Anot pašnekovų, jų elgesio nereglamentuoja jokie įstatymai ir nėra taikomos jokios taisyklės, išskyrus draudimą diskriminuoti dėl lyties, rasės ir kt.
Taigi darbdaviai gali žadėti kandidatuojantiems darbuotojams bet ką, gali versti laukti atsakymo pusmetį ar ilgiau, o gali ir visai ignoruoti – kol nėra darbo sutarties, tol nėra ir atsakomybių ar pagarbos.
Specialistai patarė, ką tokiais atvejais, laukiant ar nesulaukiant atsakymo, daryti darbuotojams. Ir įvardijo priežastis, kodėl kandidatų laiko negerbimas gali pakenkti ir pačiam darbdaviui.
Teko laukti mėnesį ir likti ant ledo
Portalo tv3.lt redakciją pasiekė du nusiskundimai dėl darbdavių elgesio ir nepagarbos kandidatuojantiems darbuotojams.
Vilnietis Tadas (tikras vardas ir pavardė redakcijai žinomi) papasakojo, kad dalyvavo darbo pokalbyje, po kurio jam buvo pasakyta, kad atsakymą dėl priėmimo jis gaus per 2 savaites.
Anot jo, įmonė davė suprasti, kad darbą jis greičiausiai gaus. Vis tik atsakymo laukti teko ilgiau, nei planuota. O kadangi tą poziciją vaikinas laikė prioritetine, tuo metu nebeieškojo kitų darbų, nevaikščiojo į pokalbius.
„Po 2 savaičių skambinu ir sako, kad vadovė susirgo ir reiks dar palaukti. Galiausiai laukiau beveik 4 savaites, kol parašė atsiprašymo laišką – darbo negavau“, – prisimena Tadas.
Jis piktinosi, kodėl paprasčiausio atsakymo dėl darbo tenka laukti taip ilgai, mat atsakymą būtų galima suteikti tikrai greičiau.
„Atrodo, kad jie tiesiog specialiai vilkina ir visai negerbia tų, kurie sėdi ir laukia. Mėnesį laukti atsakymo – ar tai normalu? Negi nėra kokių nors taisyklių, per kiek laiko darbdaviai turi informuoti kandidatus?“ – teiravosi vilnietis.
Pokalbio metu priėmė į darbą, bet po to apsigalvojo
Vilnietė Aurelija (tikras vardas ir pavardė redakcijai žinomi) nurodė, kad buvo darbo pokalbyje į gerą poziciją su geru atlyginimu ir gavusi pasiūlymą ten dirbti labai džiaugėsi.
„Susitarėme, kad pradėsiu pas juos dirbti, tačiau jokių dokumentų dar nebuvau pasirašiusi. Buvau labai rami, jaučiau, kad viskas bus gerai. Atmečiau du kitus pasiūlymus iš kitų kampanijų, nes pasirinkau tą darbą.
Bėgo dienos, praėjo savaitė, jokio atsakymo negavau, kada galiu pradėti. Parašiau jiems pati, klausdama, kokia situacija. Įmonės vadovas neskubėjo man atsakyti ir laiško sulaukiau tik kitą dieną. Jis atsakė, kad pamiršo pranešti, jog situacija pasikeitė ir žmogaus tose pareigose jau nebereikia“, – pasakojo mergina.
Ji taip pat piktinosi, kaip galima taip negerbti kitų laiko ir žaisti su žmonių gyvenimais. Mat, anot vilnietės, dar prieš dvi savaites žmogaus toje pozicijoje reikėjo ir buvo susitarta, kad ji į darbą priimta:
„Atrodo, kad jie gali elgtis, kaip tik nori. Gauni pažadą, kad galėsi pradėti dirbti, atsisakai kitų pasiūlymų, o galiausiai lieki be nieko. Ar šitaip galima?“
Darbdaviai gali elgtis kaip nori – jų niekas nekontroliuoja
Valstybinė darbo inspekcija (VDI) neslėpė – teisės aktai nenumato termino, per kiek laiko darbdaviai turi pranešti apie priėmimą.
Anot inspekcijos, Darbo kodeksas reglamentuoja darbo santykius, kurie atsiranda tik jau sudarius sutartį.
„Dėl ikisutartinių santykių numatyta tik tai, kad darbo sutarties šalys, iki sudarydamos darbo sutartį, taip pat ir tada, kai darbo sutartis nesudaryta, turi laikytis lyčių lygybės, nediskriminavimo kitais pagrindais, sąžiningumo, sutarčiai sudaryti ir vykdyti reikalingos informacijos suteikimo ir konfidencialios informacijos išsaugojimo pareigų.
