. Bet jei valdžia ryžtųsi įdiegti progresinius mokesčius (ir tuo pačiu atlaikyti visą „naktį Raganų kalne“, kuriame privačios televizijos ir spaudos įmonės sukeltų dėl to kurtinantį triukšmą), ji kartu turėtų iš esmės peržiūrėti visą tą mokestinių tarifų ir lengvatų įvairovę.
Užtenka paminėti greta įprastinio gyventojų pajamų mokesčio egzistuojantį autorinių darbų mokestį, gausybę lengvatų ūkinės veiklos patentų savininkams bei ūkininkams, nuolankų požiūrį į spekuliuotojus nekilnojamuoju turtu, kad suvoktumėm, jog vyriausybė ne tik prarado iniciatyvą, bet ir ima nebesusigaudyti situacijoje.
Dar 2006 m. Tarptautinis valiutos fondas primygtinai siūlė įvesti nekilnojamojo turto mokestį fiziniams asmenims, siekiant sureguliuoti tą rinką, apraminti ją. Neturėta jokio intereso tai padaryti. Apmokestinti spekuliavimui naudojamą nekilnojamąjį turtą, įvesti papildomus mokesčius tuščiam, parodomajam vartojimui, galų gale net pabandyti prilaikyti (jei jau neįmanoma išgyvendinti) turčių veržimąsi statyti vilas ten, kur draudžia įstatymas - tokie ir panašūs dalykai dabartinei vyriausybei lygiai taip pat neįmanomi, kaip ir ankstesnėms.
Neseniai Centriniame pašte mačiau pardavinėjant įvairių valstybių pašto ženklų rinkinius. Tų šalių tarpe buvo ir dvi neregėtos – „Irlandija“ ir „Liuksenburgas“.
Man tai pasirodė esąs vienas geriausių liudijimų tiek apie verslo laisvę mūsų šalyje, tiek apie tą verslą reglamentuojančios valdžios gebėjimus. Gal ir apskritai apie „Letuvos“ gyvenimą.
