Vladimirui Putinui netikėtai nusprendus pakeisti savo ilgametį patikėtinį gynybos ministrą Sergejų Šoigu, naujienų portalas „Sky News“ kviečia susipažinti su kitais asmenimis, kurie sudaro Kremliaus tirono artimiausią aplinką.
„Silovikai“ (rusiškai – jėgos struktūrų darbuotojai)
Pradėkime nuo „silovikų“ – priezidento V. Putino aplinkos saugumiečių, kurių dauguma, kaip ir jis pats, kilo KGB ir yra šaltojo karo laikų mąstymo šalininkai.
Jie tiki, kad dalyvauja egzistencinėje kovoje su Vakarais, nes galutinis JAV tikslas Rusijos atžvilgiu yra pakeisti režimą.
Štai kodėl jų požiūris į Ukrainą yra toks, kad ši „specialioji karinė operacija“ yra pateisinama ginant Rusiją ir Rusijos žmones.
Jie laiko Ukrainą JAV įgaliotąja šalimi ir mano, kad Rusijos invazija yra būtinas žingsnis, neleidžiantis JAV sunaikinti Rusijos valstybės.
Per pastaruosius kelerius metus jų įtaka išaugo, nes prezidentas dėmesį nuo ekonominių ir socialinių klausimų nukreipė į numanomas su saugumu susijusias grėsmes, įskaitant pilietinės visuomenės ir vidaus nesutarimų užgniaužimą.
Nikolajus Patruševas
Bene didžiausią įtaką iš visų Kremliuje turi Rusijos saugumo tarybos vadovas Nikolajus Patruševas. Tiesa, jo pareigas netrukus užims būtent buvęs ministras Sergejus Šoigu, o pats N. Patruševas paskirtas V. Putino padėjėju.
Jis 2015 m. Rusijos laikraščiui „Kommersant“ sakė, kad „JAV norėtų, kad Rusija kaip valstybė apskritai neegzistuotų“.
Kalbėdamas apie kalėjime mirusį opozicijos lyderį Aleksejų Navalną, jis teigė, kad „Vakarams reikia šio veikėjo, kad destabilizuotų padėtį Rusijoje, kad kiltų socialiniai neramumai, streikai ir nauji Maidanai“.
Taip pat pranešama, kad jis buvo neformalus Kremliaus įgaliotinis Balkanų šalims ir, kaip manoma, atliko pagrindinį vaidmenį organizuojant 2016 m. perversmą Juodkalnijoje, kuriuo siekta sustabdyti šalies stojimą į NATO.
Aleksandras Bortnikovas
Aleksandras Bortnikovas yra dabartinis FSB, Rusijos vidaus žvalgybos agentūros ir sovietų šnipinėjimo agentūros KGB įpėdinės, direktorius.
Būdamas bene svarbiausios šalies valdžios institucijos vadovas, A. Bortnikovas išlaiko geležinę Rusijos gyvenimo kontrolę ir yra atsakingas už dešimtis tūkstančių sulaikymų ir smarkiai sugriežtintus pilietinės visuomenės suvaržymus, kurie pastaraisiais metais, ypač nuo karo pradžios, vis labiau įsibėgėja.
Nustatyta, kad būtent FSB prisidėjo prie A. Navalno ir kitų režimo oponentų, pavyzdžiui, Vladimiro Kara-Murzos, šiuo metu atliekančio 25 metų laisvės atėmimo bausmę už tariamą išdavystę, nunuodijimo.
Nors A. Bortnikovas daugiausia atsakingas už vidaus reikalus, jis taip pat gali kurstyti antivakarietiškas nuotaikas aplink prezidentą.
„Galime įsivaizduoti, kad jis kasdien pristato Putinui pranešimus apie priešišką Amerikos ar Vakarų įtaką Rusijos viduje ir apie tai, kaip Vakarų slaptosios tarnybos bando pakenkti politiniam stabilumui, – sako saugumo ekspertė, politinio analitinio centro „R.Politik“ įkūrėja Tatjana Stanovaja. – Ir jis tuo tiki“.
Sergejus Naryškinas
Sergejus Naryškinas yra Rusijos užsienio žvalgybos agentūros SVR vadovas. Tam tikra prasme SVR groja antruoju smuiku po visagalės FSB, kuri taip pat kapstosi ir užsienio teritorijose.
S. Naryškinas susipažino su V. Putinu, kai jie mokėsi šnipinėjimo, ir buvo išsiųstas į Briuselį kaip diplomatas tuo pačiu metu, kai V. Putinas kaip jaunas šnipas buvo išsiųstas į Drezdeną.
Prieš pat karo pradžią Rusijos prezidentas viešai pažemino Naryškiną per Saugumo tarybos posėdį, nes jis sunkiai rinko tinkamus žodžius, kuriais išreiškė paramą apsišaukėliškų Luhansko ir Donecko „liaudies respublikų“ nepriklausomybei.
Sergejus Šoigu
Sergejus Šoigu buvo Rusijos gynybos ministras ir artimas V. Putino bendražygis.
Jie kartu vyksta į plačiai išreklamuotas medžioklės ir šaudymo ekspedicijas Sibire.
S. Šoigu neturi karinio išsilavinimo, tačiau nuo paskyrimo į gynybos ministeriją 2012 m. jis prižiūrėjo 2014 m. Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją ir intervenciją Sirijoje.
„Jis tvirtai gina nacionalinius interesus, bet nejaučia tokių klampių antivakarietiškų jausmų kaip kiti“, – sako Markas Galeotti iš „Mayak intelligence“, Rusijos saugumo tarnybų ekspertas.
Valerijus Gerasimovas
Kariuomenės generolas Valerijus Gerasimovas yra Generalinio štabo viršininkas. Jis yra senosios mokyklos sovietų generolas ir patyręs karinis strategas.
