Kasdieniame gyvenime esame įpratę mokesčius mokėti nuo konkretaus objekto. Pildamasis benziną žinai, kad į mokamą sumą įskaičiuotas akcizas ir pridėtinės vertės mokestis, gaudamas atlyginimą supranti, kad gyventojų pajamų ir sveikatos draudimo mokesčiai išskaičiuoti, retesnis kuris žino, kokio dydžio įmokas „Sodrai“ už jį moka darbdavys. Šiame kontekste pelno mokestis atrodo kaip „ne šio miško žvėris“, nes jo bazė yra daug painesnė ir sunkiau apčiuopiama.
Žinome, kad apmokestinamasis pelnas yra išvestinis dydis, kuriam apskaičiuoti pasitelkiamos LR pelno mokesčio įstatyme įtvirtintos nuostatos. Iki spalio 1 d. kasmet apskaitininkai pluša kaip per karštymetį, jie skrupulingai, bet intensyviai pildo pelno mokesčio deklaracijas, apskaičiuoja leidžiamus ir neleidžiamus atskaitymus, pelno mokesčiu neapmokestinamąsias pajamas ir kt. Daug brangaus laiko sugaištama ieškant atsakymo Pelno mokesčio įstatymo komentare, tiesiogiai klausiama mokesčių inspekcijos darbuotojų, ar konkrečios sąnaudos gali būti pripažintos leidžiamais atskaitymais, ar negali.
Subjektyvi mokesčio bazė
Kaip numatyta įstatyme, leidžiamais atskaitymais (kurie sumažina apmokestinamąjį pelną, taigi ir mokėtiną pelno mokestį) gali būti pripažintos tos sąnaudos, kurios „būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti“. Tačiau ar ta riba visuomet aiški ir nubrėžiama teisingai? Galimybė pripažinti konkrečias sąnaudas leidžiamais atskaitymais priklauso nuo to, kaip įmonei pavyks įrodyti, kad išlaidos yra būtinos įmonei „ekonominei naudai gauti“.
Dviprasmiškas taisykles apsunkina dar ir tai, kad Pelno mokesčio įstatymas yra nuolat keičiamas ir tobulinamas, todėl apskaitininkai turi sekti atnaujinimus ir atitinkamai jais vadovautis. Pavyzdžiui, praėjusiais metais išmokėta pašalpa įmonės darbuotojai dėl sutuoktinio mirties buvo neleidžiami atskaitymai, o nuo 2010 m. tai jau leidžiami atskaitymai. Kita vertus, jeigu pašalpa mokama mirusio įmonės darbuotojo sutuoktinei, tai laikoma neleidžiamais atskaitymais ir pernai, ir šįmet. Kiekvienu atveju tenka nagrinėti įstatymą, kurio nuostatų pasikeitimai reiškia, kad įmonių apmokestinamojo pelno palyginamumas laike yra neįmanomas.
Administravimas – brangus
Pelno mokesčio bazės nepastovumas, sudėtingas jos apskaičiavimas eikvoja mokesčių mokėtojų išteklius, kuriuos jie galėtų skirti ekonomiškai naudingesnei veiklai. Pelno mokesčio apskaičiavimo sudėtingumą parodo jau vien tai, kad Pelno mokesčio įstatymas kasmet nepaliauja augęs. 1995 m. Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymą sudarė vos 1605 žodžiai, o šiandieniniame Pelno mokesčio įstatyme yra virš 27 tūkstančių žodžių. Įstatymų kūrėjai stengiasi aprašyti realaus pasaulio įvairovę, tačiau pasitaiko vis naujų atvejų, kuriuos tenka reglamentuoti, dar labiau apsunkinant mokesčių mokėtojų dalią. Šių žinių turi įgyti ir mažos dviračių taisyklos ar kaimo krautuvės, ir didžiausios pramonės grupės apskaitininkas, nors akivaizdu, kad mažų ir didelių įmonių pajėgumai labai skiriasi. Taigi, pelno mokesčio administravimas daug sunkiau užgula mažųjų įmonių pečius, tad administracinių kaštų prasme jis yra regresinis. Dar prieš 14 metų lyginusi mažų ir didelių JAV įmonių pelno mokesčio administravimo sąnaudas, organizacija „The Tax Foundation“ apskaičiavo, kad mažoms įmonėms šio mokesčio administravimas kainuoja net 27 kartus daugiau negu didžiausioms korporacijoms (lyginant administravimo sąnaudas su įmonių turtu). O juk būtent didžiosios korporacijos sumoka daugiausiai mokesčių, tad mažųjų įmonių apskaitininkų pastangos apskaičiuojant šį mokestį biudžetui daug naudos neduoda.
Kas sumoka šį mokestį
Atrodytų, savaime suprantama, kad pelno mokestį sumoka tas, kas šį pelną gauna, t. y. kapitalo savininkas. Tačiau šio mokesčio našta yra lyg karšta bulvė, kurią stengiamasi nusimesti. Atviroje ekonomikoje, kur kapitalas yra mobilus ir iš vienos šalies gali santykinai lengvai persikelti į kitą, didelė dalis pelno mokesčio naštos perkeliama nemobiliausiam gamybos veiksniui – darbo jėgai.
