„Jei nauja idėja iš pirmo žvilgsnio neatrodo absurdiška, ji yra pasmerkta žlugti“, – kadaise sakė Albertas Einšteinas. „Nieko nėra tipiškesnio, kaip talentingi žmonės, nepasiekę savo gyvenime jokios sėkmės“, – jam antrino Arthuras Andersenas, gėdingai žlugusios didžiausios pasaulyje audito kompanijos „Andersen“ įkūrėjas. Todėl, jei esate kitoje stalo pusėje, neskubėkite vyti šalin išstypusių akiniuotų vaikinukų iš gatvės, atnešusių Jums pademonstruoti tikrai veikiančio „perpetuum mobile“, ir neskubėkite atleidinėti racpasiūlymais įkyrinčio pavaldinio – tiesiog prisiminkite, kaip kartais būna...
SUTARTIS SU „THE BEATLES“
„Ar verta su jais sudaryti sutartį“? – taip savęs kadaise klausė įrašų kompanijos „Decca Records“ vadybininkas Mike Smith, 1961 metų gruodžio 13 dieną draugo Briano Epšteino kvietimu atvykęs į Liverpulį pasiklausyti niekam nežinomos vietinės grupės „The Beatles“ koncerto. Tada jis pamanė, kad tie vaikinai „turi talentą“ ir pakvietė juos į Londoną perklausai. „The Beatles“ praleido „Decca Records“ studijoje dvi valandas, sugrojo „specialistams“ 15 dainų ir išvyko atgal į Liverpulį laukti kompanijos verdikto. Laukė jo ganėtinai ilgai, ir atsakymas jų nenudžiugino. Kompanijos vadovas Dick Rowe pranešė Brianui Epšteinui, kad jų nedomina „The Beatles“, nes „mums nepatinka jų grojamas garsas. Vokalinės-instrumentinės grupės yra praradusios savo žavesį, o keturi vaikinai su gitaromis išvis yra baigtas reikalas.“ Po kurio laiko „The Beatles“ pasirašė sutartį su EMI ir netrukus tapo populiariusia grupė pasaulyje. Likimo ironija, bet po dviejų metų dėl „The Beatles“ įrašų leidybos EMI gamyklos buvo taip perkrautos, jog kompanijos užsakymu „Decca Recors“ vis dėlto gamino šios grupės plokšteles, kad būtų patenkintas rinkos poreikis.
KOKIUS SALDAINIUS MĖGSTA ATEIVIAI?
1981 metais kino kompanija „Universal Studios“ kreipėsi į konditerijos koncerną „Mars“ su pasiūlymu naudoti“ M&M's“ saldainius naujame Steveno Spielbergo statomame filme E.T. – mieloje istorijoje apie ateivio ir Žemės berniuko draugystę. Saldainiai buvo reikalingi epizodui, kuriame mažasis Eliottas jais vilioja ateivį užeiti į savo namus.
„Mars“ kompanija atmetė kino studijos pasiūlymą. Tada vietoje „M&M's“ buvo panaudoti analogiški „Reese's Pieces“ šokoladiniai saldainiai. Kino filmas tapo blokbasteriu, per pirmąsias dvi savaites po jo pasirodymo, „Reese's Pieces“ pardavimai pašoko trigubai ir dar augo ištisus metus.
KAM REIKALINGAS TELEFONAS – DAR VIENAS ŽAISLIUKAS?
