Nuo šių metų pradėta palaipsniui didinti pensinį amžių, kol 2026 metais jis pasieks 65 metų ribą tiek vyrams, tiek moterims. Teigiama, kad imtis tokių priemonių verčia demografinė padėtis, dėl kurios didėja atotrūkis tarp socialinio draudimo įmokų mokėtojų ir išmokų gavėjų skaičiaus. Tai gali lemti, kad ateityje nepavyks surinkti pakankamai pinigų į „Sodros“ biudžetą. Ekspertai sako, kad vyresnio amžiaus žmonės yra reikalingi darbo rinkoje, nes turi daug patirties ir išmanymo. Tačiau tam, kad jie galėtų konkuruoti su jaunais specialistais, jiems reikėtų lankstesnių darbo sąlygų.
A. Maldeikienė: senatvė skirta ne tam, kad dirbtum
Vilniaus universiteto docentas, ekonomistas Teodoras Medaiskis pensinio amžiaus didinimui pritaria ir sako, kad šis žingsnis yra neišvengiamas. „Manau, kad tai yra neginčytinai geras žingsnis. Tik jį turi lydėti tinkamos darbo rinkos politikos priemonės. Reikia pasirūpinti, kad vyresnio amžiaus žmonės turėtų darbą, kad būtų kuriamos darbo vietos, kur vyresnio amžiaus žmogus galėtų dirbti kad ir ne visą darbo dieną. Taip pat svarbu, kad dirbantys vyresnio amžiaus žmonės galėtų kelti kvalifikaciją. Vyresni žmonės yra labai imlūs, nereikia manyti, kad jie negali [tinkamai dirbti]“, – sako T. Medaiskis.
Tačiau su jo nuomone nesutinka ekonomistė Aušra Maldeikienė. „Jei jūs manęs, kaip ekonomistės, klausiate, aš jums tiesiai sakau, kad tai yra neišvengiamas blogis. Žmogus gyvena ne tam, kad dirbtų nuo ryto iki vakaro. Jei pasaulis įsivaizduojamas kaip vieta, kur žmogus gimsta dirbti, tada – taip. Standartiniame ekonomikos vadovėlyje žmogus yra gamintojas ir vartotojas – jis gamina tam, kad vartotų, ir atvirkščiai. Bet platesniame kontekste žmogus dar yra ir asmenybė. Senatvė skirta ne tam, kad dirbtum, bet tam, kad apmąstytum savo gyvenimo kelią. Man atrodo, kad mes labai dažnai atjungiame žmogaus kaip asmenybės sampratą nuo jo kaip ekonominio subjekto“, – tvirtina A. Maldeikienė.
Tačiau ekonomistė pripažįsta, kad vyresnio amžiaus darbuotojai dažnai būna puikūs specialistai, turintys patirties, kurios trūksta jauniems darbuotojams. „Dauguma vyresnio amžiaus žmonių yra gerokai kantresni, realiau vertina tikrovę. Universitete ir mokykloje geriausi dėstytojai yra vyresnio amžiaus. Jaunesniems [dėstytojams] atėjus dirbti prireikia 10–12 metų, kad jie pradėtų paskaitas skaityti normaliai. Tai tiesiog patirties dalykas. Bet aš esu įsitikinusi, kad yra sektorių, kur argumentas dėl patirties nelabai veiks. Pavyzdžiui, vairuotojo darbui, reikalaujančiam greitos reakcijos, labiau tinka jauni žmonės“, – sako ekonomistė.
T. Medaiskis: geriau ilgiau dirbti, nei gyventi skaičiuojant skatikus
Socialinių mokslų daktaras, ekonomistas Romas Lazutka atkreipia dėmesį į kitą problemą: paprastai pripažįstama, kad pensinį amžių reikėtų didinti, jei žmonės gyvena ilgiau ir, vadinasi, gali dirbti ilgiau, bet Lietuvoje gyvenimo trukmė neilgėja, ypač vyrų, ir „jei gyventojų sveikata negerės, mirtingumas nemažės, tai tas pensinio amžiaus vėlinimas aplenks tikėtiną gyvenimo trukmę“.
Lietuvoje išaugus nedarbui, konkurencinės sąlygos darbo rinkoje išstumia vyresnio amžiaus asmenis. R. Lazutka sako, kad vyresnio amžiaus žmonės šiuo atžvilgiu yra diskriminuojami. „Kai visų gyventojų amžiaus grupių nedarbo lygis yra didelis, vyresnio amžiaus žmonės praranda darbus, o tiems, kurie liko įsidarbinę, yra sunku išsilaikyti, nes įmonių ir organizacijų viduje atsiranda konkurencija. Ir užuot buvę paprasti pensininkai, tie žmonės tampa pagyvenusiais bedarbiais, kurie tiesiog laukia savo pensinio amžiaus“, – aiškina ekonomistas R. Lazutka.
Kai kurie tyrėjai tvirtina, jog daugelyje šalių, kuriose padidinamas pensinis amžius, iš karto padidėja ir vyresnio amžiaus žmonių nedarbas ir neįgalumas. „Pripažinta, kad žmonių sveikata smarkiai nepablogėja dėl pensinio amžiaus didinimo: tiesiog jie dažniau eina pas gydytojus ir skundžiasi sveikata. Viešųjų finansų požiūriu gali būti, kad lėšos „Sodrai“ nebus sutaupytos dėl to, kad pensinis amžius padidės“, – mano socialinių mokslų daktaras.
Tačiau R. Lazutkai prieštarauja VU docentas, ekonomistas T. Medaiskis. Anot jo, pensinio amžiaus didinimas „dirbtinį neįgalumą“, kai vyresnio amžiaus žmonės, siekdami išvengti darbo, pradeda skųstis sveikata, skatintų nesmarkiai. „Juk ne visi, padidinus pensinį amžių dvejais metais, taptų neįgalūs. O vėlesnio išėjimo į pensiją efektas vis tiek būtų teigiamas“, – tvirtina T. Medaiskis. Jo požiūriu, mažos pensijos Lietuvoje lyg ir skatina žmones ilgiau dirbti ir gauti darbo pajamas, užuot gyvenus iš pensijos.
„Norvegijoje ir vyrų, ir moterų pensinis amžius yra 67 metai. Norvegai sako, kad jei jie turėtų tokį pensinį amžių kaip Lietuvoje, tai ir jų pensijos būtų tokios menkos kaip mūsų. Šiuo atžvilgiu geriau yra ilgiau dirbti ir gauti normalią pensiją, iš kurios galėtume normaliai gyventi, nei išeiti į pensiją anksti ir gyventi skaičiuojant skatikus“, – sako T. Medaiskis.
Mokslininko teigimu, tyrimai liudija, kad produktyviausiai dirba tie kolektyvai, kuriuos sudaro ne vien jauni ar vien seni darbuotojai, o mišrūs kolektyvai, kuriuose dirba įvairaus amžiaus žmonės. „Žinoma, ne visoms profesijoms tai tinka, bet daugelyje veiklos sričių tai yra įmanoma. Nes dabar ekonomika remiasi ne tiek rankų darbu, kiek darbais prie kompiuterio biure, kur reikia ne fizinės jėgos, o tam tikros patirties ir gebėjimų“, – teigia T. Medaiskis.
Aušra JAKUBONYTĖ
