Vidutines pajamas uždirbantis, perkopęs per 30 metų ir ekonominės krizės metu neatsisakęs įpročio ilsėtis užsienyje, kelionei vidutiniškai išleidžiantis apie 1800 litų. Tokį keliaujančio panevėžiečio paveikslą piešia mieste veikiančios turizmo agentūros.
Keliaujantys panevėžiečiai
Iš turistų srauto po truputį išnyksta jaunesnio ir vyresnio amžiaus miestiečiai – sunkmečiu kelionės jiems tapo neįkandamos.
Oficiali statistika skelbia, kad per krizę nubyrėjo apie pusę turizmo agentūrų klientų, keliaujančių poilsiauti į užsienį, tačiau artėjanti vasara į rinką atnešė nedidelį pagyvėjimą, jį jaučia ir Panevėžyje veikiančios bendrovės.
„Šiemet atkrito atsitiktiniai klientai, pernelyg jauni ir vyresni. Tai tikriausiai dėl sumažėjusių pajamų. Tačiau išliko darbingo amžiaus klientai, jie dažniausiai jau yra keliavę ir žino, ko jiems reikia. Išskirtinių klientų irgi turime, bet jų nėra daug. Tokių turistų poreikiai būna kur kas didesni“, – pasakojo kelionių agentūros „Delta interservis“ Panevėžio biuro vadovė Rima Daraškevičiūtė.
Pastebima, kad panevėžiečiai pasiskirstę į du turistų tipus. Vieni mėgsta pasyvų poilsį paplūdimyje ir viešbučiuose, dažniausiai jie pasirenka pigius, tačiau gerą aptarnavimą siūlančius Turkijos kurortus.
Kiti leidžiasi į aktyvias keliones – neretai tokie žmonės keliauja autobusais ir žvalgosi po turistinius objektus, kopia į kalnus.
„Labai smagu, kad gyventojai neatsisako pasižvalgyti svetur. Jie beveik paskutinius pinigus išleidžia pažintinėms kelionėms. Dažniausiai tokie žmonės sako, kad pailsi tik tada, kai kur nors keliauja. Tokią kelionę yra smagiau parduoti“, – tvirtino R.Daraškevičiūtė.
Mylimas Tailandas
„Delta interservis“ atstovė pasakojo, kad panevėžiečiai, nors ir turėdami mažiau lėšų nei kitų didžiųjų Lietuvos miestų gyventojai, kelionėms ir pramogoms išleidžia ne ką mažiau.
„Norint pamatyti daugiau, reikia atitinkamai ir mokėti. Tie, kurie keliauja ir neatsisako įspūdžių, negaili tiek pinigų, kiek reikia kokybiškai kelionei, tačiau pinigų jie vėjais neleidžia – neperka nereikalingų prekių“, – panevėžiečių turistų ypatumus atskleidė R.Daraškevičiūtė.
Apie įvairių miestų gyventojų keliavimo įpročius informaciją surinkusi „Megaturo“ komercijos direktorė Daiva Morkūnienė teigia, kad mūsų miesto gyventojai dažniausiai keliauja ilsėtis į Turkiją ir Egiptą. Pagal tai jie neišsiskiria iš kitų lietuvių.
„Iš tolimesnių kelionių panevėžiečiai pamėgo vykti į Tailandą. Į šią šalį jie keliauja dažniau nei šiauliečiai. Nors skelbiama, kad nedarbas mieste yra didžiausias, bet Tailandas panevėžiečiams – mylimas kraštas“, – stebėjosi D.Morkūnienė.
Nuolaidos – tik žiemą
Pasak D.Morkūnienės, nors krizė skaudžiai kirto daugeliui Lietuvos kelionių agentūrų, tačiau kelionių kainos krito labai mažai.
