Nors verslo kūrimas provincijoje vertinamas gana skeptiškai, 29 metų Agnė Klevinytė neišsigando – visiškai viena Kelmėje ji įkūrė kavinę, sėkmingai veikiančią jau trejus metus.
2016-ųjų lapkričio 17 d. Kelmės centre atsidarė nedidelė kavinukė „Svetainė“, kuri traukė ir pastovius miestelio gyventojus, ir tik savaitgaliais artimųjų aplankyti atvykstančius.
Šiandien „Svetainė“ veikia trigubai didesnėse patalpose, darbo dienomis visada tiekia pietus, juos pristato į darbovietes, namus, o savaitgaliais ir įvairių švenčių progomis rengia vakarėlius, kurie populiarūs tarp Kelmės jaunimo.
Verslą Kelmėje įkūrė neplanuotai
A. Klevinytė, dabar jau savo kavinę turinti moteris, visada žinojo, kad turės savo kavinę. Ji nuo paauglystės pradėjo suktis kavinių ir restoranų aplinkoje. Būdama 14 m. vasaromis vykdavo į Šventąją kavinėse plauti indų. Vėliau dirbo virtuvėje ir gamino patiekalus iš bulvių. Ji prisimena, kaip tekdavo aukščiau alkūnių sumerkti rankas į bulvių tarkius ar virti cepelinus. Dar vėliau patirties ji sėmėsi dirbdama ir žinomuose Vilniaus restoranuose.
„Kai pradėjau dirbti, tik tai visą gyvenimą ir dirbau. Tai yra geriausia, ką aš moku“, – sako A. Klevinytė.
Kelmėje kavinę ji atidarė visiškai atsitiktinai po to, kai iš Vilniaus vieną vasarą grįžo pailsėti į gimtuosius namus.
„Kurį laiką dirbau pas išprotėjusį italą, kuris kartodavo, kad yra Italijos mafija. Mečiau viską ir pasiėmusi šunį grįžau vasarai į Kelmę. Pagalvojau, kad pabūsim, pailsėsim, čia daug upių, ežerų ir žalumos, o rugsėjį važiuosim atgal į Vilnių imtis naujų projektų.
Būdama čia pamačiau, kad yra nuomojamos buvusios kavinės patalpos, kai paskambinau, jos buvo ką tik išnuomotos. Jau kroviausi lagaminus, pradėjau domėtis darbo pasiūlymais ir man paskambino, kad visgi žmonės nebenori tos kavinės ir pasiūlė man. Išsikrausčiau lagaminus atgal ir atsidariau kavinę-barą“, – „Svetainės“ atsiradimo istoriją Kelmėje pasakoja verslininkė.
Anot jos, kavinės atidarymas Kelmėje buvo puiki proga įgyvendinti svajonę investuojant kelis kartus mažiau pinigų nei dideliame mieste.
„Aš žinojau, kokios investicijos yra dideliame mieste. Esu dirbusi tuo metu viename geriausių Lietuvos restoranų. Pamenu, Vilniuje keitėme restorano patalpas iš Užupio į Senamiestį ir mačiau, kiek tai reikalauja investicijų. Pati skaičiavau, tvarkiau nuomos, remonto reikalus, nes buvau tiesioginė vadovė. Tai paskaičiavus, visko reikia keturis kartus mažiau“, – sako A. Klevinytė.
„Svetainės“ savininkė prisimena, kad dėl verslo kūrimo artimieji nebuvo užtikrinti, ypač jaudinosi seneliai. Tačiau buvo jaučiamas kitų gyventojų smalsumas – visiems įdomu, ką miestelyje, turinčiame mažiau nei 8 tūkst. gyventojų, gali padaryti iš didelio miesto grįžęs jaunas žmogus.
Mažiau verslo investicijų prireikė ne tik dėl vietovės, bet ir dėl to, kad išsinuomotose patalpose jau anksčiau veikė kavinė. Taigi nereikėjo stalų, kėdžių, baro – patalpos beveik buvo paruoštos naudojimui. Visgi reikėjo ten buvusią įrangą pritaikyti saviems poreikiams – anksčiau ten buvo patiekiami tik pusfabrikačiai, o „Svetainės“ įkūrėja išsikėlė tikslą pradėti verslą su rimtu meniu.
„Kaip bebūtų, nors kai kur ir sutaupėme, verslo be 10 tūkst. eurų nepradėsi niekur. Kur tik pasisuki, vis išlaidos“, – apie pradines investicijas verslui užsiminė A. Klevinytė.
Dabar „Svetainė“ jau beveik metus veikia kitose, didesnėse patalpose, į kurias persikėlė taip pat netikėtai, kaip ir buvo įkurta.
„Sprendimas kilo pirmiausia dėl to, kad pirmosios patalpos buvo pardavinėjamos. Galvojau jas pirkti, bet būtų reikėję antra tiek investuoti į jų atnaujinimą, nes patalpos jau buvo labai nugyventos. Galiausiai po mažo konflikto su patalpų savininke pasakiau jai, kad išsikraustau, nors dar neįsivaizdavau, kur galėčiau. Tą patį vakarą pasiskambinau dabartinių patalpų savininkui, iškart sukirtome rankomis ir ryte išskridau į Italiją“, – prisimena A. Klevinytė.
Pirmųjų patalpų dydis, kuriose pradžioje veikė „Svetainė“, buvo tik 80 kv. m, dabar kavinė nuomojasi trigubai didesnę – 250 kv. m – erdvę, kurioje prieš keletą metų buvo įsikūrusi picerija.
Norint išlaikyti verslą – būtinas universalumas
A. Klevinytė juokauja, kad save pristato ir kaip kavinę-barą, ir pietų barą ar sušinę, kadangi mažame miestelyje privaloma daryti viską, kad verslui pavyktų išgyventi. „Svetainė“ taip pat rengia vakarėlius, gamina ir pristato užkandžius įvairių švenčių proga.
„Pietauti anksčiau ateidavo iki dešimties žmonių ir atrodydavo, kad daugiau niekada ir nebus, tuo labiau, kad Kelmėje yra verslų, skaičiuojančių ir 10, ir 14 metų. Mažame miestelyje neturi prabangos, kad būtų daug žmonių ir kažkas vis tiek ateitų, čia privaloma verstis per galvą, turi įtikinti klientą, kad pas tave yra gerai – tam prireikė daugmaž pusantrų metų. Per tiek laiko jis paragauja, įvertina ir įsitikina, ar nori sugrįžti“, – sako A. Klevinytė.
Pasak jos, norint suburti pastovių klientų ratą reikėjo nemažai įtikinėti ne tik klientą, bet ir save. Ir nors darbo dienų vakarais kavinėje nėra daug žmonių, savininkė nesijaudina: „Tai – mažas miestelis, o netoli yra Šiauliai. Taip yra visur ir nieko čia nepakeisi.“
Šiuo metu kavinė turi pastovių klientų ratą, kurie kasdien ateina čia pietauti. Dar daugiau pietų kompleksų, kurių kaina 3,90 euro, yra išvežiojama į namus ar darbovietes. Pietų kompleksas susideda iš sriubos, pagrindinio patiekalo ir gaivos.
„Mane daugiau nei metus įkalbinėjo vežti pietų užsakymus į darbovietes ir namus. Maniau, kas čia per nesąmonė, niekam to čia nereikia, o dar reikėtų investuoti į transportą, visgi likau labai nustebusi, kad tai pasitvirtino“, – teigė kavinės savininkė.
A. Klevinytė pati sudarinėja kavinės meniu. Ji stengiasi jį kartas nuo karto pakeisti ir netiekti vien lietuviškos virtuvės patiekalų, ieškoma naujų skonių. Dėl to čia galima rasti tiek mėsainių, tiek tarp lietuvių išpopuliarėjusių sušių.
„Stengiuosi atrasti naujus skonius, naujus padažus. Esame garsūs dėl savo mėsainių, nes vieninteliai rajone naudojame tikrą brioche bandelę, todėl jis labai mėgstamas. Žmonės taip pat giria ir mūsų sušius, kurių per dieną kartais parduodame ir 40–50 porcijų. Taip pat esame žinomi dėl kiaulienos didkepsnio. Kaip bebūtų, dėl pietų meniu neišradinėjame dviračio, dirbame su tradicine lietuviška virtuve, nes kas lietuviška, pasiteisina, o žmonėms tai patinka“, – apie meniu pasakoja A. Klevinytė.
Pasak kavinės savininkės, išlaikant tokį verslą sunkiausia yra nepaslysti. Padarius vieną klaidą, ypatingai mažame miestelyje, kur pasirinkimų ne vienas ir ne du, žmogus gali greit išeiti, o norint, kad jis grįžtų, gali prireikti daug laiko. A. Klevinytė teigia, kad itin svarbu atkreipti dėmesį į detales, nes net per anksti pasibaigę pietūs gali atbaidyti klientą.
„Svetainė“ vis stengiasi nustebinti ar palepinti Kelmės gyventojus, todėl rengia įvairius konkursus ar akcijas. Štai, šiais metais kavinės darbuotojai atsigręžė į senjorus ir didžiųjų žiemos švenčių proga nusprendė gruodžio mėnesio sekmadieniais vaišinti juos kava.
Mergina taip pat pabrėžia, kad mažame miestelyje svarbu išlaikyti ne tik klientą, bet ir darbuotoją: „Svarbu gerai elgtis ir su personalu. Kelmėje neturime darbo jėgos, todėl būtina taikstytis su kiekvieno darbuotojo charakteriu. Pavyzdžiui, kad ir virtuvėje, gali būti puikios darbuotojos rankos, o charakteris toks ugninis, bet su tuo reikia susitaikyti, nes kitu atveju paprasčiausiai nebus kas tą darbuotoją pakeis. Čia, Kelmėje, negalioja posakis „nepakeičiamų nėra.“
Patirtis atveria akis
A. Klevinytė ketverius metus gyveno Graikijoje, tačiau pasiilgusi namų grįžo. Iš tos šalies į Kelmę atsivežė, kaip pati sako, pietietišką temperamentą, o viena įspūdingiausių patirčių jai buvo dirbant Vilniuje veikusiame restorane „Druskos namai“.
