Kodėl daugiau kaip per 20 metų, kai jau buvo žinoma, kad atominės energetikos Lietuvoje neliks, mūsų šalyje taip ir nebuvo užtikrinti pakankami elektros gamybos pajėgumai? Kodėl neturime tiek ir tokio pralaidumo jungčių, kad galėtume importuoti pigesnę elektrą ir kitų šalių? Kodėl iki šiol Lietuvos energetikos sistema yra priklausoma nuo sprendimų Maskvoje? Ir ką daryti, kad dabartinė situacija dėl elektros ar dujų kainų normalizuotųsi?
Pokalbis apie tai – su didžiausios šalies energetikos bendrovės „Ignitis grupės“ valdybos pirmininku Dariumi Maikštėnu.
Pigiai mokėjome, dėl to nesirūpinome?
Pirmininke, kiek pats suvartojate elektros per mėnesį, kiek dabar už ją mokate?
Suvartoju šiek tiek daugiau nei 500 kWh per mėnesį. Esu išsinuomojęs 2,6 kW galios nutolusios saulės elektrinės. Be to, buvau pirmame liberalizacijos etape, o kai dabar pasižiūrėjau, mano tarifas yra 16,1 ct už kWh.
Palyginti su tuo, kiek moka kiti, visai neblogai gyvenate.
Taip, bet jeigu pažiūrėtume į pirmojo liberalizacijos etapo „Ignitis“ vartotojus, tai svertinė jų mokama kaina yra labai artima – apie 17 ct. Antrojo etapo vartotojams ji yra tarp 24 ir 25 ct, o trečiojo etapo – irgi tarp 25–26 ct.
Taigi, praktiškai didžioji dalis tų nereguliuojamų „Ignitis“ vartotojų, kurie iki šių metų liepos 1 d. pasirinko nepriklausomą tiekėją „Ignitis“, gauna geresnius tarifus nei yra visuomeninis tarifas ir netgi be valstybės kompensacijos.
Grįžkime šiek tiek į praeitį. Jau daugiau kaip prieš 20 m. buvo aišku, kad mūsų atominė elektrinė bus uždaryta ir Lietuvai itin truks nuosavos elektros energijos. Kaip manote, kodėl per du dešimtmečius ši problema nebuvo išspręsta?
Yra dvi pagrindinės priežastys. Pati svarbiausia, manau, ta, kad buvo labai patogu naudoti daug elektros importo ir importas buvo gana didelis iš Rusijos, o taip pat Skandinavijos. Lietuva turi gana geras jungtis su Švedija, o per šiaurę taip pat pasiekiama ir Suomija.
Tokia situacija ir trumpalaikis požiūris visą laiką turėti žemiausią kainą yra gerai suprantama. Bet tai, žinoma, stabdė tų laikų vyriausybes ir bendroves nuo aktyvios veiklos kuriant naujos kartos generaciją.
Antra dalis, matyt, susijusi su tuo, kad vėlgi kurį laiką buvo visiškai nesuvokiama žaliosios gamybos ir atsinaujinančių šaltinių perspektyva ir kokie bus jų gamybos kaštai ateityje. Ilgai buvo koncentruojamasi į dujinę gamybą. Per tą laiką sukurti ir instaliuoti nauji dideli dujinės gamybos pajėgumai Elektrėnuose. Net 2018 m., man pradėjus dirbti, nuolat dar reikėdavo aiškinti, kodėl neplanuojame statyti papildomų naujų dujinių blokų.
Ir jau keičiant strategiją teko įtikinėti, kad mums reikia išvystyti iki 4 GW atsinaujinančios energetikos, nes ateityje tik ji bus konkurencinga ir užtikrins gerą kainą vartotojams.
Tai kas čia kaltas – politikai ar energetikai, kurie neįtikino politikų?
Aš manau, visa visuomenė. Ta prasme, kad visi yra susiję ir buvo tam tikroje komforto būsenoje. Turėdamas daug pigaus importo tuo metu neturi paskatų kažką keisti. Ir to tokio požiūrio, galvoti apie ateitį ir į ją investuoti, akivaizdžiai pritrūko.
Problemų kilo nelikus rusiškos elektros
Elektros kainos Švedijoje ir Lietuvoje neseniai skyrėsi kone šimtą kartų. Specialistai pastebi, kad ir Lietuvos jungčių su Švedija, kur elektra daug pigesnė, ar kitomis šalimis pralaidumas nėra pakankamas reikiamam elektros importui. Kodėl ir jungčių turime nepakankamai?
