Artėjant naujam šildymo sezonui gyventojai pradeda nerimauti dėl šilumos kainų. Vis dėlto juos turėtų pradžiuginti padažnėjęs šilumos tiekėjų noras ją gaminti deginant ne gamtines dujas, o daug pigesnį biokurą. Apie vis didėjančią biokuro paklausą bei to įtaką šilumos kainoms naujienų agentūra ELTA kalbėjosi su Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentu Vytautu Stasiūnu, Atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentu Martynu Nagevičiumi ir biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ direktoriumi Aleksu Jakštu.
ELTA: Artėja naujas šildymo sezonas. Ar juntama tendencija, kad vis daugiau Lietuvos miestų jam rengiasi planuodami šilumą gaminti deginant biokurą? Kiek kartų (procentų) padidės biokuro paklausa?
M. Nagevičius: Biokuro vartojimas centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuje po truputį auga, tačiau šis procesas yra nepriimtinai lėtas. Nuo 2008 m. iki 2011 m. biokuro vartojimas išaugo nuo 151 tūkst. tonų naftos ekvivalento (tne) iki 186 tūkst. tne – maždaug penktadaliu, nors Lietuva dar 2010 m. yra pateikusi atsinaujinančių išteklių plėtros planą Europos Komisijai, kuriame numatyta iki 2020 m. biokuro naudojimą šiame sektoriuje padidinti maždaug trigubai.
Norint šiuos planus įgyvendinti reikia kasmet padidinti katilinių ir elektrinių, pritaikytų deginti biokurą, galią po maždaug 100 MW. Per pastaruosius trejus metus pajėgumai augo vidutiniškai po 17 MW. Taigi net nuo pakankamai konservatyvių planų – įsipareigojimų Europos Komisijai – Lietuva biokuro plėtros tempais atsilieka maždaug penkiais kartais.
V. Stasiūnas: 2011 m. šilumos tiekimo įmonėse biokuro šilumos ir elektros gamybai sukūrenta apie 200 tūkst. tne. Kitose ne šilumos tiekimo įmonėse – 57 tūkst. tne biokuro, o necentralizuoto šilumos tiekimo sektoriuje (individualių namų ūkiuose, viešosiose įstaigose, daugiausiai kaimo vietovėse, mažuose miesteliuose, priemiesčiuose, kur nėra centralizuoto šilumos tiekimo, taip pat žemės ūkyje) biokuro sukūrenta 740 tūkst. tne. Iš viso praėjusiais metais Lietuvoje sukūrenta 997 tūkst. tne biokuro.
2013 m. šilumos tiekimo įmonėse biokuro bus sukūrenta iki 260 tūkst. tne – taigi biokuro poreikis padidės iki 30 proc. Kiti vartotojai jo sukūrens 740 tūkst. tne.
Iš viso artėjančiais metais biokuro bus sukūrenta apie 1,058 mln. tne, o jo išteklių Lietuvoje yra apie 2 mln. tne.
Biokuro ištekliai Lietuvoje du kartus didesni negu buvo suvartota 2011 m. Dideli kiekiai šalies biokuro yra eksportuojami į užsienį, o tuo pačiu metu importuojamos brangios gamtinės dujos šilumos gamybai, kurių kaina yra tris kartus didesnė už vietinį biokurą.
M. Nagevičius: Pagrindinė priežastis, kodėl taip lėtai auga biokuro naudojimas centralizuotame šilumos ūkyje – neefektyvi valstybės paramos schema tokiai modernizacijai remti. Iš maždaug 20 mlrd. litų ES struktūrinių fondų lėšų 2007– 2013 m., paskirstytų skirtingoms reikmėms, biokuro naudojimo plėtrai šilumos tinkluose iki šių metų liepos 1 d. buvo skirta tik 88 mln. litų. Dar 75 mln. litų niekaip nepaskirstomi nuo 2009 m. rugsėjo.
ES paramos skyrimo kriterijai nuolat keičiami, o tai sudaro tokią situaciją, kad netgi tie projektai, kurie atsipirktų net be ES paramos, neįgyvendinami, tikintis padidinti jų efektą ES paramos lėšomis ir atidėliojant projektų įgyvendinimą. Apskritai valstybės institucijos nedemonstruoja pernelyg didelio aktyvumo ieškant būdų, kaip šį procesą reikėtų pagreitinti.
ELTA: Ar planuojama statyti naujas elektrines, kuriose šiluma būtų gaminama kūrenant biokurą?