Paradoksalu, kad dėl aukšto pelno mokesčio daug labiau nukenčia ne akcininkai (kuriuos kaip tik ir norima apmokestinti), bet įmonių darbuotojai, gaunantys mažesnes algas. Kaip rodo tyrimai, kuriuose nagrinėta tarptautinė praktika, 1 proc. sumažintas pelno mokestis realius atlyginimus padidina 0,8 proc. „The Tax Foundation“ 2009 m. atlikta studija apie pelno mokestį JAV rodo, kad į biudžetą patekusios 1 dolerio papildomos pajamos iš pelno mokesčio reiškia 2,50 dolerio mažesnius atlyginimus. Lietuvos politikams turėtų būti aktualu tai, kad mažose šalyse atlyginimai yra jautresni pelno mokesčio dydžiui.
Ne tokio žalingo apmokestinimo paieškos
Jeigu pelno mokestis turi tiek neigiamų padarinių šalies darbuotojų gerovei, jo bazė yra subjektyvi, o apskaičiavimas brangus, kodėl nenorima šio mokesčio panaikinti ar bent jau panaikinti dvigubą pelno apmokestinimą? Juk apmokestinamas ir uždirbtas, ir paskirstytas pelnas (gyventojų pajamų mokestis mokamas nuo dividendų). Pavyzdžiui, Estijoje dvigubas apmokestinimas panaikintas ir pelnas apmokestinamas tik jį paskirstant. Pasiūlymas pelną apmokestinti jį paskirstant buvo įtrauktas į dviejų valdančiosios koalicijos partnerių (Liberalų sąjūdžio ir Liberalų ir centro sąjungos) rinkimų programas. Vis dėlto jeigu trūksta politinio sutarimo panaikinti dvigubą pelno apmokestinimą, reikėtų svarstyti alternatyvą, kuri pagerintų dabartinę padėtį. Iki 2002 m. Lietuvoje galiojusi tvarka, kai pelnas, panaudojamas investicijoms į savo įmonę, nebuvo apmokestinamas, leido įmonėms pakloti pagrindus vėliau buvusiam darbo našumo (taigi, ir pajamų) augimui. Nuo 2009 m. buvo priimta nauja tvarka, leidžianti investicinius projektus vykdančioms įmonėms sumažinti apmokestinamąjį pelną, tačiau dabartinė tvarka yra pernelyg diskriminacinė, kad būtų veiksminga dedant pamatus ūkio plėtrai.
Pirmiausia įmonių investicijos yra diskriminuojamos atsižvelgiant į turto grupę; taisyklių veiksmingumą dar labiau riboja tai, kad įsigytas turtas turi būti nenaudotas ir ne senesnis nei 2 metai. Tarkime, įmonė įsigijo įrenginį prieš prasidedant ekonomikos nuosmukiui ir neturėjo lėšų arba poreikio jam sumontuoti, todėl jis pragulėjo sandėlyje daugiau kaip 2 metus. Kol įrenginys gulėjo sandėlyje, apmokestinamojo pelno dar nebuvo galima sumažinti, nes jis nebuvo sumontuotas, o pragulėjęs sandėlyje jis „paseno“ ir įstatymo nuostatų dėl ne senesnio nei 2 m. turto jis neatitinka. Įrenginiai gali būti sumontuojami gamybiniame pastate, tačiau aplink įrenginį esantis betonas nebepatenka į įstatyme numatyto turto, į kurį turi būti investuojama, grupę. Investicinio projekto taisyklių neatitinka ir atvejis, kai jau turimas turtas pakeičiamas naujesniu (pavyzdžiui, vietoj seno kompiuterio nuperkamas naujas). Absurdiška yra tai, kad jeigu įmonė atlieka investicinį projektą, apie kurį iš anksto nepranešė VMI, susimažinti apmokestinamąjį pelną ji negalės, nors projektas atitiks visas sąlygas.
Nauja tvarka reikalinga priimant naują 2011 m. biudžetą
Įstatymo kūrėjai siekia, kad būtų investuojama į naujas technologijas, tačiau tai diskriminuoja visas įmones, kurios investuoja siekdamos sėkmingai konkuruoti rinkoje. Galų gale visos investicijos, nesvarbu, kokie yra įstatymo kūrėjų susikurti stereotipai apie pažangią ekonomiką ir inovacijas, didina darbuotojų našumą ir sudaro prielaidas jų algoms augti. Turint omenyje, kad 2010 m. pajamos iš pelno mokesčio turėtų sudaryti apie 6 proc. visų mokestinių biudžeto pajamų bei tai, kad sumažintas apmokestinamas pelnas investicijų suma sudarytų prielaidas ūkui atsigauti, valdančioji dauguma turėtų nepraleisti šanso kartu su 2011 m. valstybės biudžetu priimti pelno, panaudoto investicijoms į savo įmonę, neapmokestinimą. Nors šis siūlymas visų pelno mokesčio ydų nepanaikintų, tai būtų konservatyvi alternatyva visiškam pelno mokesčio atsisakymui.
Kaetana LEONTJEVA yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė
