Neseniai į Lietuvą atvyko už užimtumą, socialinę politiką, regioninius fondus ir švietimą atsakingi Europos Komisijos (EK) ekspertai, kurie drauge su mūsų šalies specialistais svarstė būdus, kaip sumažinti didžiulį nedarbą ir optimaliai panaudoti Lietuvai skiriamas Europos struktūrinių fondų lėšas, paskatinti daugiausia darbo vietų galintį sukurti mažų bei vidutinių įmonių sektorių ir kt.
Susirūpinti reikėjo daug anksčiau
Tik Briuseliui paraginus šalies aukščiausioji valdžia prakalbo apie didžiulį jaunimo nedarbą. Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad atsakingos institucijos nelaiko šios problemos rimta. Premjeras Andrius Kubilius sudarė darbo grupę, o socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas pranešė, kad per savaitę bus parengti nauji pasiūlymai dėl priemonių, padėsiančių mažinti nedarbą. Susidaro įspūdis, kad jaunimo nedarbas – tarsi stichinė nelaimė, ką tik užklupusi Lietuvą.
EK pirmininkas Žozė Manuelis Barozas paragino aštuonias ES valstybes, kuriose jaunimo nedarbas yra daug didesnis nei ES vidurkis (22,1 proc. ), imtis tam tikrų priemonių šiai problemai spręsti.
Lietuva pagal jaunimo nedarbą ES yra ketvirta nuo galo: didesnis jaunimo nedarbas – tik Slovakijoje, Graikijoje ir Ispanijoje.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, jaunimo (15–24 m. asmenų) nedarbas trečiąjį 2011 m. ketvirtį buvo 31,7 proc.
„Apmaudu, kad darbo grupės pradedamos kurti tada, kai problemą identifikuoja ne Lietuva, o Europa. Tačiau džiugu, kad dėl jaunimo nedarbo prie vieno stalo susėsti ketina valdžios, švietimo institucijų, nevyriausybinių organizacijų bei verslo atstovai. Bet apčiuopiamus rezultatus pamatysime tik tada, kai bus imtasi veiksmų“, – teigė Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) prezidentė Loreta Senkutė.
Vilniaus universiteto profesorius ekonomistas Romas Lazutka skeptiškai vertina tai, kad staiga kuriama darbo grupė jaunimo nedarbui mažinti.
„Tuo susirūpinti reikėjo dar 2008-ųjų pabaigoje, kai ne tik jaunimo, bet ir bendras šalies nedarbas, kuris dabar yra vienas didžiausių ES, pradėjo augti. Jei galop tuo susirūpinta, tai reikėjo rudenį svarstyti atitinkamas priemones ir skirti joms finansavimą. Dabar steigti darbo grupę, kai biudžetas patvirtintas, yra nerimta“, – samprotavo R. Lazutka.
Ignoruoti jau nebegalima
„Jaunimo nedarbas – jokia naujiena ir tai, be abejo, susiję su bendra nedarbo situacija. Tiesiog jaunimo nedarbas pasiekė tokį mastą, kad jo ignoruoti nebegalima – beveik kas trečias jaunas žmogus neturi darbo. Jaunimas – viena labiausiai pažeidžiamų darbuotojų grupių. Natūralu, kad prasidėjus sunkmečiui jaunimas smarkiai nukentėjo: juk darbdaviui taupant paprasčiau priimti tą, kurio mokymui nereikės skirti papildomų išlaidų“, – pasakojo profesinių sąjungų jaunimo asociacijos „LPSK jaunimas“ pirmininkė Goda Neverauskaitė.
Anot jos, neretai pageidaujama, kad naujas darbuotojas turėtų kontaktų, klientų, o jaunas specialistas, neturintis patirties, toks būti negali.
„Jauni žmonės linkę ieškoti naujos vietos, jei jų netenkina esama, dažnai būna idealistai, nesutinkantys su alga „vokelyje“, ypač jei galvoja apie šeimą ir galimybę įsigyti būstą. Viena nepatraukliausių grupių – jaunos moterys, nes didelė tikimybė, kad jos sukurs šeimą, jas teks išleisti motinystės atostogų“, – dėstė profesinių sąjungų jaunimo asociacijos vadovė G. Neverauskaitė.
Išankstiniais gyventojų užimtumo statistinio tyrimo vertinimais, 2011 m. Lietuvoje buvo 45,3 tūkst. jaunų bedarbių. Jaunimo (15–24 m. asmenų) nedarbas sumažėjo nuo 35,1 proc. 2010 m. iki 32,9 proc. 2011 m.
Susidarė užburtas ratas
Lietuvos prezidentė D. Gry bauskaitė pabrėžė, kad didelį jaunimo nedarbą lėmė tai, jog Vyriausybė iki šiol šios problemos nelaikė rimta. Tai esą viena iš svarbiausių emigracijos priežasčių.
„Administracinių gebėjimų ir strateginio mąstymo stoka – esminė priežastis, dėl kurios šios Vyriausybės darbas neduoda reikiamų rezultatų“, – pabrėžė šalies vadovė.
Ekonomisto R. Lazutkos teigimu, mūsų šalies valdžia nesistengia mažinti nedarbo. „Viešai negirdėjome, kad tai būtų prioritetas. Girdime apie biudžeto deficito mažinimą, euro įvedimą, energetinę nepriklausomybę, o į nedarbą žiūrime kaip į savaime atsiradusį reiškinį, kuris ekonomikai atsigavus savaime turėtų ir praeiti“, – dėstė jis.
Anot R. Lazutkos, nedarbą mažinti siekiančios šalių vyriausybės imasi tam tikrų priemonių – subsidijuoja darbo vietas, pradeda naujus projektus, pavyzdžiui: statybas, daugiabučių renovavimą ir pan.
„Štai Vokietijoje užimtumas yra vienas didžiausių per pastaruosius dešimtmečius. Mažą nedarbą lėmė tikslinga politika ir specialios priemonės. Kad mažėjant gamybai nebūtų atleidžiami darbuotojai, darbdaviams buvo taikomos nuolaidos“, – aiškino jis.
Nors pernai mūsų šalies ekonomika atsigavo ir augo, įmonės darbą organizuoja taip, kad išsiverstų be papildomų darbuotojų. Pasak R. Lazutkos, susidaro užburtas ratas: dėl didelio nedarbo dirbantieji jaučia spaudimą ir stengiasi dirbti daugiau, todėl nedarbas beveik nemažėja.
Lengvata tik laikina
Pasak LiJOT prezidentės L. Sen kutės, dar 2009 m. bandyta atkreipti valdžios institucijų dėmesį į augantį jaunimo nedarbą. Jaunimo reikalų departamentui ir Vyriausybei buvo perduotas pasiūlymų paketas.
„Dėl šių pasiūlymų buvo įvesta lengvatų sistema darbdaviams, įdarbinantiems jaunus žmones be darbo patirties. Deja, ši lengvata galioja tik iki 2012 m. liepos pabaigos. Taip pat iki šiol skatinamas moksleivių verslumas, gerinama jaunimo darbo centrų veiklos kokybė. Tačiau kitos iniciatyvos, pavyzdžiui: praktinių pamokų mokykloje organizavimas, sąlygų sudarymas moksleiviams dirbti vasarą ar reintegravimas į visuomenę ir darbo rinką iš švietimo sistemos „iškritusių“, socialinę atskirtį patiriančių, su teisėsauga problemų turėjusių asmenų – vis dar nėra įgyvendintos“, – aiškino L. Senkutė.
LiJOT prezidentės teigimu, Lietuvoje labai trūksta tyrimų, kiek aukštesniojo ir aukštojo mokslo specialistų reikia šalyje.
„Gali būti, kad tai – viena iš priežasčių, kodėl jauni žmonės, baigę pačias įvairiausias studijas, neturi darbo ir neatitinka darbdavių lūkesčių. Akivaizdu, kad studentas, ką tik baigęs studijas, neturi noro persikvalifikuoti bei tam skirti dar papildomus metus ar dvejus“, – samprotavo L. Senkutė.
Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas pareiškė, kad jaunuolių nenorima įdarbinti dėl žemos jų kvalifikacijos.
„Jei bus atsižvelgta į profesinių sąjungų siūlymą didinti minimalią mėnesinę algą iki 900 Lt ir nebus išlygų jaunimui, problemos neišspręsime. Ne vienus metus kalbame, kad aukštosios mokyklos išsilavinimo neadaptuoja konkrečioms darbo vietoms. Darbdaviams reikia jaunuolius mokyti ir perkvalifikuoti“, – tvirtino Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos vadovas.
Pasak D. Arlausko, gabūs ir dirbti norintys jaunuoliai sėkmingai įsidarbina. Verslui atstovaujančios organizacijos vadovas pabrėžė, kad problema – ne tik tinkamas jaunimo išsilavinimas, pasirengimas užimti darbo vietą, bet ir motyvacijos susieti savo ateitį su konkrečia įmone stoka.
„Dažnai jaunuoliai ateina į įmones apsidairyti ir pagalvoti, ką toliau veiks. Darbdaviai tai greitai perpranta“, – pastebėjo D. Arlauskas.
Išaugo vadybininkų karta
Vytautas Daujotis, Vilniaus universiteto profesorius
Naivu tikėtis, kad darbo grupės kažką padarys. Jaunimo nedarbas – ne tik švietimo sistemos trūkumų pasek mė, tai – visų valstybės „ligų“ pasek mė. Štai dabar iš aukštosiose mokyklose besimokančių 200 tūkst. studentų bemaž 40 tūkst. – būsimi vadybininkai. Ar jie visi turės darbus? Norint kažkam vadovauti, reikia gerai išmanyti tą sritį, būti specialistu, o paskui jau mokytis vadybos. Dabar to mokomi aštuoniolik mečiai. Aukštojo mokslo reforma tik paskatino vadybininkų rengimą. Vadybos studijos pigios, todėl jei jų nefinansuoja valstybė, jaunuoliai jas renkasi ne pagal savo gebėjimus, o pagal studijų pigumą. Lietuvoje nėra suderinti aukštasis mokslas, kolegijos ir profesinis rengimas. Pabrėžiama, kad jaunimo, turinčio aukštąjį išsilavinimą, nedarbas gerokai mažesnis. Bet ką tai reiškia? Ogi tai, kad jaunuolis, turintis aukštojo mokslo diplomą, dirba valytoju ir pan. Darbdaviams patraukliau tokius įdarbinti, tačiau jie užima nekvalifikuotų darbuotojų darbo vietas, o valstybė tuščiai išleidžia pinigus. Blogai ir tai, kad Lietuvoje orientuojamasi į paslaugų sektorių, nereikia gamybininkų, apdirbamosios pramonės specialistų.
Skatina stažuotes
Vilius Mačiulaitis, laikinasis Valstybinės darbo inspekcijos vadovas
Iš dalies jaunimo nedarbas susijęs su bendru dideliu nedarbu. Bet tai – ne vienintelė priežastis. Priežasčių yra ir subjektyvių, viena iš jų – informacijos stoka: verslas nežino apie jaunimą, jaunimas nežino apie darbo rinką. Taigi Darbo inspekcijos vaidmuo – paskleisti daugiau žinių. Ne paslaptis, kad verslas vengia priimti jaunus žmones stažuotis į įmones, nes galbūt nėra visiškai aišku, kokias sutartis sudaryti, ar reikia mokėti atlyginimus ir pan. Verslas turėtų būti suinteresuotas priimti stažuotis, nes tai – puiki galimybė atsirinkti gabius jaunuolius, o pastarieji gali įgyti praktinių gebėjimų. Ieškome įvairių būdų ir teisinių priemonių, kaip pasirūpinti ne tik besimokančiu jaunimu, bet ir tais, kurie „iškrito“ iš mokslų ar mokydamiesi negalvojo apie stažuotes. Įvairios lengvatos skatina jaunimą. Štai „Sodros“ mokesčių lengvatomis pasinaudojo per 60 tūkst. žmonių.
Vida TAVORIENĖ