V. Stasiūnas: Iš esmės šilumos tiekėjų pastangomis šiemet jau pradėjo veikti Panevėžio, Alytaus ir Šiaulių termofikacinės elektrinės (TE).
Šį rudenį pradės veikti Utenos TE, o 2013 m. – Klaipėdos TE, kurios pagrindinis kuras bus komunalinės atliekos ir dalis biokuro. Iki 2015 m. numatoma pastatyti Kauno Petrašiūnų biokuro elektrinę ir Kauno Inkaro elektrinę.
Kitos šilumos tiekimo įmonės irgi yra parengusios investicinius projektus naujų biokuro įrenginių (skirtų tik šilumos gamybai) statybai: AB „Klaipėdos energija“, AB „Panevėžio energija“, VĮ „Visagino energija“, AB „Jonavos šilumos tinklai“, UAB „Mažeikių šilumos tinklai“, UAB „Šilutės šilumos tinklai“, UAB „Prienų šilumos tinklai“, UAB „Kazlų Rudos šilumos tinklai“, UAB „Varėnos šiluma“. Tačiau dėl neprognozuojamos finansinės paramos skyrimo padėties šiandien sunku numatyti, ar šių šilumos tiekimo įmonių projektai bus įgyvendinti.
Šiandien Lietuvoje veiklą pradedant naujoms biokuro katilinėms gali susidaryti įspūdis, kad vietinio kuro vartojimą remia politikai. Deja, ne šios kadencijos – konservatoriai neprisidėjo prie žaliųjų jėgainių atsiradimo. Šiuo metu baigiami įgyvendinti biokuro katilinių rėmimo ir statybų projektai, kurie buvo patvirtinti dar iki 2008 m.
M. Nagevičius: Ateityje tikrai numatoma statyti daugiau biokuro elektrinių ir katilinių Kaune, Klaipėdoje, Vilniuje, Jonavoje, Ukmergėje bei kituose mažesniuose miestuose. Tačiau 2012 m. jos dar tikrai nekūrens biokuro. Smarkesnis šuolis biokuro paklausoje numatomas tik įgyvendinus didžiuosius elektrinių konversijos iš gamtinių dujų į biokurą projektus.
ELTA: Kokią įtaką didėjanti biokuro paklausa turės šilumos kainoms?
M. Nagevičius: Kaip rodo patirtis, centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuje daugiau naudojant biokurą pinga šiluma, parduodama vartotojams. 2012 m. gegužę Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK) parengė 2012– 2013 m. šildymo sezono šilumos kainų prognozę, kurioje numatoma, kad 9– iose savivaldybėse, kuriose plėtojamas biokuro naudojimas, ateinantį sezoną prognozuojamas šilumos kainos mažėjimas nuo kelių iki beveik 10 proc., palyginus su praėjusiu šildymo sezonu. Tuo tarpu savivaldybėse, kur toliau numatomas gamtinių dujų deginimas, prognozuojamas šilumos kainos augimas iki 10 proc.
V. Stasiūnas: Biokuro plėtra šilumos tiekimo įmonėse leis sumažinti šilumos kainas gyventojams, nes esama padėtis rodo, kad miestuose, kuriuose biokuras yra pagrindinis kuras šilumos gamyboje, šilumos kaina yra vidutiniškai 17– 24 ct/kWh. Tiek už šilumą moka Molėtų, Tauragės, Utenos, Ignalinos, Varėnos gyventojai.
Miestuose, kuriuose pagrindinis kuras šilumos gamyboje yra gamtinės dujos, šilumos kaina vidutiniškai yra 31– 37 ct/kWh. Tarp šių miestų – Prienai, Joniškis, Trakai, Druskininkai, Anykščiai, Šalčininkai, Kaunas, Vilnius, Jonava, Klaipėda.
ELTA: Kokią įtaką didėjanti biokuro paklausa turės ir paties biokuro kainoms?
M. Nagevičius: Aišku, kad biokuro paklausos augimas biokuro kainos nemažina. Tačiau didelės įtakos vidutinės biokuro kainos augimui irgi nereikėtų prognozuoti.
Iki šiol biokuro kainai didesnę įtaką darė metų sezonas ir gamtinių dujų kaina, nors pati biokuro kainos svyravimo amplitudė (per pastaruosius ketverius metus svyravo nuo 400 iki 750 litų už tne) yra žymiai mažesnė nei gamtinių dujų kainos (kainos svyravo nuo 1 tūkst. iki 2 tūkst. 100 litų/tne).