„Kainos beveik nesikeitė, išskyrus paskutinių minučių keliones žiemą ir ne per vaikų atostogas. Pailsėti Turkijoje šaltuoju metų sezonu buvo galima ir už 600 litų. Vasarą poilsinės kelionės su maitinimu prasideda nuo 900 litų žmogui. Šioks toks kainų mažėjimas yra, bet turizmo antkainiai nėra tokie dideli kaip batų parduotuvėje, todėl automatiškai kainos perpus krenta tik tada, kai atostogos niekam nerūpi“, – kalbėjo D.Morkūnienė.
„Megaturo“ komercijos direktorė teigė, kad didžiausios nuolaidos – iki 30 procentų – kelionėms buvo taikomos vasario mėnesį, tačiau artėjant vasarai nuolaidų nelieka.
Į tolimesnes valstybes, tokias kaip Indija ar Tailandas, kur dviejų savaičių kelionės kaina prasideda nuo septynių tūkstančių litų, keliautojai bilietais dažniausiai pasirūpina žiemą. Į artimesnius kraštus kelionės užsakomos likus dviem ar trims savaitėms iki skrydžio.
D.Morkūnienė tvirtino, kad jos bendrovė per krizę nukentėjo mažiausiai iš visų turizmo agentūrų, o apyvarta smuko tik penkiais procentais.
„Jei pasakyčiau, žmonės nepatikėtų. Oficiali statistika teigia, kad išvykstamasis turizmas Lietuvoje krito 50 procentų. Žmonės nebesirenka nepatikimų agentūrų“, – pasakojo „Megaturo“ komercijos direktorė.
Kaimo turizmo paslaugos
Artėjančiam vasaros sezonui rengiasi ir vietos turizmo paslaugas teikiantys verslininkai. Lietuviai mėgsta pasibūti kaimo turizmo sodybose. Tačiau Panevėžio rajone esančių turizmo sodybų šeimininkai tvirtina dar nepajutę pagerėjimo ženklų: klientų mažai, o kainos už paslaugas kritusios per pusę ar net daugiau.
Karsakiškio seniūnijos Bygailių kaime šalia Lėvens esančios kaimo turizmo sodybos „Šarvilis“ šeimininkas Vilius Liutkevičius pasakojo, kad iki ekonominės krizės pagrindiniai sodybos svečiai būdavo vestuvininkai, o užsakymai plūsdavo dar gerokai prieš vasaros sezoną. Šiemet lauktas pagerėjimas neatėjo.
„Palyginti šiuos metus su laikotarpiu iki sunkmečio, užsakymų tokiu metu jau būdavo. Kol kas nematome atsigavimo ženklų. Kainas teko leisti apie trisdešimt procentų. Dabar parai žmogui kainuoja nuo 60 iki 120 litų. 35 žmonių grupei para kainuos nuo pusantro tūkstančio iki dviejų tūkstančių. Prieš sunkmetį kainuodavo apie tris tūkstančius litus. Žmones bandome vilioti nuolaidomis“, – apie esamą padėtį pasakojo V.Liutkevičius.
Jam pritarė Krekenavos seniūnijos Čiūrų kaime esančios sodybos savininkas Dainius.
„Perspektyva liūdna. Žmonės vangiai užsisako sodybas. Daug kas švenčia namuose.
Sunku pasakyti, kodėl taip yra, reikėtų atlikti tyrimą. Anksčiau dažniausiai sodybą užsisakydavo vestuvininkai, dabar vestuvių keturis kartus mažiau – per mėnesį vienos ar dvejos, o anksčiau būdavo visi savaitgaliai užsakyti“, – liūdną vaizdą piešė sodybos šeimininkas.
Investicijos greitai neatsipirks
Panevėžietis Dainius teigė nesiruošiantis investuoti į papildomą reklamą ar keisti sodybos paskirties, nes tai daryti jam neapsimoka.
