Bręsta pokyčiai, kurie ateityje nulems darbuotojų ir darbdavių santykius. Dėl kai kurių siūlymų suaktyvinti darbo rinką darbuotojai nepatenkinti, tačiau situacija darbo rinkoje tokia, kad koziriai šiandien - ne samdinių rankose.
Pramonės atstovai norėtų, kad kolektyvinėse sutartyse būtų suteikiama daugiau galimybių darbdavio ir darbuotojo bendram sutarimui dėl kai kurių Darbo kodekse nenumatytų nuostatų. Trišalė taryba taip pat ieško būdų, kaip suaktyvinti darbo rinką. Neeiliniame jos posėdyje antradienį diskutuota apie galimybę paremti darbdavius ir išsaugoti darbo vietas.
Tačiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) parengti Nedarbo socialinio draudimo ir Užimtumo rėmimo įstatymų pataisų projektai pritarimo nesulaukė.
Pataisomis siūlyta dvigubai pailginti bedarbio pašalpos mokėjimo laiką. Žmonės, atleisti iš darbo dėl jų pačių kaltės, išmoką gautų tik po 6 mėnesių nuo įsiregistravimo darbo biržoje. Atleistieji iš darbo pačių prašymu arba abiejų šalių susitarimu, išmokas gautų po 3 mėnesių. Teigiama, kad toks išmokų atidėjimas neva skatintų žmones aktyviau ieškotis darbo. Be to, norima sugriežtinti sąlygas bedarbiams gauti nedarbingumo pažymas, nes manoma, kad jomis dabar yra piktnaudžiaujama.
Tuo tarpu profesinių sąjungų atstovų nuomone, priėmus tokias pataisas, "žmonėms neliks kitos išeities, kaip eiti vogti", mat jie mažiausiai 3 mėnesius liks be jokių pajamų. Teigiama, kad žmonės šiuo metu darbo netenka ne savo noru, o susirasti darbą galimybių yra itin mažai.
Siūlo estų modelį
SADM svarsto ir darbdavių pasiūlymą, pagal kurį bedarbiams didėtų išmokos, bet tam prireiktų apie 4 proc. didinti įmokas „Sodrai“. Trišalėje taryboje Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) viceprezidentas Jonas Guzavičius pasiūlė taikyti estišką nedarbo socialinio draudimo modelį.
Pagal šį modelį, bedarbio pašalpą mokėtų 12 mėnesių, o ne devynis, kaip šiuo metu. Pirmuosius 3 mėnesius bedarbiai gautų 70 proc. buvusio darbo užmokesčio dydžio pašalpą, o likusius mėnesius ši išmoka siektų 50 proc. buvusio atlyginimo.
SADM ministro Rimanto Dagio teigimu, ministerija pritartų papildomoms bedarbių socialinėms garantijoms, kad darbo netekę žmonės jaustųsi saugesni. „Dabar tik lieka klausimas, kiek prie šio siūlymo įgyvendinimo pasiryžę prisidėti darbdaviai, nes jiems neišvengiamai didėtų įmokos „Sodrai“, - pabrėžė ministras.
Liktų be jokių pajamų
Daugiausia nesutarimų kyla dėl siūlymų nemokėti už prastovas bei paprastinti darbuotojų atleidimą, t. y. nemokėti išeitinių išmokų. Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas įsitikinęs, kad valdžios noras gerinti darbdavių padėtį sunkmečiu yra nepamatuotas finansiškai. Jis aiškino, kad norint Lietuvoje paprastesnėmis sąlygomis atleisti darbuotojus nemokant išeitinių išmokų, pirmiausia reikėtų sukurti tokią socialinių garantijų bazę kaip Danijoje.
Mat ten yra numatytos socialinės garantijos ir darbą praradusiems žmonėms valstybė moka dideles pašalpas. Vargu ar Lietuvos biudžetas būtų pajėgus tokiems iššūkiams.
„Mes nesutinkame su SADM pasiūlymu visiškai nemokėti už prastovas. Pagal dabar galiojančius įstatymus, darbuotojui nepasiūlius darbo, darbdavys jam moka du trečdalius atlyginimo, o nesant darbo turi mokėti minimalų darbo užmokestį. Kaip išgyvens darbuotojas, kuris ne dėl savo kaltės turės tas prastovas, ypač dirbantis už minimalų atlyginimą? Prastovoms užsitęsus iki 2 savaičių, toks darbuotojas negaus net 400 litų“, - samprotavo jis.
A.Černiauskas pabrėžė, jog darbuotojui, kuriam nemokamas darbo užmokestis, geriau būti atleistam iš darbo ir gauti bedarbio išmokas tam tikrą laikotarpį, nei būti įdarbintam, tačiau neturėti jokių garantijų dėl pajamų dydžio.
„Kai prieš gerus metus darbdaviai gaudavo didelius pelnus, nesutiko su mūsų siūlymu dalytis su darbuotojais, išmokant premijas už gerus rodiklius. Tuomet darbdaviai teigė neva pelnas yra ne darbuotojų reikalas. Kodėl šiuo atveju, kai darbdavys veikia nuostolingai, jo nuostoliai perkeliami ant darbuotojų pečių?“ - argumentavo pašnekovas.
Grįsti bendru susitarimu
Pramonės atstovai Vyriausybei siūlo sudaryti sąlygas darbuotojams dirbti viršvalandžius iki 8 valandų per savaitę, nenustatant metinės viršvalandinių darbų trukmės, ir palikti teisę dėl viršvalandinio darbo (kada leidžiama dirbti) darbuotojams ir darbdaviams susitarti kolektyvinėse sutartyse.
Taip pat siūloma pakeisti Vyriausybės nutarimą, kuriuo nustatomas privalomas papildomų atostogų suteikimas už ilgalaikį nepertraukiamąjį darbą toje pačioje darbovietėje. Jos suteikiamos darbdavio sąskaita, todėl jų suteikimas esą turėtų būti reglamentuotas ne kaip privaloma norma, o kaip viena iš motyvavimo priemonių, aptartų kolektyvinėse sutartyse.
Be to, norima suvienodinti įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminą iki 2 mėnesių, o dėl ilgesnio termino leisti susitarti įmonės kolektyvinėje ar darbo sutartyje. „Kai darbuotojas gauna įspėjimą dėl atleidimo, jis tuos du mėnesius nelabai ką nuveikia darbovietėje, o jeigu laikotarpis yra dar ilgesnis, įmonei tai tampa tikra našta“, - mano LPK Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas.
Taip pat siūloma atsisakyti Darbo kodekse numatytų apribojimų atleisti iš darbo atskirų visuomenės grupėms priklausančius dirbančiuosius, tarkime pensinio amžiaus darbuotojus.
Pramonininkai siūlo sumažinti išeitinių išmokų dydžius bei nustatyti maksimalią 2 mėnesių išmoką. Pasak jų, išmokos mokėjimas už 4 mėnesius šiuo laikotarpiu būtų per didelė našta įmonei. „Estija priėmė įstatymo pataisą, pagal kurią vieną mėnesį išeitinę išmoką moka darbdavys, kitą ar kitus mėnesius ji mokama iš valstybės biudžeto, taip siekiant kad bendrovės išsilaikytų“, - pabrėžia LPK prezidentas Bronislovas Lubys.
Taip pat norima pakoreguoti Darbo kodekso nuostatas ir įtvirtinti principą, kad kolektyvinėje sutartyje gali būti numatyti kitokie šalių įsipareigojimai ir garantijos, nei numatyti Darbo kodekse.
„Dabar yra taip, kad tam tikrais atvejais įmonės negali susitarti kitaip nei numatyta darbo kodekse. Pavyzdžiui, gali būti, kad ir darbuotojas, ir darbdavys sutiktų, jog darbuotojas dirbtų viršvalandžius naktimis ir savaitgaliais, bet Darbo kodeksas to neleidžia“, - minėjo S.Besagirskas.
Verslo atstovai taip pat norėtų, kad būtų nustatytas maksimalus neturtinės žalos atlyginimo dydis atvejais, susijusiais su Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu.
„Lietuvoje nėra susiformavusi pakankama teisminė praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tarkime, įmonėje darbuotojas susižeidžia ir reikalauja iš jos prisiteisti 5 mln. litų atlyginti neturtinę žalą, o įmonės metinė apyvarta yra 5 mln. litų, tad jeigu teismas bent iš dalies patenkina tokį prašymą, įmonė priversta užsidaryti ir nebelieka iš ko išmokėti išeitines išmokas kitiems darbuotojams“, - teigė S.Besagirskas.
Faktai
SADM duomenimis, šiuo metu nedarbo problemoms spręsti iš „Sodros“ kasmet skiriama apie 320 mln. litų. Tai sudaro apie 1 proc. nuo šiuo metu sumokamų įmokų „Sodrai“.
Apskaičiuota, kad įgyvendinus LPK siūlymą taikyti estišką nedarbo socialinio draudimo modelį, vidutinė bedarbio pašalpa pirmuosius 3 mėnesius siektų apie 1600 litų, o likusius 9 mėnesius - apie 1150 litų. Tai apskaičiuota atsižvelgiant į vidutinį darbo užmokestį, kuris 2008 metų trečiąjį ketvirtį siekė 2319 litus.
Darbdavių siūlymas mokėtiną sumą padidintų apie 4 kartus, todėl bedarbių pašalpoms kasmet prireiktų apie 1,2 mlrd. litų.
Šiuo metu vidutinė bedarbio pašalpa siekia 672 litų, o maksimali - 1041 litų.
Vasario 13 dienos duomenimis, Lietuvoje darbo ieškojo daugiau kaip 164 tūkst. gyventojų.
Eglė Kapočiūtė