„Ar verta mums pirkti šį išradimą?“ – 1876 metais klausė savęs Williamas Ortonas, „Western Union Telegraph Company“ prezidentas, kai jam ant stalo buvo padėtas pirmasis pasaulyje telefono aparatas. „Western Union“ turėjo visų Amerikos telegrafo linijų monopolį , kuris pavertė ją tais laikais turtingiausia ir galingiausia Amerikos kompanija. Telefono išradėjas, 29 metų jaunuolis Alexanderis Grahamas Bellas jau buvo įrodęs, kad telefonas puikiai veikia ir telegrafo laidais, tačiau jo norima 100 tūkstančių dolerių suma už telefono patentą Ortonui skambėjo kaip pasityčiojimas. „Ponas Bellai“, – rašė jis išradėjui, – „nuodugniai apsvarstę Jūsų išradimą, mes priėjome vieningos nuomonės, kad jis neturi jokios komercinės ateities. Nes ką gi mums daryti su šituo Jūsų sukurtu elektriniu žaisliuku?“
A.Bellas pasiliko telefono patentą sau ir po kelių dešimčių jo įkurta kompanija „American Telephone and Telegraph“ (AT&T) tapo didžiausia Amerikos korporacija, o telefono patentas tapo pačiu brangiausiu per visą pasaulio istoriją. Likimo ironija, bet praėjus dvejiems metams po atsisakymo, Ortonas suvokė savo klaidą ir iššvaistė nemažai pinigų bandydamas sukurti savo telefono aparatą.
AR VERTA FINANSUOTI PAKVAIŠUSIUS IŠRADĖJUS?
„Jaunuoli, kokie automobiliai?“, – klausė banko „First Bank of Detroit“ vadybininkas prieš jį sėdinčio neturtingo lieso išradėjo Henry Fordo, vartydamas rankose prašymą suteikti kreditą „Ford Motor Company“ kompanijos įkūrimui, – „žmonija turi puikiausią susisiekimo priemonę – arklius, ir neatrodo, kad juos artimiausiu metu kas nors pakeis“.
AMŽINASIS „FORD MODEL T“
„Ford Model T“ buvo pirmasis pasaulyje masinis automobilis, pradėtas pardavinėti 1908 metais. Tai išties buvo revoliucinį perversmą žmonių sąmonėje ir Amerikos gyvensenoje sukėlęs gaminys – ne tik patikimas ir naujoviškas, bet, svarbiausia, savo kaina (dėl konvejerinio surinkimo sąlygotos mažos savikainos) prieinamas visiems.
Tačiau net ir 1925 metais, jis buvo tebegaminamas praktiškai toks pat – keturių cilindrų triukšmingas automobilis, beveik visada nudažytas tik juoda spalva. Ne tik dyleriai, bet ir šeimos nariai spaudė Henry Fordą sukurti rinkai naują automobilį, tačiau šis nesileido į kalbas, nes „Model T“ buvo visa jo gyvenimo prasmė. Nors ir jau buvo spėjęs visiems pabosti, o ir konkurentai „General Motors“ ir „Dodge“ nesnaudė – kurdami jau šešių cilindrų variklius, modernesio dizaino ir technologijų automobilius.
„Ford“ kompanijos turima rinkos dalis nuolat mažėjo – nuo 1923 metais 57 procentų iki 45 procentų 1925 metais, ir 34 procentų 1926 metais. Tik 1927 metas Fordas paskelbė kuriantis naują automobilį, tačiau „Chevrolet“ jau pradavinėjo daugiau mašinų, nei „Fordas“. 1929 metais „Fordas“ vėl tapo didžiausiu pasaulyje gamintoju su naujuoju „Model A“, tačiau kitais metais juos ir vėl aplenkė „Chevrolet“, ir nuo to laiko „Fordui“ buvo lemta būti tik „antruoju“ iki pat 1984 metų, kai naujasis „Ford Taurus“ kuriam laikui grąžino lyderio Amerikos rikoje pozicijas.
NEPIRKSIU „MICROSOFT“
1979 metais Amerikos milijardierius Rossas Perotas, pajutęs, kad kompiuterinės įrangos verslas gali turėti perspektyvą, pasiūlė jaunam programuotojui Billui Gatesui parduoti jo įkurtą kompaniją ‚Micro-Soft“ už 6 milijonus dolerių. Billas Gatesas ambicingai pareikalavo 60 milijonų. R.Perotas pakėlė siūlomą kainą iki 15 milijonų. Billas Gatesas nusižemino iki 40 milijonų. Derybos nutrūko. Šiandien „Microsoft“ vertė – apie 120 milijardų dolerių.