„Labai nesireklamuoju, nes kas iš to, kai pinigus investuosiu į reklamą, o padaugės tik vienu klientu. Jei toliau bus taip prastai, teks sodybą pasilikti tik savo reikmėms arba parduoti. Dabar išgyvenu ne iš kaimo turizmo, o iš nuolatinio darbo vienoje įmonėje, nes iš turizmo išgyventi šiais laikais vargiai įmanoma. Prieš porą metų užsidirbti iš kaimo turizmo paslaugų dar buvo galima. Su malonumu rengčiau kitas pramogas, tačiau nežinau, kokias pelninga būtų organizuoti. Būkime realistai – gyvename didžiausią nedarbą turinčiame mieste. Pasakyk, kad koks nors renginys kainuos 15 litų, ir niekas nesusirinks. Galbūt reikėtų padaryti aludę, gal tada atvažiuotų“, – svarstė sodybos šeimininkas.
Jis apskaičiavo: jei sodyba būtų užimta kiekvieną savaitgalį, kelių šimtų litų investicijos būtų atsipirkusios per 7–10 metų.
„Dabar palyginus su tiek, kiek investavom, reikėtų 40– 50 metų. Dar papildomai nuolat turi užsiimti statybos darbais, reikia įskaičiuoti ir tai, kad viskas sensta, būtina remontuoti, todėl geriau parduoti, nei užsiimti kaimo turizmo verslu. Dabar džiaugiesi, kad turi pusantro tūkstančio litų paskolai išmokėti“, – teigė vyras.
Pasak jo, sodybos nuomos kainas prasidėjus krizei teko nuleisti du ar net tris kartus. Anksčiau parai sodybą išsinuomoti kainuodavo iki trijų tūkstančių litų, o dabar ji nuomojama už tūkstantį litų.
„Anksčiau ir vestuvės būdavo didesnės, o dabar neretai tik 20 žmonių jas švenčia. Jei susirenka 40 svečių, sakoma, kad didelės vestuvės, o anksčiau nieko nestebindavo ir 60 žmonių“, – pasakojo Dainius.
Verslininkas nemano, kad padėtis pasikeis liepos ar rugpjūčio mėnesiais, nes žmonės, organizuojantys didesnes šventes, jas dažniausi suplanuoja dar iki vasaros.
Vilioja pramogomis
Tame pačiame Čiūrų kaime esanti kaimo sodyba „Namelis dviem“, skirtingai nei daugelis kitų, pritaikyta ne pobūviams, o ramiam poilsiui. Sodybos savininkas Rigoletas Mykolaitis „Sekundei“ teigė, kad skaičiuoti būsimą nuostolį ar pelną dar anksti.
„Daugelis sodybų orientuotos į pobūvius ir renginius, o mūsų sodyba – viena iš nedaugelio, kuri siūlo ramų poilsį. Renginius žmonės dažniausiai planuoja iš anksto, o pas mus nebūna užsakymų metams į priekį. Didelių pokyčių neįvyko, užsukančių panevėžiečių mažiau, bet pas mus jų nedaug ir būdavo. Pagrindiniai klientai – vilniečiai, kauniečiai ir rygiečiai. Ryga tik atrodo toli, bet atstumas iki Rygos ne ką didesnis nei iki Vilniaus. Latviai važiuoja pas mus, nes pas juos didesnės kainos“, – tikino R.Mykolaitis.
Norėdamas privilioti klientus, sodybos šeimininkas prisipažino pradėjęs teikti paslaugas nemokamai, iki tol už jas reikėdavo mokėti.
„Anksčiau už papildomą mokestį organizuodavome ekskursijas, nuomodavome dviračius, rengdavome žvejybą, o dabar to nebedarome – atvykusiesiems tai taikome kaip nuolaidą, tačiau kainą stengiamės išlaikyti tą pačią. Galbūt neįprastai skamba, bet pas mus žiemą kainos yra didesnės. Vasarą namelį parai išnuomojame už du šimtus litų, o žiemą – už 300 litų. Taip yra todėl, kad žiemą beveik visi užsisako pirtį, o ji kainuoja 100 litų, vasarą norinčiųjų pasėdėti pirtyje yra mažiau“, – apie bandymus prisivilioti klientus pasakojo sodybos savininkas.
Mantas Tomkūnas
