Po dvidešimt keturių alinančių valandų Behzatas paprašė savo žmonos, mano sesers Gokcės, pažiūrėti, kaip jis laikosi: „Nebegalėjau pažiūrėti jam į akis. Pasakiau, kad pagalba jau atvažiuoja. Ji neatvažiavo“.
Bezhato tėvas mirė. Žuvo ir jo motina, pusbroliai bei tūkstančiai kitų žmonių, nes niekas negalėjo jiems padėti.
Po griuvėsiais buvo palaidoti ne tik artimieji, bet ir pažadai apie efektyvų valdymą, šalį be korupcijos ir valstybę, kuri atlieptų savo žmonių poreikius.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas tai pažadėjo, kai po 1999 m. šiaurės vakarų Turkijoje įvykusio niokojančio žemės drebėjimo, kuomet dėl lėtos valstybės institucijų reakcijos žuvo tūkstančiai žmonių, į valdžią atėjo jo vedama „Teisingumo ir plėtros“ partija (AKP).
Dėl visų praeito amžiaus 10-ojo dešimtmečio negerovių jis kaltino plačiai paplitusią korupciją, neveiklias vyriausybes ir nereaguojančias valstybės institucijas. Jis žadėjo, kad, valdant jam, viskas kardinaliai pasikeis.
Dalykai pasikeitė, bet situacija išliko tokia pat. Jau seniai praėjo laikai, kai koalicijos partnerių vidiniai kivirčai paralyžiavo vyriausybės sprendimų priėmimą. Per du jo valdymo dešimtmečius, R.T. Erdoganas sutelkė valdžią į savo rankas. Kad to pasiektų, jis išskobė valstybines institucijas, į svarbiausius postus skyrė sau lojalius asmenis, išnaikino daugumą pilietinės visuomenės organizacijų ir pamalonino savo bičiulius turtais, kad aplink jį susikurtų nedidelis pakalikų ratas. Viso to kulminacija – mano šalį sukrėtusi tragedija.
Vien žemės drebėjimų jėga yra mirtina, tačiau, kaip rodo moksliniai tyrimai, žemės drebėjimai nusineša daugiau gyvybių korupcijos paveiktose šalyse. Turkijos ekonomika, valdant R.T. Erdoganui, smarkiai išaugo dėl statybų bumo. Jis praturtino nedidelį savo artimiausių bičiulių iš statybų sektoriaus ratą, leisdamas jiems vystyti infrastruktūros projektus be konkursų ir tinkamos priežiūros.
Šios įmonės kibo į darbus ir žemės drebėjimų karštuose taškuose pradėjo statyti infrastruktūrą ir namus, nepaisydami privalomų taisyklių.
Hatajuje, vienoje iš labiausiai nukentėjusių vietovių, gyvenamieji namai, ligoninės ir net Turkijos nelaimių ir ekstremalių situacijų valdymo (AFAD) vietinis padalinys, kurių daugelį pastatė R.T. Erdogano bičiuliai, buvo sulyginti su žeme arba smarkiai apgadinti. Vienintelis miesto oro uosto kilimo ir tūpimo takas, kurį ant tektoninių plokščių sandūros nutiesė su R.T. Erdoganu glaudžiai susijusi įmonė, žemės drebėjimo buvo padalintas į dvi dalis.
Praktika skirti vyriausybės infrastruktūros projektus R.T. Erdogano sąjungininkams, kurių daugelis nepaiso saugumo reikalavimų, praeityje yra sukėlusi ir kitų tragedijų. Praėjusiais metais vakarinį Ispartos miestą užklupo didelių nuostolių padariusi sniego audra, nusinešusi keletą gyvybių ir kelioms savaitėms palikusi miesto gyventojus be elektros. Kiek anksčiau AKP privatizavo miesto komunalines paslaugas ir pardavė jas įmonėms, priklausančioms „Cengiz Holding“ ir „Kolin Holding“ – bendrovėms, kurias kontroliuoja artimiausi R.T. Erdogano partneriai.
Šios įmonės nesiėmė jokių priemonių siekiant užtikrinti, kad infrastruktūra būtų atspari tokioms nelaimėms. Jos taip pat nereagavo, kai prasidėjo pūga ir netgi atsisakė bet kokios opozicinių partijų iš kaimyninių miestų pagalbos. Tai privertė gyventojus ir opozicinių partijų narius išeiti į gatves ir protestuoti prieš korumpuotą konkursų sistemą.
2018 m. dėl priežiūros darbų nevykdymo šiaurės vakariniame Korlu mieste įvyko traukinio avarija, kurios metu žuvo 25 žmonės, tarp jų ir vaikai. 2014 m. Egėjo jūros pakrantėje įsikūrusiame Somos mieste žuvo 301 šachtininkas, kai po sprogimo kasyklos tunelius užpildė anglies monoksidas. Tuo metu po žeme buvo 787 darbuotojai. „Soma Holding“ pirmininkas Alpas Gurkanas yra artimas R.T. Erdogano bendražygis. Bendrovė pelnėsi iš AKP valdymo metais vykdytos privatizacijos: ji įsitvirtino statybų sektoriuje ir sudarė milijardų dolerių vertės sandorius. Kalnakasiai ir opozicinės partijos tikino, kad bendrovė nesiėmė būtinų saugumo priemonių. Vos 20 dienų iki sprogimo, R.T. Erdogano AKP sužlugdė opozicijos vadovaujamą parlamento pasiūlymą ištirti sąlygas šioje kasykloje.