Vidutinė biokuro kaina per pastaruosius ketverius metus praktiškai nepakito, nors jos paklausa po truputį ir augo. Tai galima paaiškinti tuo, kad biokuro paklausa dar toli gražu nėra artima biokuro panaudojimo energijai gaminti metiniam potencialui. Paprasčiau tariant – biokuro tiekėjams nereikia biokuro (pavyzdžiui, miško kirtimo atliekų) vežti iš sunkiau prieinamų vietų – jiems reikia tiesiog jo daugiau pasiimti tame pačiame miške.
A. Jakštas: Vertinant biokuro kainą ir jos kitimo perspektyvas reikia prisiminti esminį dalyką – jo kainą nustato laisva rinka ir tik ji, todėl biokuro kaina bet kuriuo momentu yra objektyviai įmanomai mažiausia, kokia gali būti tuo metu.
Taip yra todėl, kad biokuro tiekimo šaltinių (privačių ir valstybinių miškų, lentpjūvių, medžio apdirbimo įmonių), taip pat kaip ir įmonių, užsiimančių biokuro gamyba ir/ar tiekimu, yra labai daug (pastaruosiuose biokuro tiekimo konkursuose, kuriuos organizuoja šilumos tiekimo įmonės, dalyvauja net po 20 ar daugiau konkuruojančių biokuro tiekėjų), todėl biokuro kaina, kurią moka galutinis jo vartotojas – šilumos tiekimo įmonė, yra daugelio tiekėjų, dalyvaujančių biokuro tiekimo konkursuose, konkurencinės kovos rezultatas.
M. Nagevičius: Nepamirškime ir to, jog Lietuva yra labai glaudžiai susijusi su biokuro rinkomis Latvijoje, Baltarusijoje ir Skandinavijoje. Nors kiek pabrangus biokurui Lietuvoje, šis kilimas iš karto sustabdomas daugiau biokuro importuojant iš Latvijos ir Baltarusijos arba mažiau eksportuojant biokuro į Skandinaviją.
Biokuro kaina gali labiau išaugti tik atskiruose regionuose, kur jo vartojimas išaugs ženkliai, pavyzdžiui, Klaipėdos ar Šiaulių apskrityse.
A. Jakštas: Vertinant biokuro importo galimybes ir perspektyvas vėlgi reikia nepamiršti, jog jis – laisvos rinkos produktas, todėl, jei kažkuriuo momentu biokuro kaina užsienio valstybėje bus mažesnė nei Lietuvoje, lietuviškas biokuro tiekėjas, norėdamas laimėti šilumos tiekimo įmonės konkursą, gali svarstyti tą biokurą importuoti.
Biokuro rinkoje vyrauja vartotojo ausiai labai palankus terminas – konkurencija. Čia situacija priešinga nei kitų rūšių kuro (ir gamtinių dujų) tiekime, kur tiek tiekėjų, tiek ir kuro tiekimo šaltinių skaičius yra daugiau nei ribotas.
ELTA: Ar besiplečianti biokuro vartojimo rinka pritraukia vis daugiau naujų žaidėjų?
M. Nagevičius: Augant biokuro paklausai natūraliai auga ir pasiūla. Įmonių, užsiimančių biokuro tiekimu, daugėja, bet šį procesą pagreitinti ir konkurenciją biokuro tiekime ženkliau padidinti galėtų tik valstybė, padariusi intervenciją į šią rinką ir parėmusi naujų ir smulkių biokuro tiekėjų investicijas į biokuro surinkimo, logistikos įrangą ir infrastruktūrą.
A. Jakštas: Bet kuris asmuo ar įmonė, nusprendę, kad nori užsiimti biokuro gamyba ir tiekimu, gali tą daryti. Šiai veiklai nėra taikomi jokie specialūs reikalavimai ar apribojimai – biokuro gamybai ir tiekimui nereikia jokių specialių licencijų ar leidimų.
Dėl to rinkoje esantis biokuro gamintojų ir tiekėjų skaičius priklauso tik nuo pačios rinkos ir jos dydžio. Šiuo metu biokuro gamybos ir tiekimo rinkoje dirba dešimtys įmonių. Bet, rinkai plečiantis, labai tikėtina, kad ir rinkos dalyvių atsiras daugiau.
ELTA: Dėkoju už pokalbį
Kalbėjosi Eltos korespondentė Diana Garmašaitė
