Ekonominėmis prognozėmis dalijosi ekonomistė Jekaterina Rojaka ir finansų analitikas Marius Dubnikovas „Žinių radijo" laidoje.
– Mariau, jūs prognozuojate, kad šiemet kainos gali smarkiai kilti. Kokios kainos?
– Tai – paslaugų kainos. Visų pirma, reikia suprasti, kad kai trauksis pandemija, dings suvaržymai, tai greičiausiai patys žmonės bus linkę lengviau atverti savo pinigines, kuriose per šią pandemiją šiek tiek tų pinigų susikaupė – tai matome bankinių sąskaitų ataskaitose, kurios rodo, kad pinigų kiekis sąskaitose nuosekliai didėja. Todėl natūralu, kai kas nors yra linkęs dalintis pinigais, visada atsiranda, kas juos pasiima.
Vienas dalykas, bus tikrai didelė paklausa, tikrai atsiras ir konkurencija, todėl natūralu, kad paslaugų kainos yra užprogramuotos augti. Kitas dalykas – visuomenės pajamos auga, su savo pajamomis artėjame prie Vakarų Europos, tai natūralu, kad ir tų žmonių, kas teikia paslaugas, turi didėti.
– Mariau, po pirmos pandemijos bangos, paslaugų kainos – pavyzdžiui, kirpimo – padidėjo bene 50 proc. Tiek turbūt neaugo nei vieni atlyginimai. Kainos – kaip pakilo, taip ir pasiliko. Tad kiek adekvatu dar yra tokioms kainoms kilti?
– Grožio paslaugų sektoriuje, tas 50 proc. augimas buvo vis tiek tame segmente, kur paslaugos kainuoja 5-10 eurų. Brangesnės paslaugos, kurios kainuoja 40-50 eurų, tokio kainų augimo nefiksuoja. Todėl nenustebčiau, kad ir šįkart tos pigios paslaugos vėl reikšmingai brangs, nes žmonėms, dirbantiems mažesnių pajamų, įkainių lygyje, ši žiema iš tiesų buvo labai sunki.
Kitas dalykas, judėjimas link Vakarų – jis labiausiai brangina pigias paslaugas, nes tos paslaugos, kurios jau dabar kainuoja tiek, kiek Vakaruose – joms nebėra kur daugiau ir brangti. Tad spaudimas mažesnių pajamų žmonių segmentui bus pakankamai skausmingas, dėl to žmonės pradės reikalauti ir tų pačių didesnių atlyginimų.
– Jekaterina, kaip jūs galvojate, kiek pateisinamas yra toks kainų augimas ir kaip jūs matote tokias prognozes?
– Tiesą pasakius, aš būčiau kiek atsargesnė kalbėdama apie infliacijos tendencijas. Sakyčiau kad yra dvi jėgos – noras greitai užlopyti pandemijos padarytas finansines skyles, kita vertus yra reputacijos rizika – ar dideli žaidėjai norės smarkiai didinti kainas ir būti apkaltinti pasinaudoję pasauline pandemija pelnui padidinti.
Tad tikėtina, kad ažiotažas kils, bet jis bus ganėtinai trumpas – o dėl trumpo laiko labai smarkiai keisti kainas būtų sudėtinga, nes kai ažiotažas nuslops, konkurencija padarys savo. Todėl sakyčiau, kad kainos išliks pastovios ir ne tokios lanksčios, bet papildomų infliacinių injekcinių bus mažiau.
– Mariau, kaip jūs sakėte – jei yra kišenėse sukauptų pinigų ir paslaugų teikėjai uždirbs iš to, tai turbūt maisto prekybininkai nesirinks palikti kainas tokias pačias, tai čia turbūt ir užsisuks grandinė?
– Kalbant apie prekes, yra keli dalykai. Pirma, bendras pinigų kiekis lems, žinoma, ir prekių kainų augimą. Kitas dalykas, pastaruoju metu labai brango žaliavų rinka – sojų pupelės per pusę metų pabrango 50 proc., kviečiai kainuoja brangiausiai per paskutinius 6-7 metus, nafta vasaros pradžioje kainavo kone 0, dabar kainuoja 55 dolerius už barelį.
Tai čia yra keli momentai – vietinis, Lietuvos – kad išsilaisvinę iš karantino kilstelėsime paslaugų kainas, kitas momentas – prekių kainų augimas, nes brangsta žaliavos ir trečias momentas, ką ir minėjo J. Rojaka – tai yra JAV politika, kurią reikia stebėti pakankamai atidžiai, nes daugiau mažiau viskas prasideda ir baigiasi būtent JAV.
– Jekaterina, Marius sakė, kad lietuviai po pandemijos puls pramogauti, išlaidauti ir atsiimti už prarastą karantino laiką. Kaip jūs manote, ar lietuviai „prapils“ pinigus per kelis mėnesius?