Tas šimtas kartų buvo tik vieną ar dvi dienas. Jeigu žiūrėsime vidurkius, taip, yra šiokie tokie skirtumai nuo Švedijos ar juo labiau nuo Lenkijos. Bet jeigu žiūrėti į jungtis, tai vėlgi yra tarpvalstybiniai susitarimai. Paprastai yra tariamasi dešimtmečiais, o po to anksčiau ar vėliau tie dalykai įgyvendinami.
Reikia suprasti, kad tos jungtys, kurios egzistavo, sakyčiau, netgi iki karo su Ukraina, jų kiekis tam tikra prasme buvo visai neblogas. Taip pat buvo numatyta, kad po sinchronizacijos atsiranda dar viena jungtis – jūrinis kabelis į Lenkiją.
Kodėl sakau, kad tuo metu buvo pakankamas kiekis jungčių? Turime suprasti, kad Lietuvoje, bet ne tik pas mus, visose Baltijos šalyse ir Suomijoje, dar buvo labai nemaža dalis rusiškos elektros importo.
O prasidėjus karui ir sankcionavus „Inter rao“, bankai sustabdė visas jų finansines operacijas. Tada jie buvo pašalinti iš „Nord Pool“ biržos. Ir visa Kaliningrado generacija, o taip pat Rusijos generacija, kuri ateina per Suomiją ir per Latviją, išnyko iš šio regiono. Nors iki tol rusiška elektra neformavo kainos, bet rinkoje buvo didelė jos pasiūla. Ir nors rusai išsiveždavo pelnus, skirtingu laiku jie turėdavo nuo 10 iki 30 proc. rinkos.
Trūkumas tos generacijos, kuri daugiausia ateidavo iš Kaliningrado, o taip pat per Suomijos pjūvį, yra ženklus. Po jos išėjimo šią vasarą, per kurią dar būna linijų remontai, plius dėl karšto oro dar padaromi tam tikri apribojimai, dėl to tas jungčių pajėgumas ir buvo mažesnis.
Dabar – kas įvyko toliau. Kai visose rinkose užkyla kainos, taip pat toje pačioje Skandinavijoje, natūralu, elektros sistemiškai ima trūkti visame regione ir to pasekmes mes matome.
Nepažadino net Krymo okupacija
Vadinasi, nuo 2014 m., kai Krymą okupavo Rusija, Lietuva nieko taip ir nepasimokė? Turėjo nutikti tokia agresija, kad būtų imtasi veiksmų?
Panašu, kad taip. Iš vienos pusės, pats sinchronizacijos projektas išjudėjo gal ne 2014 m., o kažkur apie 2016–2018 m. ir iki dabar įgavo pagreitį, nes įsijungė ir EK, pradėjo stipriai finansuoti, ypač prie ankstesnės Vyriausybės buvo tų proveržių. Bet gamybos vystymo prasme tikrai buvo stipriai atsiliekama.
Kalbant apie tinklų sinchronizaciją, kodėl iki šiol Baltijos šalys nėra atsijungusios nuo BRELL (Baltarusijos, Rusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos) sistemos, nors nuo nepriklausomybės atkūrimo žinoma, kad jis valdomas iš Maskvos?
Dažnių palaikymas ir sistemos valdymas daugiau yra ne mūsų grupės apimtyje, bet „Litgrid“ ir Energetikos ministerijos kompetencija. Bet ką aš matau, kad šalis tikrai maksimaliai padarė visus dalykus, kuriuos reikėjo padaryti, kad būtume pasiruošę tai avarinei sinchronizacijai, jeigu reikėtų pereiti į sinchronizaciją su kontinentiniais tinklais ir perimti valdymą nedelsiant.
Iš kitos pusės, tam tikri tinklo elementai dar turi būti užbaigti – ir papildomos jungtys tarp Baltijos šalių, ir įrengti kompensatoriai, kurie suteikia tam tikrą inerciją ir patikimumą.
Vėlgi, kol dar nėra pabaigti visi darbai, skubėti perjungti sistemos, tikėtina, nėra efektyvu. Juolab, kad išėjimas iš BRELL yra daugiau savarankiškumo, saugumo dalykas. A, B, C scenarijai yra paruošti, o kainoms tai įtakos vis tiek nepadarytų jokios.
Čia daugiau tokie du skirtingi elementai. Vidinė generacija yra labai susijusi su dabarties ir ateities kainomis. BRELL sinchronizacija yra daugiau dėl saugumo ir savarankiško valdymo.
Du ES pasiūlymai dėl kovos su kainomis
Europos Komisija (EK) paskelbė planą, kaip kovoti su išaugusiomis dujų ir elektros kainomis. Jūsų vertinimu, ką dėl to turėtų daryti Lietuva?
