Tradicija, kad kardinolai degina balsavimo biuletenius, siekdami išlaikyti slaptumą, siekia maždaug XV amžių. Tačiau tik XVIII amžiuje, kai Siksto koplyčioje buvo įrengtas kaminas, siekiant apsaugoti Mikelandželo freskas nuo suodžių, dūmai tapo matomi visiems, esantiems už koplyčios ribų.
Tuo metu dūmai nebuvo skirti viešam signalui, bet kai jie tapo matomi, stebėtojai pradėjo juos interpretuoti kaip balsavimo rezultato rodiklį.
XIX a. tapo įprasta dūmus naudoti sąmoningai – jei buvo matomi dūmai, tai reiškė, kad popiežius nebuvo išrinktas, o jei dūmų nebuvo, tai reiškė, jog rinkimai buvo sėkminga. Toks procesas, žinoma, buvo neaiškus ir dažnai keldavo sumaištį.
Vatikano vadovybė galiausiai nusprendė išaiškinti šį klausimą, todėl įtvirtino juodų ir baltų dūmų terminus. Iš pradžių prie deginamų balsavimo biuletenių buvo pridedami drėgni šiaudai ir derva. Drėgnas aliejingas kuras sunkiai užsidega, bet, užsidegęs, skleidžia daug tamsių dūmų.
Liepsnos energija iš pradžių naudojama vandeniui išgarinti, o tai išlaiko žemos ugnies temperatūrą. Dėl to daugelis didesnių dervos molekulių nesudega iki galo ir tokiu būdu susidaro suodžiai bei juodi dūmai.
Tačiau, kai drėgmė išgaruoja, ugnis dega efektyviau, išskirdama daugiausiai garus ir anglies dioksidą. Šiame etape dūmų mažėja, jie tampa daug šviesesni.
Šis kintantis juodų dūmų efektas, kartu su subjektyviu jo spalvos interpretavimu, sukėlė nemažą sumaištį, ypač 1939 ir 1958 metų konklavose.
Pavyzdžiui, nebuvo aišku, ar pilkos spalvos dūmai buvo labiau artimesni juodiems ar baltiems dūmams. Iki 1970 m. šiaudų metodas buvo atsisakytas ir pakeistas cheminiais mišiniais. Nuo tada jie buvo tobulinami, kol pasidarė aiškūs dūmų signalo generavimui.
Iš kokių medžiagų sudaryti balti ir juodi dūmai?
2013 m. Vatikanas patvirtino, jog juodi dūmai dabar susideda iš kalio perchlorato (oksiduojančios medžiagos), antraceno (angliavandenio, gauto iš akmens anglių dervos) ir sieros (reguliuoja degimo greitį ir temperatūrą).
Rezultate įvyksta degimo reakcija, kurios metu susidaro didelis kiekis nesudegusių anglies dalelių. Dėl šio anglies (suodžių) pertekliaus dūmai tampa tiršti ir juodi.
Tuo tarpu balti dūmai susidaro naudojant daug švaresnį kuro mišinį ir galingesnį oksidatorių. Kalio chloratas – efektyvesnis nei perchloratas – užtikrina intensyvų degimą. Be to, laktozė šiame procese veikia kaip kuras, greitai ir švariai degdama išskleidžia vandens garus ir anglies dioksidą.
Dėl greito cukraus degimo susidaro didelis kiekis dujų, kuris sukuria baltus dūmus. Paskutinis ingredientas, pušų kanifolija, kaitinama sudaro tirštus ir baltus dūmus, išskirdama mažus lašelius ir šviesios spalvos pelenus, kurie atrodo balkšvi.
Baltiems dūmams taip pat yra naudojami terpenai, kurie degdami sudaro šviesius, matomus dūmus.
Kai šios medžiagos yra sumaišytos, kalio chlorato oksidacinė galia leidžia laktozei ir kanifolijai degti greitai ir efektyviai.
Šiandien, dėka šiuolaikinių cheminių mišinių, dūmai yra lengvai atskiriami – tiršti juodi dūmai reiškia, kad balsavimas buvo nesėkmingas, o šviesiai balti dūmai reiškia, jog naujas popiežius yra išrinktas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