KODĖL JIE MIRŠTA?
Florence Nightingale – moteris, XIX amžiuje sukūrusi karo slaugių tarnybą buvo išties legendinė. Ją vadino „slaugių slauge“, „moterimi, kuri niekad nemiega“ – ir visą savo gyvenimą ji paaukojo slaugyti britų kariams bei invalidams, aukojusiems savo gyvybę bei sveikatą nesibaigiančiuose imperijos karuose. Tačiau ponia Nightingale menkai tenutuokė medicinoje, ir Krymo karo metu kategoriškai atsisakė tikėti tuo, kad keturi tūkstančiai jos pacietų mirė dėl antisanitarinių sąlygų karo lauko ligoninėse, bakterijų ir prastos ventiliacijos – savo ruožtu ji buvo įsitikinusi, kad jos slaugomieji miršta dėl „išsekimo“ ir „streso“.
KUR GALIMA PANAUDOTI SUSKALDYTĄ ATOMĄ?
Žmogus, mums pažįstamas iš fizikos vadovėlių – Ernestas Rutherfordas 1908 metais gavo Nobelio premiją už nuopelnus chemijos srityje. Tiesą sakant, visą gyvenimą jis save ir laikė chemiku, o ne fiziku. Nors ir buvo pirmasis mokslininkas, suskaldęs atomą. Šis procesas yra visos branduolinės fizikos bei industrijos pagrindas, tačiau pats Rutherfordas savo atradimą visada vertino abejingai, nes laikė neesminiu dalyku, neturinčiu jokio praktinio pritaikymo. To paties požiūrio, beje, laikėsi ir XX amžiaus pradžios akademinė visuomenė, išskyrus mokslininką Nielsą Bohrą, kuris pirmasis suvokė šio išradimo svarbą ir skatino tolimesnius tyrimus. Ir kas mums iš to? Ignalinos AE vis tiek jau uždaryta...
PELIUKAS MIKIS? KOKS SIAUBAS
Riaumojantis liūtas kino filmo vinjetėje – „Metro Goldwyn Mayer“ studijos simbolis. Kadaise tai buvo pati didžiausia kino kompanija pasaulyje, o vienas jos vadovų Louis B. Mayeris tapo pirmuoju Amerikoje direktoriumi, uždirbančiu milijono dolerių atlyginimą. Jis buvo vadinamas „pačiu protingiausiu kino industrijos bosu“, tačiau ir jo biografijoje būta juodų dėmių – 1928 metais Louis B. Mayeris atmetė juno animatoriaus Walt Disney pasiūlymą pirkti išskirtines teises į naująjį personažą – Peliuką Mikį. Nes, L.Mayerio žodžiais, „trijų metrų dydžio graužikas kino ekrane tik gąsdins nėščias moteris...“
EIKITE DIRBTI – KOMPIUTERIŲ LAIKAS DAR NEATĖJO
1943 metais IBM kompanijos bosas Thomas Watsonas pareiškė, kad „pasaulio rinkoje tėra vietos vos penkiems kompiuteriams“, ir įsakė sustabdyti jų tyrimus. Žinoma, tais laikais kompiuteris kainavo 12 tūkstančių dolerių, mūsų laikų pinigais – apie pusantro milijono...
KAS TAS DAINININKAS PABURKUSIOMIS LŪPOMIS?
1963 metais BBC radijo laidų prodiuseris, pranešdamas „Rolling Stones“ vadybininkui Andrew Loog Oldhamui, kad grupė neatitiko reikalavimų, jog būtų trasliuojama BBC kanalais, taip pat pasakė jam: „iš esmės grupė yra gera, bet tavo vietoje aš atsikratyčiau tuo dainininku paburkusiomis lūpomis...“
G. Druktenis