Visų pirma, atkreipiu dėmesį, kad yra du vienas kitam ganėtinai prieštaraujantys pasiūlymai. Vienas pasiūlymas yra EK, kitas – šiuo metu ES pirmininkaujančios šalies Čekijos ir daugelio kitų šalių, kurios jai pritaria. Jie radikaliai skiriasi savo esme.
Dabar kalbu apie greitą intervenciją į elektros rinką. Dėl sukilusių kainų reikia imtis greitų priemonių, nes elektros kainų lygis visoje Europoje, ne tik Lietuvoje, yra visiškai dirbtinis ir nepateisinamas. Jeigu jis užsiliks kelis mėnesius, pusmetį ar metus, tai natūralu, kad Europa panirs į labai didelę krizę. Ir sunkumas yra ne tik gyventojams, bet ir verslams, ir visai pramonei.
Kokie tie du modeliai? EK siūlo spręsti problemą įvedant tam tikras lubas biržoje dalyvaujantiems gamybos šaltiniams, kurie turi žemus gamybos kaštus. Sakykime, atominės elektrinės, hidroelektrinės, tam tikri atsinaujinančios energetikos resursai.
Jiems siūloma uždėti tam tikras kainos „kepures“. O skirtumą tarp biržose parduodamos elektros kainos, kurią suformuoja dujinė generacija ir tos „kepurės“, kuri yra uždėta tiems pigesniems šaltiniams, paimti į nacionalinius biudžetus. Ir tada tuos pinigus panaudoti subsidijuojant gyventojus ir verslus.
O kokia yra kito pasiūlymo, kurį teikia Čekija ir kitos šalys, esmė?
Čekijos pasiūlytas modelis radikaliai skiriasi, nes juo siūloma spręsti ne problemos pasekmes, bet priežastis. O jų esmė – dirbtinai išpūstos dujų kainos ir su jomis susijusi iš dujų gaminamos elektros kaina, pagal kurią nustatoma kaina visai biržose ES prekiaujamai elektrai.
Čekijos pasiūlymas yra naudoti jau išbandytą praktiką Ispanijoje ar Portugalijoje – kainų limitus uždėti tik dujinei elektros generacijai, taip numušant ir visų kitų rūšių elektros, prekiaujamos biržoje, kainas iki normalaus lygio.
Kad tai veiktų, žinoma, reikia tam tikrų instrumentų. Būtina išvengti subsidijų eksporto tarp skirtingų šalių, todėl reikia įsteigti centralizuotą fondą, subsidijuoti dujoms, kurios naudojamos dujinei elektros generacijai.
Jeigu bus priimtas Čekijos modelis, labai greitai, praktiškai nuo pirmos dienos, kai mechanizmas bus įvestas, elektros kaina visoje Europoje sumažės radikaliai, keliais kartais. Mat nebus instrumento, kuris dirbtinai tas kainas padidino.
Lietuva remtų kitas šalis ir nukentėtų labiausiai
O kaip tai paveiks situaciją Lietuvoje?
Kodėl Lietuvai yra svarbu, kuris variantas bus pasirinktas? Yra labai didelis skirtumas, nes Lietuva turi patį didžiausią kiekį elektros importo iš kitų šalių.
Jeigu būtų pritaikytas EK modelis, tai viršpelniai, kurie susidaro atominėje energetikoje ir hidroenergetikoje, liktų kitose šalyse. Mūsų atveju tai būtų Švedijoje, Suomijoje, net iš dalies Latvijoje ir Estijoje. O kadangi mums trūksta generacijos, mes vis tiek būtume priversti pirkti brangesnę elektrą, kai viršpelniai liktų biudžetuose tų šalių, kuriose elektra pagaminta.
Dėl tokio modelio Lietuva būtų labiausiai nukentėjusi šalis visoje ES. Tai būtų nepakeliama našta ir verslui, ir gyventojams.
Tikiuosi, kad Lietuva išlaikys savo poziciją, kartu su kitomis šalimis sugebės ją apginti ir pereiti prie to dujų suvaldymo modelio, nes jis vienintelis gali iš tikrųjų išspręsti problemą iš esmės.
Bet pasigirsta kritikų, kurie sako, kad Ispanijos ir Portugalijos pasirinktas modelis neskatina naudoti mažiau pačių dujų.
Netiesa. Čia labai svarbu, kaip nustatoma dujų kaina. Galima nustatyti tokią kainą, kad ji neišstumtų nė vieno iki šiol gaminančio energijos šaltinio. T.y., kad neišstumtų nei anglių, nei mazuto, nei kitų šaltinių.