„Čia turėjome nuostabų šefą, kuris gamino ir Anglijos karalienei, tai jūs įsivaizduokite kokį skonį, akį ir ranką turintis tai žmogus“, – prisiminė A. Klevinytė.
Kaip vieną iš savo privalumų A. Klevinytė įvardija tai, kad ji kavinėse yra dirbusi beveik visose galimose pozicijose – nuo indų plovėjos iki virėjos.
„Dabar, jei kažkas suserga ar yra kokia šventė, aš galiu stoti į virtuvę ir ne ką prasčiau iškepti tą karbonadą. Dėl anksčiau įgytos patirties galiu suprasti, kada darbuotojai pavargę, koks tas krūvis, kuris yra per didelis, o koks – per mažas. Taip pat ir tai, ką žmogus gali, nes jeigu kažką galiu aš – neabejotinai gali ir darbuotojas.“
„Svetainės“ įkūrėja teigia, kad prireikė daug laiko, daug šypsenų klientams ir daug pastangų, nes anksčiau dirbusi geruose restoranuose su puikiais šefais, A. Klevinytė įgytą patirtį norėjo pritaikyti ir čia.
Visgi kavinės savininkė teigia, kad patirtis, įgyta dirbant restoranuose, suteikia ir visai kitokį požiūrį į klientą, o tai itin svarbu ne tik didžiuosiuose, bet ir mažuose miestuose.
„Savo didžiausiu privalumu laikau požiūrį į klientą. Man jie visi yra lygūs, visi gražūs ir visi patinka. Pamenu, kai mes tik atsidarėme, su kiekvienu įėjusiu žmogumi garsiai pasisveikindavome. Jie atsisukę per petį žiūrėdavo ar tikrai tai sakome jiems, nes Kelmėje iki tol to nebuvo. Tai kėlė didelę nuostabą ne tik klientui, bet ir man“, – sako A. Klevinytė.
Moteris įsitikinusi, kad išvažiuoti ir plėsti akiratį yra būtina norint atsidaryti ne tik restoranų verslą – tai reikalinga kiekvienam. Pasak jos, kelionės žmones verčia mąstyti plačiau, atveria akis, todėl tampa lengviau suprasti, kad gali būti ir kitaip nei esi įsitikinęs.
„Lietuvai dar tikrai reikia tokio pliūpsnio, nes galima pastebėti, kad Vilnius jau Europa, o tai, kas už jo – dar nelabai“, – pastebėjo „Svetainės“ savininkė.
Kokia laukia ateitis – neaišku
Nors A. Klevinytės verslas šiuo metu Kelmėje veikia sėkmingai, ji prasitaria – kasdien bando įtikinti save, kad čia yra vieni privalumai, bet daug jų neįvardija: pažįsti visus žmones, geras susisiekimas – viskas netoli, patogu.
Tiesa, pasak jos, turėti verslą yra milžiniškas galvos skausmas.
„Esu linkusi apie viską galvoti ir išnarstyti viską po kaulelį, tai kai turi darbuotojus, kuriuos vediesi kartu su savimi, sergi už juos, nori, kad jie visada būtų aprūpinti, atlyginimai nevėluotų, o gal dar ir kokia premija prieš Kalėdas prisidėtų prie atlyginimo. Dar nori juos kur nors nusivežti, kad labiau susibendrautumėme, net komandos susiformavimas čia labai svarbus“, – apie iššūkius darbe kalba moteris.
Tačiau ji pabrėžia, kad turint verslą mažame miestelyje svarbiausia vertinti savo būseną: „Jei pradeda nebesisekti, verslas tampa didele našta, geriau savęs nekankinti, taip pat nekankinti kitų ir nepastatyti jų į tokią poziciją, kad tektų bijoti dėl savo ateities. Būna kartais kažkokia duobė, iš kurios gali išlipti, visiems pasitaiko, bet jei skaičiai rodo, kad nesiseka – reikėtų jais tikėti.“
A. Klevinytė šiuo metu gyvena savo verslu: pati daug laiko būna kavinėje, dirba už baro, prieš šventes dekoruoja patalpas, prireikus – dirba virtuvėje. Apie verslo pabaigą dar tikrai negalvoja, tačiau neatmeta galimybės vieną dieną išvykti iš Kelmės.
„Aš esu ten, kur man tuo metu yra gerai. Ketverius metus gyvenau Graikijoje, ten buvo puiku, kai pasiilgau namų, pradėjau jaustis nebe taip gerai – išvykau. Tada beveik ketverius metus gyvenau Vilniuje – pradėjau jaustis blogai, atvykau į Kelmę. Gal čia man gerai bus dar dešimt metų, gal dar penkiolika, o gal tik du – aš pati nežinau. Likimas rodo, kad mano keliai nežinomi ir manau, kad tai yra gerai. Praėjo laikai, kai turime prisirišti prie vieno žmogaus, vietos ar veiklos. Svarbiausia – mėgautis gyvenimu.“