Toks finansinis pagrindas, kai kas mėnesį gyventojams yra mokama tam tikra fiksuota pinigų suma, vadinamas universaliosiomis bazinėmis pajamomis (UBP).
Užsienio žiniasklaidoje plačiau aptarinėjamas neseniai Amerikoje vykdytas UBP eksperimentas, kai 3 metus gyventojams kas mėnesį buvo tiesiog už nieką mokamas 1 tūkst. JAV dolerių (apie 948 eurus).
Šias pajamas gavę tyrimo dalyviai susirado nuolatinius būstus, persikraustė į geresnius namus ar rajonus, investavo į aukštąjį mokslą, verslo kūrimą, daugiau laiko skyrė hobiams, šeimai, tapo sveikesni ir laimingesni.
Vis tik, nors eksperimentas atnešė vien teigiamus rezultatus, Lietuvos specialistų tai neįtikina – jie vardija tokios sistemos trūkumus ir realias galimybes.
Realybė būtų kitokia – gyventojų motyvacija dingtų?
Vis tik ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas Marius Kušlys į šį tyrimą žiūri skeptiškai.
Anot jo, universaliųjų bazinių pajamų idėja yra tokia, kad gyventojams jos šalia kitų pajamų būtų mokamos nuolat.
„Jei žmonės papildomų pinigų gauna ribotą, kaip šiuo atveju – 3 metų, laikotarpį, jiems natūraliai formuojasi visai kitokie lūkesčiai nei būtų tuomet, jei tie pinigai jiems būtų mokami iki gyvenimo galo.
Iš tyrimo rezultato matome, kad žmonės elgėsi gana racionaliai ir papildomų pajamų neiššvaistė: investavo į bustą, išsilavinimą, verslus, kas, pasibaigus eksperimentui, galėtų lemti geresnes gyvenimo sąlygas“, – dėstė M. Kušlys.
Vis tik jis atkreipė dėmesį, kad situacija galimai būtų visai kitokia, jei žmonės žinotų, kad UBP gaus visą savo gyvenimą, nepriklausomai nuo to, ką jie veiks ir ar iš viso dirbs:
„Tas komfortiškas gyvenimas gaunant pajamų keistų žmonių elgseną ir paskatos stengtis, kažką daryti, siekti ar užsidirbti daugiau turbūt natūraliai nunyktų, nes pragyventi būtų galima ir be to.“
Esama tvarka kelia vis daugiau abejonių
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Ekonomikos ir vadybos fakulteto prodekanas, socialinių mokslų daktaras doc. dr. Justinas Kisieliauskas teigė neabejojantis, kad žmogaus ir darbo santykis yra pasmerktas pokyčiui.
Esą jau dabar jaunoji karta šiurpina darbdavius, o esama tvarka vis labiau abejoja ir vyresnieji. Taigi jau dabar judama nuo neįdomių darbų prie veiklų, skatinančių saviraišką ir pilnatvę.
Vis tik, anot jo, UBP nėra vienintelis būdas tą pasiekti – yra judama ir link trumpesnio darbo laiko, 4 darbo dienų savaitės, iš žmonių darbo vietas atimančių robotų ir automatizacijos apmokestinimo, pinigus skiriant viešosioms paslaugoms ar darbo vietų kūrimui.
Jis teigė nežinantis, kaip laisvė nedirbti paveiktų žmonių orumą, psichiką, vertybes ar santykį su savimi ir kitais:
„Negalime būti tikri dėl produktyvumo. Ar tokios pajamos pridėtų laimės, ar visuomenę paverstų pasyvia ir be ambicijų ilgojoje perspektyvoje – sunku pasakyti.
Kiek universalioms bazinėms pajamoms reikėtų pinigų?
Vyriausioji Šiaulių banko ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė skaičiuoja, kad, priklausomai nuo to, kokio amžiaus žmonės gautų 1 tūkst. eurų bazinių pajamų, per mėnesį Lietuva tam turėtų skirti apie 1,8–2,4 mlrd. eurų, per metus – 21,6–28,8 mlrd. eurų.
Taigi per mėnesį šioms pajamoms išleistume tiek, kiek dabar per metus skiriame gynybai. O metams UBP reikėtų kone tiek pajamų, kiek dabar surenkama į biudžetą finansuojant sveikatos apsaugą, švietimą, policiją, socialinę apsaugą ir kt.
Ekonomistė atkreipė dėmesį, kad bet koks nemokamas dalijimas iš tiesų nėra nemokamas:
„Kiek turėtų išaugti mums visiems mokesčiai, kad susimestume sumą, kurią vėliau visi pasidalintume po lygiai ir dar atseikėtume dalį pinigų tiems, kurie imtųsi šį visą procesą (nebūtinai efektyviai ir taupiai) administruoti, prižiūrėti, dokumentuoti, audituoti ir pan. Skamba mažiau patraukliai, tiesa?“
Ji neneigė, kad jau dabar egzistuoja tam tikros išmokos, kurios yra mokamos nepriklausomai nuo asmens situacijos, pvz., vaiko pinigai.
Vis tik, I. Genytės-Pikčienės vertinimu, masiškų eksperimentų su universaliosiomis bazinėmis pajamomis dar teks palaukti, kadangi dažniausiai tai iškreipia žmonių motyvaciją, elgseną ir neatneša gerų rezultatų.
UBP privalumai ir trūkumai – neneigia, kad tai gali būti ateitis
VDU prodekanas svarstė, kad bazines pajamas galėtų gauti tie, kurie dirba ties kultūra, menu, mokslu, socialine rūpyba, sveikatos apsauga ir pan.:
„Šioms sritims būčiau linkęs taikyti pilnas, tuo metu kitoms – dalines pajamas, skirtas baziniams poreikiams patenkinti, tačiau vis dar skatinančias dirbti ir siekti daugiau.“
Anot jo, didžiausią naudą pajustų bedarbiai, neįgalieji, jaunimas, tėvai, būtų mažinama nelygybė, gyventojai jaustųsi saugiau keisdami darbą, galėtų ilgiau ieškoti geresnių darbo vietų, turėtų daugiau laisvės savanoriauti, kurti verslus ir kurti nebijodami, kad nebus iš ko gyventi.
Vis tik J. Kisieliauskas atkreipė dėmesį, kad gaudami daugiau pinigų gyventojai didintų vartojimą, o tai sukeltų infliaciją, dėl padidintų mokesčių iš šalies trauktųsi verslai, investuotojai, sugužėtų dirbti nenorinčių emigrantų.
O I. Genytė-Pikčienė paminėjo, kad UBP galėtų atsirasti tik tam tikrai gyventojų daliai, jeigu įvyktų žaibiškas technologijų šuolis ir žmonės netektų darbo vietų, tačiau tai – mažai tikėtina, kadangi pažanga vyksta palaipsniui ir leidžia prisitaikyti.
Visgi ji neneigė – jei robotai ir dirbtinis intelektas dirbtų greičiau ir kokybiškiau, sukurdami gerokai didesnę vertę, juos reikėtų apmokestinti ir kažkaip spręsti socialines bei masinio nedarbo problemas.