Jeigu kaina yra teisingai nustatoma, generacijos kiekis megavatvalandėmis bus lygiai tas pats. Kas įvyktų, tai tik būtų išleidžiamas oras iš kainų burbulo, kuris dirbtinai susidarė tiems keliems procentams dujinės elektros generacijoms užkėlus kainą visai elektros pasiūlai.
Didesnis pelnas ir išaugusi generacija
Šiemet per pirmą pusmetį „Ignitis“ grupės grynasis pelnas išaugo beveik dvigubai, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu. Gal jums, kaip įmonei, ir nereikia, kad kas nors keistųsi?
Situacija visiškai nesveika visoje Europoje ir Lietuvoje. Mums mažiausiai džiaugsmo yra iš tokios kainų infliacijos. Jeigu pažiūrėtume į mūsų tiekimo veiklas, jų pelnas buvo netgi neigiamas – minus 5 milijonai eurų.
Pirmojo pusmečio prieaugis yra iš mūsų planingos veiklos maksimaliai investuoti į naują gamybą. Didžioji dalis pelno prieaugio yra iš Lenkijos. Ten mes išvystėme naujus parkus, jie šiemet pradėjo dirbti visa apimtimi. Na, ir atsiranda naujas pinigų srautas, kuris vėlgi sugrįžta į Lietuvą.
Visus tuos pinigus reinvestuosime į gamybos vystymą. Nes pagrindinė problema iki dešimtmečio pabaigos yra išvystyti labai didelį kiekį žaliosios gamybos visame regione ir ypač Lietuvoje. Tai yra vienintelis būdas užtikrinti ir saugumą, ir konkurencingas kainas.
Kaip pasikeistų įmonės rezultatai priklausomai nuo to, ar ES pasirinks Europos Komisijos, ar Čekijos siūlomą energetikos problemų sprendimo planą?
Iš esmės rezultatų nepakeistų, bet našta visuomenei būtų radikaliai kitokia. O kai našta tokia, tai energetikos įmonei, esančiai šios problemos epicentre, jokio komforto nėra.
Kainos galėtų sumažėti kartais
O kaip galėtų pasikeisti elektros kainos pasirinkus vieną ar kitą siūlomą planą?
Dabar regiono biržose elektros kainos buvo tarp 400 ir 500 eurų už megavatvalandę. Jeigu būtų pažabotos dujinės generacijos kainos, jeigu dujų kaina būtų kad ir 100 eurų ribose, tai elektros kaina didmeninėje rinkoje galėtų būti tarp 150 ir 200 eurų, o gal ir mažiau.
Taigi didmeninės kainos galėtų sumažėti 2–3 kartais nuo tos minutės, kai būtų įvestas minėtas modelis. Nes pagal jį visoje ES būtų įvesta vieninga dujų generacijai skirta kaina, nuo kurios prekyboje naudojama savikaina, ir sukurtas centralizuotas ES fondas, kuris subsidijuotų dujinę generaciją.
Taip būtų eliminuotas subsidijų eksportas, centralizuotas fondas padalytų naštą proporcingai tarp visų šalių pagal jų suvartojimą. Būtų labai efektyvus, labai solidarus modelis visai ES. Tam reikia ryžto, politinės valios ir supratimo, kad to nepadarius, tikėtina, EK pasiūlytas modelis parodys daugybę landų ir neveiks.
Kuo mes ilgiau delsime taikyti tikrąją priemonę, kuri sprendžia problemos šaknį, tuo greičiau pradės degraduoti visi verslai ir pramonė. Ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Centrinėje Europoje. O Lietuvos ekonomika labai priklauso nuo jos.
Labai svarbu taikyti adekvačias priemones gyventojų apsaugai nuo infliacijos. Bet tiek pat ar dar svarbiau yra apskritai suvaldyti kainų lygį biržoje, nes kitaip į kontinentą ateis tikrai labai stipri ekonominė krizė.
Jeigu sprendimas, regis, toks paprastas, kodėl iki šiol sprendimas nėra priimtas?
Jis turėtų būti vieningas visoje ES. Tai yra, tam tikras centralizuotas greitas sprendimas nedeleguojant kažkokių rekomendacijų šalių vyriausybėms, bet visoms šalims veikiant solidariai. Ir ES galbūt tokia krizė privers, kad tokio lygio sprendimai būtų priimti.
Gal mažesnės apimties, bet analogijų yra. Pavyzdžiui, centralizuotas vakcinų pirkimas. Ši energetinė krizė yra panašaus ar dar didesnio masto iššūkis Europai ir jį reikia spręsti ES lygiu.
