Kokios gi šio atlyginimų spurto Lietuvoje priežastys? Be įtampos darbo rinkoje, kurios nenumalšino nė pandemijos keliami ekonominiai iššūkiai, impulsą kilti algoms suteikia kasmet keliamas minimalus mėnesinis atlyginimas (MMA). MMA paprastai mokamas už nekvalifikuotą darbą, tad jo kilstelėjimas sukelia spaudimą ir visai likusiai atlyginimų vertikalei. Lietuvoje šis dydis pastaraisiais metais buvo keliamas itin sparčiai. Pernai MMA pakelta beveik dešimtadaliu, o šiemet – dar beveik 6 proc. Pagal MMA Lietuva lenkia ne tik Bulgariją, Vengriją, Rumuniją, Kroatiją, bet ir kaimynes Lenkiją, Latviją, Estiją bei Čekiją ir Slovakiją.
Vis dėlto, vien bendrais vidurkiais kliautis negalima, jie užčiuopia toli gražu ne viską. Vertinant įvairiais pjūviais, darbo užmokesčio augimas šalyje nėra tolygus, o skirtumai kai kur rekordiniai. Pavyzdžiui, didėja algų atotrūkis tarp pažangiųjų ir atsiliekančių regionų.
Tiesa, reikia pripažinti, kad pernai nebuvo savivaldybės, kurioje atlyginimai būtų kritę. Sparčiausiai 18-20 proc. darbo užmokestis po mokesčių augo Kalvarijos, Vilkaviškio, Šalčininkų, Tauragės, Utenos ir Anykščių savivaldybėse. Tuo tarpu vangiausiai algos augo Neringos (5,1 proc.), Druskininkų (5,7 proc.) ir Palangos (8,2 proc.) savivaldybėse. Pastarieji skaičiai visiškai nestebina, juk Neringa, Druskininkai ir Palanga – kertiniai Lietuvos poilsio, turizmo ir rekreacijos taškai, atsidūrę karantino ir keliavimo ribojimų smaigalyje. Taigi, daugelis šiuose rajonuose veikiančių su turizmu, sveikatingumo paslaugomis susijusių įmonių algų kelti neturi galimybių. Jos šiuo metu sprendžia gerokai opesnius išlikimo ir specialistų išsaugojimo klausimus.
Didžiausiais atlyginimais pasižymi didieji Lietuvos miestai – vidutinis neto darbo užmokestis Vilniuje 2020-ųjų pabaigoje siekė 1082 eurai., Kaune – 1005 eurai, o Klaipėdoje – 1003 eurai. Tai pagrindiniai mūsų ekonomikos židiniai, kuriuose darbo rinkos pulsas aukštas, o pasiūlymai dirbti sutraukia darbuotojus iš visos Lietuvos. Be to, tai ir pagrindiniai mūsų švietimo bei aukštojo mokslo centrai, į kuriuos suvažiavę studentai neretai užmezga darbo santykius ir pasilieka.
Likusi Lietuva nespėja vytis. Liūdina tai, kad tik šios trys didžiųjų miestų savivaldybės iššoka virš Lietuvos atlyginimų vidurkio. Žemiausiais atlyginimais į rankas pasižymi Zarasų ir Varėnos savivaldybės – jose atitinkamai vidutinės algos sudaro 702 ir 710 eurų. Ne ką jos didesnės ir Ignalinoje, Lazdijuose, Pasvalyje bei Radviliškyje. Šiuose rajonuose atlyginimams įsibėgėti neleidžia lėtėjantis ekonominis pulsas. Neslopstant gyventojų migracijos ir telkimosi į miestus procesams, mažėja pirkėjų ratas ir galimybės verslams augti. Susidurdami su seklėjančia rinka, smulkūs regionų verslai neturi galimybių kelti atlyginimų tuo dar labiau įsukdami mažėjančios perkamosios galios spiralę.
Taigi, dėl šių priežasčių, regioninis atlyginimų atotrūkis pernai metų pabaigoje buvo rekordinis ir siekė net 381 eurą. 2019 m. pabaigoje šis skirtumas siekė 349 eurus – beveik dešimtadaliu mažiau, o prieš penkis metus jis tesudarė 237 eurų.
Atlyginimų vidurkis Lietuvoje turėtų kilti ir šiemet. Nors šių metų pradžia vangi ir ūkį kausto karantinas, o statybų sektorių – seniai neregėta žiema, vis dėlto, to nepakaks atlyginimų augimui užgniaužti. INVL prognozėmis, vidutinis darbo užmokestis šiemet kils 5 proc. Be to, algų vidurkius kaitins jau suplanuotas darbo užmokesčių augimas viešajame sektoriuje. Dėl padidinto bazinės pareiginės algos didžio kils atlyginimai visiems valstybės tarnautojams, pareigūnams, teisėjams, kariams, politikams, valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų darbuotojams, tarp kurių patenka ir socialiniai darbuotojai, pedagogai, ikimokyklinių ir priešmokyklinių ugdymo įstaigų auklėtojai. Energijos atlyginimų augimui įlies nuo metų pradžios 35 eurais pakelta mėnesinė minimali alga – ji šiuo metu siekia 642 eurų „ant popieriaus“, arba 460 eurų „į rankas“. Vis dėlto, regioniniams darbo užmokesčio skirtumams mažėti bent jau kol kas prielaidų nėra.