– Aš tikiu vartotojų racionalumu. Na, bendra situacija – nėra ji labai gera ir vienas iš pagrindinių veiksnių yra darbo rinka ir bendri infliacijos rūpesčiai. Visgi labai dažnai pasitvirtina, jei yra aukštas nedarbas – nėra iš ko labai ilgai linksmintis.
Iš esmės pandemija sudavė smūgį infliacijai ne per galutinę prekių ir paslaugų kainą, o per kokybę.
Daugelis ekspertų, pavyzdžiui, iš pedagoginės srities, sako, kad mokslų kaina nesikeitė ar net truputį didėjo, bet kokybė – ji nėra adekvati. Juolab, kad už kai kurias paslaugas mes sumokame papildomu savo laiku – viskas užtrunka ilgiau, pastangų reikia daugiau, o sumokame beveik brangiau.
– Kokybė krito, o kainos – ne. Ar šiuo atveju paslaugų teikėjai elgiasi nesąžiningai, tą turite omenyje, Jekaterina?
– Na, galbūt imama mažiau pinigų už nuotolinę paslaugą, bet kainos ir kokybės santykis tikrai suprastėjo. Tačiau jei yra vienų ar kitų paslaugų paklausa, tai apie nesąžiningumą čia kalbėti neverta.
– Jekaterina, tai ar galima prognozuoti, kas mūsų laukia?
– Po laisvėjimo manau, keliems mėnesiams tikrai gali kilti padidintas noras išleisti pinigus, bet vėlgi, aš sakyčiau racionalioji pusė turėtų subalansuoti šias išlaidas. Kitas dalykas, laiką, prarastą per karantiną, atstatyti bus sunku – tu dvigubai nesuvartosi – vietoj vieno batono nesuvalgysi dviejų arba du kartus per mėnesį pas kirpėją turbūt irgi neisi.
Kalbant apie galimai didėsiančias pajamas – šiuo metu darbo rinkoje darbo jėga įgauna didesnes derybines pozicijas. Jei darbo jėga, daugelyje šalių dosniai maitinama, tiesiog nuspręs, kad už tam tikrus pinigus dirbti nenorėtų, spaudimas atlyginimams gali didėti ir tai gali prisidėti prie bendro infliacinio spaudimo.
– Tad kiek gali didėti atlyginimai, Jekaterina?
– Viskas priklauso nuo srities, kur žmogus dirba ir kokia šiuo metu yra paklausa. Jei tam tikra šaka atsigauna labai sparčiai ir staiga pritrūksta darbo jėgos, iškart galima tikėtis, kad tose rinkose atlyginimai didės sparčiau nei kitur.
Šiuo metu rinkos yra kiek išsibalansavusios, o struktūrinius pokyčius galėsime matyti per ilgesnį laiką ir jau tada galėsime kalbėti užtikrintai tiek apie infliacijos, tiek apie darbo užmokesčio tendencijas.
– Mariau, lietuviai per pandemiją tapo rekordiškai turtingais. Jūsų akimis, ar taip vėjais ir paleis lietuviai tas santaupas?
– Lietuviai apskritai yra konservatyvūs pinigų valdyme, tai kad juos visai paleistų vėjais, tikrai sunku tikėtis. Tiesiog sunkiai besiverčiantys sektoriai pagaliau gaus paklausą, kurios taip ilgai laukė ir ji bus šiek tiek padidėjusi. Be abejo, bus ieškoma, kur tuos pinigus investuoti.
Viena dalis yra gyventojai, kurie savo sąskaitose sukaupė virš 2 milijardų eurų, kita dalis – verslas, kuris nėra vienalytis šios krizės akivaizdoje. Yra sektoriai, kurie gyvena gerai ir kur pokyčių didelių nebuvo ir yra tas probleminis paslaugų sektorius, kuriam sunku dabar, bet jis, natūralu, grįš į savo vėžes ir „susiurbs“ padidėjusį nedarbą Lietuvoje.
– Jekaterina, ką dar žmonės supras po pandemijos?
– Na, ne tik vartotojai, bet ir verslai supras, kad nuotolinis darbas suteikia galimybes sutaupyti iš nekilnojamo turto – biurų pusės, ir tai turbūt keisis. Daugeliui šiuo metu pasiteisino nuotolinis darbas – ar dirba pusiau atostogaudami, ar tiesiogiai biure – rezultatas menkai kuo skiriasi.
Visgi, pradinėje mokykloje, ta kokybė mokymo, kuri suteikiama gyvai, daug labiau ją vertins tiek tėvai, tiek vaikai. Taip pat ir sveikatos sektorius – tai vienas iš sektorių, kuriuose paslaugos brango, o kokybė nebuvo itin gera.