Dabartinis kainų nustatymo mechanizmas neveikia
Pakalbėkime apie dabartinį elektros kainų nustatymo mechanizmą. Pats minėjote, kad kaina nustatoma pagal tai, už kiek parduodama dujomis pagaminta elektra. Ar toks elektros kainų mechanizmas yra teisingas?
Šitoje situacijoje dujų rinka neveikia, ji yra iškraipyta. Dujos pabrango nuo 15–20 eurų praėjusių metų pirmą pusmetį iki 200 ar virš 300 eurų. Vadinasi, dujų rinka nefunkcionuoja. Šioje situacijoje, kai vyksta energetinis karas ir dujų rinka nefunkcionuoja, dabartinis rinkos dizainas privalo būti pakeistas.
Tai yra visiškai nesąžininga, nes milžiniški pinigai surenkami iš vartotojų, iš verslų, galų gale iš nacionalinių biudžetų, kad būtų skirtos kompensacijos. Tie pinigai pasiekia gamintojus, kurie nei planavo tokių pelnų, nei jų jiems reikia. Dėl didžiulių rinkos iškraipymų visa Europa, jos gyventojai patiria didžiulę žalą, kuri nepateisinama. Taigi šitai būtina pakeisti.
Taikos sąlygomis per dešimtmečius modelis buvo vystomas ir galima svarstyti, kaip toliau jį tobulinti. O jį tobulinti reikia, nes daugėja atsinaujinančių šaltinių. Dėl to modelis turėtų būti toliau reformuojamas. Tačiau, kritiniu atveju, reikia kritinių intervencijų, nes akivaizdu, kad rinka neveikia ir daro didžiulę žalą visoms visuomenėms.
Kaip vertinate Lietuvos Vyriausybės pasiūlytas priemones taupyti elektrą, toliau kompensuoti dalį elektros kainos gyventojams?
Šiemet vartotojai apsaugoti dėl elektros ir dujų kainų ir nejaučia tos tikrosios kainos, kurią šiuo metu moka verslas. Manau, tos priemonės yra adekvačios ir reikalingos kitais metais. Vėlgi, visi namų ūkiai neišsimokėtų, jeigu kainos pakiltų tris keturis kartus dujoms ir elektrai – tai būtų nepakeliama našta.
Kalbant apie taupymą, natūralu, kad net turint ir tam tikras kompensacijos priemones, tam tikras kainų paaugimas vis tiek yra. Visiems namų ūkiams, verslams, viešajam sektoriui reikia maksimaliai orientuotis į taupymą. Elektros trūkumas yra visoje ES. Mes esame karinėje situacijoje, į tai reikia orientuotis ir trumpuoju, ir ilguoju laikotarpiu.
Pagrindinės priemonės yra ir energetinis efektyvumas, ir energetiškai efektyvūs elektros prietaisai, ir adekvatus jų naudojimas. Kas dar svarbu verslui – Lietuvoje ir visame regione mažai išsivysčiusi vadinamoji lanksčių paslaugų rinka, kai verslai sutaupo ar uždirba iš to, kad tam tikru metu apriboja savo vartojimą.
Pavyzdžiui, didieji industriniai šaldytuvai ar šaldytuvai prekybos centruose 10–15 min. gali būti išjungiami arba pamažinamas jų galingumas visiškai nepakeičiant kokybinių jų parametrų. Esant paklausos pikui tai galėtų suveikti labai efektyviai – verslai galėtų sutaupyti ar netgi uždirbti. Tie dalykai vystysis. Manau, kad šis šokas, vieniems jaučiamas tiesiogiai, kitiems – netiesiogiai, atneš daug pokyčių energetinio taupymo ir efektyvumo rinkose.
Paskutinis klausimas. Jūsų nuomone, kas šioje situacijoje gali nutikti blogiausio dėl kainų ir situacijos energetikos rinkoje?
Blogiausia, kas gali nutikti, tai jeigu Europa susitars dėl šiuo metu EK pasiūlyto modelio. Tada mes būsime pačioje blogiausioje situacijoje visoje ES. Lietuvos gyventojai, verslai ir biudžetas mokės aukščiausias kainas ir tie visiškai dirbtiniai kainų skirtumai, tie didieji pinigai, didžiąja dalimi išeis į išorines rinkas ir taps subsidijomis kaimyninių šalių gyventojams.
Jei taip nutiks, Lietuva labai nukentės. Ir net jei bus priimtas tas modelis, ilgainiui paaiškės, kad jis neišsprendžia visos rinkos problemų, ir tada mes matysime didžiulę verslų ir pramonės degradaciją Centrinėje Europoje, kas, natūralu, labai stipriai sumažins ir gerovę Lietuvoje.