Draudžiama iš darbuotojo reikalauti informacijos, kuri nėra susijusi su jo sveikatos būkle, kvalifikacija ar kitomis aplinkybėmis, nesusijusiomis su tiesioginiu darbo funkcijos atlikimu“, – vardijo VDI.
Ji paminėjo, kad, jeigu šios pareigos nevykdomos ar netinkamai vykdomos, kita darbo sutarties šalis įgyja teisę kreiptis į darbo ginčus nagrinėjantį organą ir reikalauti atlyginti padarytą žalą arba naudotis kitomis šio kodekso suteiktomis pažeistų teisių gynimo priemonėmis.
Taigi, inspekcijos teigimu, atrankos procesą nusimato ir vykdo darbdavys. O priėmimo tvarka reglamentuota tik į tas pareigas, dėl kurių rengiamas konkursas valstybiniame sektoriuje.
Vadinasi, darbdavių iki darbo sutarties pasirašymo niekas nekontroliuoja – atsakymo jie gali nepateikti ir pusmetį, žadėti darbą, o vėliau ignoruoti ar išvis nepateikti jokio atsakymo.
„Teisės aktai to nereglamentuoja“, – nurodė VDI.
Patys darbuotojai turėtų paspausti darbdavius
Atvejus, kai kandidatai turi ilgai laukti atsakymo dėl darbo ir yra nežinioje, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkė Inga Ruginienė vertina labai blogai.
„Aš girdėjau, kad ir tos atrankos procedūros kartais būna labai sudėtingos, po kelias dienas vyksta, didžiulius testus žmonės praeina, o po to ilgai laukia atsakymo.
Sukeli lūkesčius darbuotojui, jis nenueina į kitą pokalbį, nes laukia atsakymo čia, ir gali prarasti dar ir kitą potencialų darbą. Tokia praktika yra bloga“, – komentavo pašnekovė.
Jos vertinimu, tokiais atvejais patys darbuotojai turėtų šiek tiek paspausti darbdavius, reikalauti, kad tos procedūros būtų trumpesnės.
LPSK atstovės nuomone, priėmimo į darbą procedūros turi būti greitos, trukti ilgiausiai savaitę ar dvi, kad žmogus kuo greičiau gautų atsakymą ir žinotų, ką daryti toliau.
„Jeigu tai užtrunka ilgiau, tai žmogus turi būti perspėtas, kad atranka vyks, pvz., pusė metų. Tada žmogus visiškai kitaip planuoja, jis kažkaip ir nusiteikia. Čia yra lūkesčių klausimas.
Kokia tavo pagarba būsimam darbuotojui, kaip tu gerbi jo laiką ir užprogramuoji tolimesnį bendravimą“, – kalbėjo I. Ruginienė.
Ilgos, sudėtingos atrankos su lygmenimis – nereikalingos
LPSK pirmininkė įvardijo, kad bendraujant su darbuotojais išgirsta įvairių situacijų. Anot jos, kartais atranka vyksta labai greitai ir atsakymas gaunamas iškart, be jokių procedūrų.
O yra ir tokių atrankų, kurios turi sudėtingų procedūrų ir net lygmenų: „Man labai keista matyti, kai paprastas darbuotojas turi praeiti kelis lygmenis – atrankos agentūrą, pokalbį su vidurine grandimi ir po to dar su aukščiausiu vadovu.
„Kol tos visos procedūros praeina, gali užtrukti ir mėnesį. Tai – labai keistas pasirinkimas. Jei kalbame apie aukščiausio lygio vadovus, gal jiems ta atranka ir turėtų būti sudėtingesnė. Bet, kai pamatai, kad paprasti darbuotojai, ne aukštesni nei vidurinioji grandis, praeina tokias procedūras, tai labai keista.
Tuo labiau, kad Darbo kodeksas numato ir bandomąjį laikotarpį, kai kiekvienas darbdavys darbo sutarty gali numatyti tam tikrą laiką ir išbandyti darbuotoją. Jei darbuotojas netiks, tada galima su juo atsisveikinti“, – savo įžvalgomis dalinosi I. Ruginienė.