Nors dėl R.T. Erdogano ir jo bičiulių atmestino požiūrio į saugos taisykles nelaimės tampa dažnesnės, lėta ir netinkama vyriausybės reakcija paverčia jas mirtinomis. 2021 m. pietinėje Turkijoje siautėję miškų gaisrai nusinešė mažiausiai devynias gyvybes, o tūkstančiai buvo priversti palikti savo namus. Tąkart R.T. Erdoganas sulaukė aštrios kritikos dėl akivaizdžiai prastos vyriausybės reakcijos ir nepakankamo pasirengimo didelio masto gaisrams. Opozicija ir gyventojai apkaltino vyriausybę nesugebėjus įsigyti gaisrų gesinimo lėktuvų, verčiau nukreipiant milijardus dolerių statybų bendrovėms, kurios nesirūpina aplinka. Vyriausybė vėliau pripažino, kad ji neturi gaisrų gesinimui skirtų lėktuvų, o valstybei priklausantys orlaiviai nėra tinkami naudojimui.
Vyriausybės reakcija į Turkiją sukrėtusį žemės drebėjimą vėl buvo lėta. Antakijoje mano giminaičiai turėjo plikomis rankomis iškasti po griuvėsiais įstrigusius savo artimuosius. AFAD darbuotojai pasirodė tik po 48 valandų, tačiau tik tam, kad praneštų, jog jie negali padėti, nes gavo įsakymą vykdyti gelbėjimo operacijas kitur. Čia būtų pravertę ir Turkijos kariai, tačiau R.T. Erdoganas juos išsiuntė per vėlai, todėl jie negalėjo padėti paieškos ir gelbėjimo darbuose. Į pagalbą neatskubėjo ir Turkijos pilietinės organizacijos, kurios atliko svarbų vaidmenį po 1999 m. žemės drebėjimo. Visos šios nesėkmės yra R.T. Erdogano politikos, kuria jis siekia centralizuoti valdžią savo rankose, panaikinant institucijų nepriklausomybę, į pagrindinius postus skiriant reikiamo išsilavinimo neturinčius pakalikus ir išnaikinant pilietines organizacijas, kurios nepalaiko jo užmojų, rezultatas.
Tokiai šaliai kaip Turkija, kuri dažnai susiduria su žemės drebėjimais ir stichinėmis nelaimėmis, AFAD yra ypatingai reikšminga valstybės agentūra. Tačiau jos biudžetas yra daug mažesnis nei Religijos reikalų prezidentūros, kuri iš pradžių buvo sukurta religijos reikalams prižiūrėti, o valdant R.T. Erdoganui išsiplėtė, kad taptų įrankiu, suteikiančiu religinį teisėtumą vyriausybės politikai. Asmuo, atsakingas už AFAD reagavimą į stichines nelaimes, yra baigęs teologijos studijas ir neturi jokios ankstesnės nelaimių valdymo patirties.
Turkijos kariuomenė, kuri po 1999 m. žemės drebėjimo jau po kelių valandų prisijungė prie paieškos ir gelbėjimo darbų, po nesėkmingo perversmo 2016 m. buvo susilpninta ir politizuota. R.T. Erdogano vyriausybė panaikino protokolą, leidžiantį ginkluotosioms pajėgoms reaguoti į nelaimes be nurodymų – tai vienas iš veiksnių, paaiškinančių lėtą karių išsiuntimą į žemės drebėjimo paveiktas teritorijas.
Galingi žemės drebėjimai yra pražūtingi, tačiau jie yra dar pavojingesni tokiose šalyse kaip Turkija, kur nėra paisoma statybos reglamentų, kur pagrindines pareigas užima nekvalifikuoti lojalistai, kur neegzistuoja nepriklausomos valstybinės institucijos, kur yra išnaikintos visuomeninės organizacijos ir kur didžiausiu prioritetu tampa korumpuotų asmenų interesai.
Kol mano sesuo ir jos šeima iš griuvėsių bandė ištraukti savo artimųjų kūnus, kad galėtų juos tinkamai palaidoti, R.T. Erdoganas per nacionalinę televiziją pareiškė, jog tie, kurie skundėsi lėta valstybės reakcija, yra „negarbingi“. Jis nori, kad šią tragediją (ir tas, kurios buvo prieš ją) priimtume kaip „likimą“. Tačiau vis daugiau žmonių pradeda galvoti, kad sudėtingų Turkijos problemų priežastis turi vardą ir pavardę.
