Nors nepaliaujamai augo žaliavų kainos, Lietuvos įmonių pajamos jau keturis ketvirčius iš eilės kyla greičiau nei išlaidos.
Ženkliai pagerėjo apyvartumo rodikliai ir apyvartinio kapitalo finansavimo struktūra, prasidėjo investavimas į ilgalaikį turtą. Tokius pokyčius, išanalizavusi Statistikos departamento paskelbtus II ketvirčio nefinansinių Lietuvos įmonių veiklos rodiklius, daro įmonių mokumą vertinanti UAB „Creditreform Lietuva".
Per metus (lyginant II ketvirtį su 2010 m. II ketvirčiu) įmonių pajamos ūgtelėjo 21,7%, o sąnaudos – 21,2%. Išlaidos žaliavoms išaugo 41,7%, paslaugoms – 17,5%, prekių įsigijimui – 15,9%, o darbo užmokesčiui (su Sodra) tik 6,3%.
Tiesa, kaip teigia UAB „Creditreform Lietuva“ direktoriaus pavaduotojas Romualdas Trumpa, „net 60% pramonės metinio pardavimų augimo apimties sudaro naftos, chemijos ir gumos bei plastiko pramonės dalis. Todėl trečią ketvirtį, dėl sumažėjusių naftos kainų, mūsų neturėtų šokiruoti bendras pardavimų ar eksporto sumažėjimas. Kur kas svarbiau nei augantys pardavimai, yra pagerėjęs įmonių konkurencingumas ir sugebėjimas išlaikyti pelno maržas.“
Antrąjį ketvirtį liko nedaug ūkio šakų, kurios vis dar gali būti laikomos „dugne“. Du trečdaliai visų veikiančių Lietuvos įmonių gavo pelno. Panašiai tiek pat jų buvo ir iki krizės, 2008 m. balandį–birželį.
Greitėjo atsargų apyvartumas, pasiekęs ikikrizinį lygį, o kai kuriose šakose, dėl išaugusio partnerių pasitikėjimo, didėjusių kredito draudimo apimčių, jis netgi ėmė lėtėti.
Per metus įvyko kokybiniai pokyčiai finansuojant apyvartines lėšas – nuosavo apyvartinio kapitalo dalis per metus išaugo nuo 33,5% iki 43,6% ir viršijo prieškrizinį lygį. Savo ruožtu sumažėjo įmonių priklausomybė nuo tiekėjų ir trumpalaikių paskolų.
Investicijų rinkoje aktyviausiai reiškėsi energetikai ir transportininkai, kitose šakose situacija buvo labai „banguota“. Malonu tai, kad pirmą kartą nuo krizės pradžios ilgalaikių paskolų sumų padidėjimas yra ne eilinis paskolų restruktūrizavimas, o realus investavimas.
Bet džiūgauti dar anksti. Ypač jei dėmesį atkreipsime į užstrigusias išlaidas darbo užmokesčiui, vis dar neatsigaivaliojantį vidaus vartojimą, tebemažėjančias trumpalaikių paskolų apimtis bei tolydžio stiprėjantį nerimą dėl galimo ES šalių ekonomikos lėtėjimo.
