Lygiai prieš metus Europos komisija savo rudens prognozėse dar atsižvelgė į nuomonę, kad Lietuvos ekonomikos atsparumas didesnis nei kaimynių ir „minkštas nutūpimas“ jai galimas, bet kartu perspėjo, kad tokių vilčių mažėja. Lietuva, rašė Komisijos analitikai, tikriausiai prisijungs prie Estijos ir Latvijos, kurių ekonomika jau nuo 2008 metų pradžios ėmė aiškiai išleisti garą.
Iš tiesų – 2008 metais Latvijos bendrasis vidaus produktas (BVP) jau smuko 4,6 proc., Estijos – 3,6 proc. o mūsiškis dar net paaugo 2,8 proc.
Bet galop prisijungėm prie kolegų. Šį rudenį Europos komisija savo prognozėse jau mato Lietuvą šiais metais patirsiant didžiausią ūkio nuosmukį – net 18,1 proc. (Latvijos ūkis smuks 18,0 proc., Estijos - 13,7 proc.). Beje, Tarptautinis valiutos fondas (TVF), porą savaičių ankstėliau paskelbęs savo prognozes, Lietuvai „davė“ net 18,5 proc. BVP smukimą šiais metais (Latvijai – 18,0 proc., Estijai – 14,0 proc.).
Toks mūsų vėlavimas smukti ir kilti reiškiasi jau ne pirmą sykį. Tai kažkiek dėsninga – mūsų ekonomika didesnė, gerokai labiau diversifikuota (tiek gamybos, tiek eksporto prasme) nei kaimynų, joje taip pat didesnį lyginamąjį svorį sudaro santykinai lėčiau besikaitaliojantis apdirbamosios pramonės sektorius (o ne paslaugos, kurios jautresnės konjunktūrai).
Ateity paaiškės, kad prognozės netikslios. Lietuvos ekonomika nesmuks tiek daug. Manau, kad tikslesnis yra Lietuvos bankas, paskelbęs savo prognozes dviem dienom vėliau už Europos komisiją ir Lietuvos BVP smukimą 2009 metais numatęs trimis procentiniais punktais mažesnį - 15,2 proc.
18 ar 15 procentų – kokybine prasme skirtumo nėra: abiem atvejais teigiama, kad Lietuvos ekonomika šįmet įpuolė į gilią krizę. Ir tai yra tiesa.
Krizę reikia įveikti. Jei BVP smuko, taigi – ir viešojo, ir privataus sektoriaus pajamos sumažėjo, tai ir juose dirbančių žmonių vartojimo lygio nebeišlaikysi. Tenka susispausti – mažinti atlyginimus, vartojimą (labiau nei atlyginimus, nes dabar reikia taupyti „juodai dienai“, t.y. darbo praradimo atvejui) ir investicijas (šitas kerpam be gailesčio, nes gali palaukti – ekonomikos augimas išbraukiamas iš darbotvarkės, visa veikla nukreipiama į gamybos smukimo stabdymą).
Krizės meto ekonominę politiką jau galime suskirstyti į tris trumpas stadijas.
Pirmoji stadija buvo skirta apkarpyti visokias išlaidas, kurios smunkant nacionalinėms pajamoms ėmė atrodyti perviršinėmis – nubraukėm nemažai investicijų, beveik visas premijas, sumažinom priemokas, apkarpėm didžiausius pareigūnų atlyginimus, šiek tiek pasispaudė ir privatus verslas.
To nepakako, teko imtis antros stadijos – totalinio viešajame sektoriuje uždirbamų pajamų sumažinimo. Pereinam, paskelbė premjeras, į 2007, vėliau – į 2006, galiausiai ir į 2005metų gerovės lygį.
Paaiškėjo, kad neužtenka ir šitų priemonių (nenuostabu – ekonomika yra toks piktas daiktas, kad jei valdžia mažina išlaidas, tai mažėja ir jos pajamos, dėl ko ji vėl turi mažinti išlaidas, o dėl to dar mažėja jos pajamos ir taip iki tol, kol privatus verslas su savo prekių ir paslaugų gamyba pagaliau nustos kreipti dėmesį į valstybės kurstomą – vis menkėjančią – paklausą ir ims pats kurti ir paklausą, ir atrakcingesnę pasiūlą).
To dar nėra. Todėl slenkama į trečią valstybės finansų balansavimo ir visos ekonomikos gyvybingumo palaikymo stadiją. Ir čia įtampa didėja.
Karpyti nesaikingas, neracionalias ar tiesiog apgailėtino protelio suplanuotas išlaidas jau nebegalime – nebeliko. Gan gražiai pamažinom visų mūsų – ir viešajame, ir privačiame sektoriuose, ir vadovų ar savininkų, ir samdomųjų darbuotojų - uždirbamas pajamas. To irgi neužtenka, ypač jei norime ne tik išvengti būtinybės daug skolintis, bet ir mažinti valdžios sektoriaus deficitą, dairantis į Mastrichto kriterijų euro įvedimui (bei Europos komisijos nurodymą 2011 m. turėti tą deficitą tik 3 proc. dydžio, kas vargu ar bus įmanoma ir vargu ar paisytina).
Daugiau mažinti galima jau dažnam nukerpant dalį pajamų, naudojamų būtiniausioms arba labai įprastoms išlaidoms. Ir čia ėmė ryškėti grupiniai interesai. Anksčiau rodytas solidarumas, bendras susivokimas, kad visiems reikia pasispausti, ėmė nykti.
Ima rastis kitoks požiūris – toliau kerpam jau ne visiems, o tik jiems.
Antai, idėja pagelbėti Sodros biudžetui, laikinai padidinant socialinio draudimo įmokas 1 procentu darbdaviui ir 1 procentu – darbuotojui, atmetama; geriau esą subalansavimo siekti mažinant pensijas. Darbdaviui tas 1 procentas pabrangintų gamybą 0,2-0,4 procento (nes darbo kaštai produkcijoje sudaro 20-40 proc.). Tuo tarpu alternatyva verslui geresnė – nukirpti pajamas nedirbantiems.
Tada gamyba nepabrangtų, užtat pensininkų perkamoji galia sumažėtų. Pensininkų pajamų mažinimas – tai pats geriausias būdas mažinti paklausą vietinei produkcijai. Verslas yra trumparegis, jis gali taip mąstyti, bet valdžios institucijos turėtų matyti ir kitiems rodyti tokio sprendimo neracionalumą.
Štai Eurostato duomenys: 1996, 2000 ir 2008 metais Estijos, Latvijos ir Lietuvos valdžia mokesčiais surinkdavo praktiškai vienodą dalį: 20-23 proc. BVP. Užtat socialinio draudimo įmokose kitaip: Estija ir Latvija tomis įmokomis kasmet rinkdavo 10-12 proc. BVP (išskyrus 2008 metus, kai Latvijoje dėl žinomų priežasčių surinkta tik 8,6 proc.), tuo tarpu Lietuvoje rinkdavome tik 8-9 proc. BVP.
Po žurnalistų pavadintos „naktine“ mokesčių sistemos korekcijos padėtis kiek pasitaisė, bet socialinio draudimo įmokos (apimant ir į Privalomąjį sveikatos draudimo fondą pervedamus mokėjimus) tebėra nepatenkinamai mažos.
Kitas pavyzdys: keliams išlaidų nebemažinam, medikų paslaugoms – mažinam ir toliau.
Gali būti, kad proporcingo solidarumo laikas baigėsi. Gali būti, kad dabar reikia kirpti pasirinktinai. Antai, Vilniaus miesto savivaldybė pradėjo nuo kiemsargių – nustojo mokėti uždelstus jų mažyčius atlyginimus (tiksliau – bendrovėms, kurių kiemsargiai valo miestą). Ciniška ir kapituliantiška. Miesto valdžia atsisako savo funkcijų ir priedermių, pereina prie vien savęs aptarnavimo. Taigi, vieną politikos variantą turime. Ar bus kitų?