Neigiama kandidatų patirtis gali atsiliepti pačiai darbovietei
Anot tarptautinės personalo atrankų įmonės „Soprana Personnel International“ vadovės Dianos Blažaitienės, dažniausiai delsimas informuoti kandidatus apie tinkamumą / netinkamumą po darbo pokalbių pasitaiko dėl neaiškių personalo atrankos procesų įmonėse:
„Ypač, jei darbo pokalbį vedantis asmuo neturi galimybės priimti galutinį sprendimą, turi dvejonių dėl kandidato arba paraleliai vis dar vyksta pokalbiai su kitais kandidatais ir galbūt laukia jų sprendimo, bet nenori prarasti nei vieno kandidato.“
Pasak jos, rekomenduojama informuoti kandidatus apie tolimesnę eigą ir susitarti, iki kada bus pranešta apie dar vieną pokalbį, priėmimą ar nepriėmimą į darbą.
Specialistė siūlo ir neuždelsti, nes ir kandidatai, kurie aktyviai ieško darbo, dalyvauja ne viename pokalbyje: „Ir šiuo metu rinka yra palankesnė ieškantiems darbo nei darbdaviams.“
D. Blažaitienė atkreipė dėmesį, kad patirtis, sukuriama kandidatams, yra dalis darbdavio įvaizdžio, todėl darbdaviai turėtų elgtis atsakingai ir etiškai.
„Jei kandidatai turės neigiamą patirtį, kitą kartą greičiausiai atsisakys dalyvauti ir taip pat gali neigiamai atsiliepti apie savo patyrimus pokalbiuose. Kai kurie savo patirtimi pasidalina ir socialiniuose tinkluose arba palieka atsiliepimus įmonių paskyrose.
Ir priešingai – net jei kandidatai negaus darbo pasiūlymo, bet bus labai aiški, atvira komunikacija ir teigiama patirtis darbo pokalbyje, jie ir vėliau kandidatuos, taps neoficialiais įmonės ambasadoriais“, – aiškino tarptautinės personalo atrankų įmonės vadovė.
Pagarba darbuotojui turėtų būti savaime suprantama
D. Blažaitienė kandidatams visada rekomenduoja dalyvauti ir kituose darbo pokalbiuose, net esant galimybei rinktis iš kelių darbo pasiūlymų, nes tai gali būti ir derybinis privalumas.
Pasak jos, gavus pasiūlymą iš kitos darbovietės, galima susisiekti su ta įmone, kurios atsakymo laukiate, ir paminėti, kad turite ir kitą darbo pasiūlymą.
Ir, jeigu darbo pasiūlymas, įmonės veikla ir darbo pobūdis atrodo patrauklūs, būtų galima sakyti, kad svarstote abu pasiūlymus ir norėtumėte pasitarti, ką daryti toliau – ar jie svarsto kandidatūrą, ar vis tik priimti kitą pasiūlymą.
„Dažniausiai, jei darbdaviai rimtai svarsto kandidatūrą ir tikrai yra susidomėję, jie yra linkę greičiau priimti sprendimą. Jei potencialus darbdavys neapsisprendžia, dažniausiai tai reiškia, kad arba dvejoja, arba svarsto kitus kandidatus, arba yra problemų įmonės sprendimų priėmimo grandinėje.
Kartais būna, kad ir darbdaviai testuoja kandidatų motyvaciją, pavyzdžiui, laukia, ar pats kandidatas parodys iniciatyvą ir susisieks. Todėl, jei tikrai domina darbo pozicija, patarčiau ir kandidatams parašyti el. laišką ar pasiskambinti, padėkoti už pokalbį. Jei po pokalbio kilo klausimų, juos surašyti ir pasiteirauti apie tolimesnę atrankos eigą“, – dėstė pašnekovė.
I. Ruginienė kandidatams taip pat pataria laukiant atsakymo toliau ieškoti kitų darbų, vaikščioti į pokalbius ir neįsipareigoti vienai darbovietei, nes negali žinoti, koks bus atsakymas.
„O jeigu labai norisi dirbti būtent toje vietoje, tada prašyti, kad būtų konkretizuotas atrankos laikas. Nes kai kada darbdaviai net neįsipareigoja išvis bent kokį atsakymą pasakyti – teigiamą ar neigiamą.
Tai darbuotojas išvis būna paliktas nežinioje – paduoda dokumentus, praeina pokalbį, o po to nesulaukia jokio skambučio. Tai yra visiška nepagarba darbuotojui“, – komentavo LPSK atstovė.
Paklausus, ar tą reikėtų kaip nors reglamentuoti, kad darbdaviai neturėtų visiškos laisvės ir nebegalėtų savivaliauti, pašnekovė atsakė, kad visada galima įdėti teisės aktą, bet norėtųsi, kad tokie dalykai būtų savaime suprantami ir nereikėtų visko reguliuoti įstatymais.
