Andriaus Kubiliaus Vyriausybės programa okupavo viešąją erdvę.
Bene pirmąkart yra apie ką kalbėti – tokia ji konkreti ir agresyvi, taip stipriai remiama galingos parlamentinės jėgos ryžtu ją įgyvendinti.
Ji būtų dar dusyk įtaigesnė, jei turėtų ryškesnę analitinę dalį - parodytų tas tendencijas mūsų ūkyje, kurios verste verčia griebtis ryžtingų ir nepopuliarių priemonių, švelninant ekonomikos smukimą ir užbėgant už akių didelėms problemoms ateityje. Ką padarysi, esame jauna demokratija ir mūsų valdžia dar neišmoko kalbėtis su mumis, lygiai kaip ir mes dar nepradėjom jos laikyti mūsų pačių dalimi, o ne priešų desantu.
Kai atslenka recesija, ekonominė politika atsiduria ties pasirinkimo būtinumu – kaip ji skatins vartojimą, balansuos viešuosius finansus, išsaugos išorinę pusiausvyrą.
Sakysime, grąžinti biudžetą į pusiausvyrą galima ir mažinant išlaidas, ir didinant pajamas. Arba - pristabdyti infliaciją galima ir mažinant visuminę paklausą mokesčiais, ir suvaržant kreditų išdavimą. Arba - sumažinti einamosios sąskaitos deficitą ir, taigi, grėsmę stabiliam lito kursui euro atžvilgiu, galima ir pristabdant importą paklausos mažinimo priemonėmis, ir paskatinant eksportą.
Realioje politikoje visada naudojami abiejų krypčių deriniai. Mes, pavyzdžiui, kaip ir visi protingi, mažinsime biudžeto deficitą ir mokestines pajamas didindami, ir valstybės išlaidas pristabdydami. Kitaip tariant, mūsų (XV Vyriausybės) ekonominė politika galiausiai bus įvairių alternatyvių priemonių, sukomponuotų tai Vyriausybei priimtinomis proporcijomis, kūrinys.
Neatsitiktinai Europos Komisija, neseniai paskelbusi Europos Sąjungos (ES) ekonomikos gelbėjimo planą, paremtą papildoma 200 mlrd. eurų injekcija į Bendrijos ūkį, nurodė, kad jos siūlomos priemonės – tai meniu, iš kurio kiekviena ES šalis narė turi pasirinkti „patiekalus“ grėsmei šalinti pagal savo situaciją.
Jei jūsų ekonomikai grasina sparti infliacija, o pinigų politikoje nieko negalite daryti, nes turite valiutų valdybos režimą – pasirūpinkite, kad būtų pristabdytas darbo užmokesčio augimas. (Toks ir yra naujausias Tarptautinio valiutos fondo (TVF) receptas Bulgarijai, kurioje net ir kitąmet išlieka ūkio augimas, finansų padėtis stabili, bet infliacija ir atlyginimų kilimas gresia konkurencingumo mažėjimu).
Jei jūsų ekonomika slegiama didelio nedarbo, dėl kurio jūs prarandate galybę nesukurtos produkcijos, jums siūloma pagalvoti apie platesnį lengvatinių PVM tarifų naudojimą – kad prekės atpigtų, liktų joms paklausa ir nereikėtų mažinti jų gamybos; o dar galite įvesti sumažintas socialinio draudimo įmokas nuo tos darbo užmokesčio fondo dalies, kuri tenka mažus atlyginimus gaunantiems darbuotojams, primena Komisija.
Galima ir dar kontrastingiau. Jei Jūsų ekonomika vadinasi JAV ekonomika ir jai ima grėsti recesija, nedarbo augimas, skurdo plėtojimasis, tai jūsų vyriausybė pasiskolins iš jūsų turtingos šalies bendrovių ir gyventojų bei iš viso pasaulio pinigus turinčių subjektų tiek, kiek laikys reikalinga (mainais į atspausdintus skolos pasižadėjimus) ir išpils tuos milijardus į ekonomiką – suteikdama papildomus kredito išteklius bankams, kad šie drąsiau ir pigiau skolintų, ar pati imdamasi didžiulių investicijų (B. Obama siūlo plėtoti valstybines jūrų ir oro uostų bei greitkelių modernizavimo programas). Taip, tai padidins ir importą, todėl vėl stumtels žemyn dolerio kursą. Tai nėra didelė problema – dolerio kurso kritimas pristabdys paklausą importui ir palengvins eksporto plėtrą, o skolinimasis biudžeto deficitui dengti nebus labai brangus, nes nėra jėgos, kuri parklupdytų JAV ekonomiką, t. y. pakirstų jos gebėjimą kurti gigantiškas pajamas ir dengti skolas, tad norinčių pirkti jos obligacijas netruks.
