Pažvelgus į eurą jau įsivedusių valstybių patirtį, galima matyti, kad netrukus po euro įvedimo tikinčių teigiama euro įtaka šalies ekonomikai pastebimai padaugėja. Pavyzdžiui, 2010 metų pabaigoje, euro įvedimo Estijoje išvakarėse, net 42 proc. estų galvojo, kad euro įvedimas šaliai turės neigiamų pasekmių. 2012 metų pabaigoje taip manančių sumažėjo iki 30 proc., o praėjusių metų pabaigoje taip manančių liko tik 20 procentų.
Pagrindinė priežastis, dėl kurios pasitikėjimas euru ir jo teigiama įtaka valstybei išauga netrukus po jo įvedimo, yra suvokimas, kad dauguma baimių ir mitų buvo nepagrįsti. Nors skaičiuojama, kad dėl valiutų pasikeitimo infliacija gali padidėti apie 0,5 procentinio punkto, to tikrai negalime pavadinti „kainų šuoliu“. Be to, po euro įvedimo sparčiau nei kainos auga investicijos bei atlyginimai, dažniausiai sumažėja nedarbas. Pavyzdžiui, 2007 m. Slovėnijoje įvedus eurą, atlyginimai augo 6 proc., o infliacija buvo beveik dvigubai mažesnė – 3,8 procento. Slovakijoje 2009 m. įvedus eurą atlyginimai padidėjo 2,2 proc., o kainos – tik 0,9 procento. Nekyla abejonių, kad šiemet tokią pačią tendenciją matysime ir Latvijoje – prognozuojame, kad atlyginimai augs daugiau nei 6 proc., o kainos tik apie 2,5 procento.
Dažnai gyventojai nenori atsisakyti nacionalinės valiutos, nes yra prie jos pripratę ir laiko ją nacionalinio identiteto simboliu – ant monetų ir banknotų pavaizduotos svarbios istorinės asmenybės ir simboliai, kuriais piliečiai didžiuojasi. Tačiau ant litus pakeisiančių euro monetų taip pat bus pavaizduotas Vytis. Be to, ar galėtume įvardinti šalį, kurios identitetas ar išskirtinumas yra siejamas su jos nacionaline valiuta? Vienintelė šalis, šiek tiek „pagarsėjusi“ dėl savo valiutos, yra Zimbabvė. Apskritai, išsivysčiusiose valstybėse popierinės valiutos naudojimas tampa vis retesniu reiškiniu – pavyzdžiui, Švedijoje pasigrožėti kronomis galimybė pasitaiko gana retai.
Pastaruoju metu europiečių pasitenkinimas euru sumažėjo dėl atsiradusios prievolės mokėti įmokas į Europos Stabilumo Mechanizmą. Tačiau svarbu suvokti, kad įmokos į šį fondą nėra subsidija kitoms euro zonos valstybėms, o prilygsta draudimo įmokai, ateityje suteiksiančiai galimybę pasinaudoti šio fondo lėšomis. Lietuva per 23 nepriklausomybės metus nesugebėjo pradėti kaupti rezervinio fondo, kurio lėšos galėtų būti panaudotos krizės metu. Dabar būsime priversti kaupti juodai dienai, todėl sekančios krizės akivaizdoje galbūt nereikės taip drastiškai karpyti visų išlaidų ir didinti mokesčių.
Pasitikėjimą euru taip pat slopina ne visada tiksli ir kartais net klaidinanti informacija viešoje erdvėje. Pavyzdžiui, pasigirsta politikų ir net ekonomistų pasvarstymų, kad minimalaus atlyginimo didinimas ar pensijų kompensavimo klausimas yra kažkaip susijęs su euro įvedimo perspektyvomis. Ne euras riboja atlyginimų augimą ir galimybes kompensuoti pensijas. Šiemet biudžeto deficitas vis dar sieks apie 2,5 mlrd. litų – tiek valstybė turės skolintis tam, kad galėtų finansuoti savo einamąsias išlaidas. Svarbu suprasti – euro įvedimas negali sumažinti gyventojų perkamosios galios, nes ir kainos, ir atlyginimai, ir socialinės išmokos iš litų į eurus bus konvertuojamos pagal tą patį, dabar galiojantį, lito ir euro kursą. Todėl turėtų kilti nedaug abejonių, kad kitais metais įsivedus eurą daugumos gyventojų perkamoji galia bus didesnė nei dabar, o suprantančių euro naudą bus daugiau nei ja abejojančių.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis
