Kokia centrinių bankų ateitis? Ji bus užimta, nes dabar iš bankų tikimasi tiek monetarinio, tiek finansinio stabilumo užtikrinimo, rašo „Financial Times“.
Ji bus kontroversiška, nes jų sprendimai turi didelę įtaką pajamų pasiskirstymui, žmonių prieigai prie finansų, finansinės sistemos veiklai bei valstybių mokumui.
Prieš krizę atrodė, kad iškilus moderniems sofistikuotiems finansams, centrinių bankų, kaip finansinio stabilumo sergėtojų, vaidmuo tapo nereikalingu. Ilgai buvo tikima, kad bankai būdami vyriausybės finansininkais tik sukeldavo infliaciją ir nieko daugiau. Dėl to, centriniai bankai pradėjo aklai tikėti monetarine politika, kuri siekia žemos ir stabilios infliacijos.
Dabar centriniai bankai neapleido kainų stabilumo religijos, nors kai kurie ekonomistai puse lūpų kalba erezijas apie didesnės infliacijos poreikį. Nepaisant to, centriniai bankai pasikeitė tiek praktiškai, tiek teoriškai.
Praktinė transformacija yra tiesioginė krizės pasekmė. Centriniai bankai buvo priversti vykdyti precedento neturintį monetarinį lengvinimą. Iš didžiųjų centrinių bankų, JAV Federalinis rezervas buvo inovatyviausias. Iš dalies dėl nebankinių institucijų vaidmens, iš dalies dėl to, kad fiskalinės drausmės prievaizdai nesugebėjo nieko padaryti. Tačiau Europos centrinis bankas taip pat buvo stebėtinai inovatyvus.
Centrinių bankų balanso išplėtimas (pinigų prispausdinimas) yra laikomas hiperinfliacijos pranašu. Tie, kurie gauna pajamas iš santaupų yra įsiutinti žemų palūkanų normų. Ir beveik visi yra pikti dėl valstybinės paramos bankrutuojantiems bankams. Į faktą, kad centriniai bankai išsaugojo pasaulį nuo antrosios didžiosios depresijos, neatsižvelgiama. Niekas negauna naudos iš hipotetinio įvykio pašalinimo. Stebina net tai, kad centriniai bankai nesusilaukė dar didesnio pykčio.
Teorinė kaita yra netiesioginis krizės rezultatas. Sąrašas prielaidų, kurios pasirodė klaidingos, yra ilgas. Netiesa, kad finansinė sistema geba pati stabilizuotis, kad bankų vadybininkai yra kompetetingi, kad finansinės inovacijos pagerins rizikos valdymą, kad žema ir stabili infliacija užtikrins ekonominį stabilumą. Mes tapome tiesų laužo liudininkais.
Trumpai tariant, centriniai bankai, turėdami mažiau politinio kapitalo, nuveikia daug daugiau. Kai kurie bankai sugebėjo užkirsti kelią finansų krizei, pavyzdžiui, Švedijos ir Kanados. Tačiau šios šalys išgyveno krizę dešimtajame dešimtmetyje. Anksčiau ar vėliau, ramybė užveisia perteklių ir krizę.
Tad ką daryti?
Pirmutinė užduotis – suvaldyti centrinių bankų intervencijos pabaigą. Kritikai sureikšimina šios užduoties sudėtingumą. Baimės dėl hiperinfliacijos yra idiotiškos. Kaip sakė Federalinio rezervo pirmininkas Benas Bernanke, bankai išplėtė savo balansus, nes finansų sektoriaus balansai žlugo. Tą ir turi panikos metu daryti paskutinės vilties skolintojas.
Kai privatus skolinimas atsigaus, centriniai bankai pakeis savo veiklos kryptį ir parduos savo turtą rinkai bei sumažins kreditus bankams. Tačiau tai bus ilgas ir trapus atsigavimas. Didžiausias pavojus slypi per ankstyvame išlaidų mažinime. O didžiausia to rizika yra euro zonoje. Jei bus imtasi netinkamų veiksmų ir per anksti pradėta mažinti išlaidas, euras ir didžioji dalis pokarinės Europos kooperacijos bus nušluota nuo žemės paviršiaus. Centriniai bankai nelošia iš mažų sumų.
Jei centriniai bankai sugebės sėkmingai sugebės išeiti iš krizės, o to jie turbūt nesužinos anksčiau nei 2020 metais, centriniai bankai atsidurs naujame pasaulyje. Jiems reikės susigrąžinti senus monetarinės politikos formuotojų ir finansų stabilumo prievaizdų vaidmenis.
Naujasis pokrizinis centrinių bankų pasaulis mes ypatingų institucinių iššūkių.
Namuose reikės sugalvoti, kaip apsaugoti finansų valdžios institucijų ir monetarinės politikos vykdytojų bendradarbiavimą. Centrinių bankų kooperacija su finansų ministerijomis bus būtina.
Taip pat bus sudėtinga suvaldyti makro lygio rizikas. Bankai, veikiantys vienoje jurisdikcijoje, gali neigiamai veikti kitus regionus. Suvaldyti tokį poveikį gali būti labai sunku, ypač Europoje.
Bet sunkiausi iššūkiai nėra instituciniai, o intelektualiniai: kaip praktikoje politika, skirta užtikrinti finansinį stabilumą, reaguos su pinigine politika? Apsvarstykime, pavyzdžiui, tokią galimybę: komitetas atsakingas už finansinį stabilumą bando atvėsinti skolinimąsi nekilnojamojo turto sektoriuje, o komitetas vykdantis monetarinę politiką siekia skatinti ekonomiką. Šie komitetai gali pradėti veikti priešingai vienas kitam.
Juo labiau, niekas negali būti tikras, kad finansinių sistemų polinkis į dideles krizes gali būti sustabdytas. Iš tiesų, kuo ilgiau užtrunka sėkmę pasiekti, tuo didesnis yra pasitikėjimas savimi ir tuo didesnė krizės rizika. Prievaizdai, būtent centriniai bankai, yra pasmerkti bandymams išeiti iš užburto rato. Praeities klaidų kaina – didėjanti bankų atsakomybė. Tai išties keista ir kupina įvykių istorija.