Bet jei jūsų ekonomika vadinasi Lietuvos (ar Latvijos, ar net Indijos ar Rusijos) ekonomika, nieko panašaus jūs negalėsite daryti.
Bet koks jūsų biudžeto deficito didinimas ne tik palaikys jūsų įsismarkavusią infliaciją, bet ir pakirs pasitikėjimą jūsų valiuta, privers suabejoti jūsų gebėjimais vykdyti finansinius įsipareigojimus užsienio investuotojams ir gerokai pabrangins jūsų skolinimąsi užsienio rinkose. Priešingai nei JAV ar kita didelė ekonominė galybė, jūs turėsite ne didinti valstybės išlaidas, bet mažinti jas, ne pristabdyti žmonių realiųjų pajamų kritimą, bet sumažinti jas, ir ne skatinti verslo plėtrą, bet prismaugti jį.
Kitaip sakant, jei sunkmetis jūsų ekonomikoje sutapo su sunkmečiu daugelyje pasaulio šalių, jūsų ekonominė politika turi ne traukti aukštyn (papildomais pasaulyje mobilizuotais kredito ištekliais) jūsų nacionalinį ūkį, o tempti jį žemyn (prarandant net ir turėtas kredito galimybes).
Tą faktą visai neseniai ir pabrėžė „The Economist“, užfiksavęs paradoksą, kai turtingos valstybės ekonomikos recesijos metu gali imtis smukimą stabdančių (kontraciklinių) priemonių, tuo tarpu besiformuojančių ekonomikų šalys priverstos imtis smukimą skatinančios (prociklinės) politikos. Iš dalies būtent dėl to pastarosiose ekonomikos „sūpynės“ yra kur kas svaigesnės – 1970-1994 m. laikotarpiu „standartinė“ recesija Lotynų Amerikoje reiškė gamybos apimties sumažėjimą vidutiniškai 8 proc., tuo tarpu išvystytų šalių grupėje – tik 2 proc.
Neatsitiktinai ir TVF, ką tik savo misijomis aplankęs Baltijos ir kai kurias kitas valstybes, ir Estijos, ir Latvijos, ir Lietuvos atveju akcentavo būtinumą išsaugoti jų nacionalinių valiutų stabilumą. Kitaip tariant, laikytis inkaro.
Latvijos atveju, rašo TVF, lato stabilumo (išlikimo II Valiutos kursų mechanizme) užtikrinimas pareikalaus išimtinai stipraus vidaus ekonominės politikos koregavimo bei ženklaus išorinio finansavimo, o taip pat plataus politinio sutarimo šalyje.
Estijos atveju TVF misija skelbia, kad jau įkliuvusi į recesiją Estija turi remtis savo valiutų valdybos režimu, užtikrinančiu kronos kurso nekintamumą euro atžvilgiu ir, taigi, stabdančiu infliaciją.
Lietuvos atveju TVF kartoja tą patį įsitikinimą: „Valiutų valdybos režimas lieka centriniu [ekonominės] politikos priemonių visumoje, prisidėdamas prie makroekonominio stabilumo ir sukurdamas tiltą į eventualų euro įvedimą.“ Todėl, tęsia TVF, tam režimui būtina stipri parama, kuri užkrauna didžiausią naštą fiskalinei politikai, privalančiai prisidėti prie vidaus paklausos sumažinimo, būtino išorės ekonominių ryšių tvarumui ir būsimam konkurencingumui palaikyti.
Audroje ąžuolui – viena taktika, smilgai – kita.
