Vilija Andrulevičiūtė, LRT.lt
Neretai, siekdami sutaupyti, savo šeimos nesukūrę žmonės nusprendžia gyventi su tėvais, tačiau toks gyvenimo būdas neskatina siekti karjeros ir didesnio atlyginimo, tvirtina psichologas Gediminas Navaitis. Šeimos finansų ekspertės Odetos Bložienės teigimu, siekiant karjeros galima užsidirbti tiek, kiek sutaupyti gyvenant su tėvais, tuo pat metu mėgaujantis privataus, savarankiško gyvenimo privalumais.
„Akivaizdu, kad ilgą laiką su tėvais gyvenantys žmonės paprastai nesiekia karjeros, vengia savarankiškumo ir atsakomybės už save. Tėvai retai juos stumia karjeros linkme, o jei taip ir nutinka, paprastai tai nėra orientacija į aukščiausio lygio karjerą“, – tikina G. Navaitis.
„Swedbank“ Asmeninių finansų instituto Lietuvoje vadovė O. Bložienė tvirtina, kad gyvenimas su tėvais padeda sutaupyti, tačiau siekiant geresnės pozicijos darbe ir didesnio atlyginimo, tą pačią sumą galima užsidirbti ir tuo pat metu mėgautis savarankiško gyvenimo teikiamais privalumais, galimybe savaip tvarkyti savo buitį.
„Dažnai gyvenančiam su tėvais žmogui nė nereikia dalintis būsto išlaikymo išlaidų, jis turi stogą virš galvos, ką valgyti, nejaučia spaudimo iš tėvų, todėl pristinga motyvacijos imtis pirmojo darbo, nors ir su mažesniu atlyginimu, vėliau – siekti karjeros. Tačiau gyvenant savarankiškai, aplinkybės verčia siekti geresnės pozicijos darbe, didesnių pajamų, o tai gali su kaupu kompensuoti gyvenant su tėvais sutaupomas pajamas“, – naujienų portalui LRT.lt sako O. Bložienė.
Iš tėvų namų – už 1,8 tūkst. litų
O. Bložienė teigia, kad visame pasaulyje yra pastebima užsitęsusi branda, kuri reiškia, kad finansiškai savarankiški žmonės tampa vis vyresnio amžiaus: „Organizacija „Junior achievement“ kasmet daro apklausas, kurių metu paauglių klausiama, kada jie ketina tapti finansiškai savarankiški. 2011 metais 44 proc. sakė, kad jie finansiškai savarankiški ketina tapti iki 22 metų, 2012 metais taip sakančių sumažėjo iki 11 proc., daugiau jaunuolių savo savarankiško gyvenimo planus nukėlė į vyresnį – 25–30 metų – amžių.“
Pasak „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovės, jų vykdytos apklausos duomenimis, 35 proc. studentų gyvena su tėvais, visi kiti – savarankiškai. Lietuvoje su tėvais gyvenama vidutiniškai iki 30 metų. Tai, anot O. Bložienės, lemia ne tik ekonominės priežastys, bet ir didėjanti tėvų tolerancija leisti jiems keliauti, mokytis ar nesimokyti, dirbti ar nutraukti karjerą.
„Apklausos duomenimis, studentai tikisi, kad pirmasis jų darbo užmokestis išsyk po studijų bus 2,2 tūkst. litų. Kai mes paklausiame, už kokį minimalų atlyginimą sutiktų dirbti, jie nurodo 1,5 tūkst. Jų teigimu, jie turėtų uždirbti apie 1,8 tūkst. litų, kad galėtų išsikraustyti iš tėvų namų. Taigi tėvų tolerancija bei per aukšti jaunuolių lūkesčiai neretai nulemia finansinį nesavarankiškumą“, – pažymi O. Bložienė.
40-ties – vis dar tėvų namuose gyvenantys vaikai
Psichologė Žydrė Arlauskaitė teigia, kad ją stebina suaugusių žmonių pasirinkimas gyventi tėvų namuose.
„Yra žmonių, išeinančių gyventi atskirai nuo tėvų, nors gyvena tame pačiame mieste. Tačiau aš matau ir atvirkštinį reiškinį, kuris mane labai stebina, netgi juokina – trisdešimtmečiai grįžta gyventi pas tėvus, nes tai yra labai patogu. Mama padarys valgyti, greičiausiai sumokės už butą, išskalbs, išlygins drabužius, pasišnekės vakare, jei bus bloga nuotaika. Tai labai stebina, nes 26–28 metų žmonės turi visai kitas užduotis gyvenime, jie jau turi būti savarankiški, turėti savo atskirą gyvenimą“, – LRT Klasikos laidai „Kasdienybės kultūra“ kalbėjo Ž. Arlauskaitė.
Savo ruožtu G. Navaitis teigia, kad ne tik ilgas užsisėdėjimas tėvų namuose gali sukliudyti siekti karjeros ir didesnio atlyginimo. Pasak psichologo, pernelyg anksti savarankiškas tapęs žmogus taip pat gali nepasiekti karjeros aukštumų, nespėti įgyti išsilavinimo, išvystyti savo gebėjimų.
„Ilgesnis buvimas su tėvais leidžia pasidžiaugti nerūpestinga vaikyste, kad ir iki 30–40-ties metų. Mes visi norime pasidžiaugi ta vaikyste, tačiau, kita vertus, visi vaikai nori būti suaugusiaisiais. Per ilgai žaisdamas smėlio dėžėje prarandi galimybę būti suaugusiuoju ir nebe žaisti, o daryti rimtus dalykus“, – kalba G. Navaitis.