Invazijos į Ukrainą planas buvo generolo V. Gerasimovo kompetencija, ir plačiai paplitusi nuomonė, kad jis buvo atsakingas už Rusijos pradinį atsitraukimą iš Kyjivo pirmosiomis karo savaitėmis, o vėliau – už atsitraukimą iš Chersono kitų metų lapkritį.
Prezidentas V. Putinas linkęs labiau vertinti senosios gvardijos lojalumą nei rezultatus, todėl generolas A. Gerasimovas išsilaikė aukščiausiame kariniame poste net ir tada, kai kiti, galbūt dinamiškesni generolai, pavyzdžiui, Sergejus Surovikinas, pasitraukė iš pareigų.
Antonas Vaino
Antonas Vaino yra prezidento administracijos vadovas.
Jis viešai nesireiškia, bet turėtų būti labai efektyvus Kremliaus administracijos vadovas, kuriuo V. Putinas pasitiki ir kuris rūpinasi, kad jo reikalai būtų sutvarkyti, o biurokratai – paklusnūs.
Sergejus Kirijenka
Sergejus Kirijenka yra Kremliaus administracijos vadovo pirmasis pavaduotojas, po karo užėmęs kur kas svarbesnį politinio stratego vaidmenį ir turintis daug įtakos įvairiais klausimais.
Jis valdžioje jau seniai, 1998 m. Boriso Jelcino laikais penkiems mėnesiams buvo paskirtas jauniausiu Rusijos ministru pirmininku ir dėl savo kūdikiško veido spaudoje buvo pramintas „Kinder Siurprizu“.
Jis žinomas kaip klasikinis technokratas, tačiau turėjo įtakos tiek administruojant Rusijos okupuotas teritorijas Ukrainoje, tiek vykdant politinės įtakos kampanijas, ypač per prezidento rinkimus tėvynėje.
Jei prezidentas V. Putinas nuspręs pertvarkyti savo vyriausybę, yra tikimybė, kad S. Kirijenka gali grįžti į šias pareigas, kurias trumpai ėjo dešimtojo dešimtmečio pabaigoje.
Sergejus Lavrovas
Sergejus Lavrovas yra Rusijos užsienio reikalų ministras nuo 2004 m. Jis žinomas kaip gudrus ir griežtas veikėjas, žavus, kai nori, ir nuožmus savo priešams.
Jis buvo Rusijos diplomatijos veidas, kai šalis iš labiau į Vakarus orientuotos tapo agresyviai nusiteikusi prieš Vakarus.
Daugiapolės geopolitinės ateities ir Rusijos vietos joje pristatymas daugiausia priklauso nuo jo, nes jis keliauja po tas šalis, kurios vis dar pasirengusios pakviesti Rusiją prie derybų stalo.
Nors ir būdamas žymus tarptautiniu mastu, jis yra labiau pasiuntinys, o ne pagrindinis asmuo, darantis įtaką Rusijos prezidentui.
Be to, nuolat sklando gandai, kuriuos patvirtinti sudėtinga, kad jis jau daugelį metų siekia išeiti į pensiją.
Jurijus Kovalčiukas
Negalima nepaminėti neoficialių artimų patikėtinių, kurie draugauja su prezidentu V. Putinu.
Jurijus Kovalčiukas yra Rusijos oligarchas, turintis šeimyninių ir asmeninių ryšių su prezidentu.
Jie susipažino, kai Vladimiras Putinas buvo tuometinio Leningrado, dabartinio Sankt Peterburgo, mero pavaduotojas.
„Jis niekada neužėmė jokių vyriausybinių pareigų, tačiau akivaizdu, kad yra viena įtakingiausių asmenybių Rusijoje ir ideologiškai yra labai artimas Putinui“, – sako Michailas Zygaras, knygos „Visi Kremliaus vyrai“ autorius.
„Jis yra vienas iš tų, kurie padėjo jam sukurti tą įsivaizduojamos imperijos visatą, prieš kurią Rusijai reikia smogti“, – teigia M. Zygaras.
Atsakomybė tenka Putinui
Nesužinosime, kurie patarėjai suvaidino pagrindinį vaidmenį įsiveržiant į Ukrainą, bet, kaip suprantame, tai buvo labai siauras ratas, nes net tie, kurie laikė save artimais prezidentui, buvo priblokšti jo sprendimo įsiveržti į Ukrainą.
Atsižvelgiant į tai, kad Rusijos elitas yra tarpusavyje susijęs, susietas finansiniais ir šeiminiais ryšiais – santuokomis, meilužėmis ir pinigais, – elito išdavysčių beveik nebuvo.
Atrodo, kad prezidento V. Putino instinktas, kuriuo jis vadovaujasi, kyla iš platesnio bendro elito mentaliteto, kuris per energingą propagandą, paveldėtą iš Šaltojo karo laikų, buvo perduotas didelėms Rusijos žmonių grupėms.
Rusija yra įsitraukusi į egzistencinę kovą su Jungtinėmis Valstijomis ir kad išlikimas pateisina bet kokius veiksmus, net jei jie apima ilgą kampaniją Ukrainoje ir, atrodo, nesibaigiančią konfrontaciją su Vakarais.
„Tai nėra mažos ir izoliuotos žmonių grupės pasaulėžiūra, – sako saugumo analitikas Valerijus Kašinas. – Tai pasaulėžiūra, kuriai pritaria nemaža dalis Rusijos biurokratijos ir saugumo institucijų“.
Kai kurių ekspertų žiniomis, Putinui teikiama tokia informacija, kokią jis nori girdėti. Labai tikėtina, kad tai paskatino jį pradėti avantiūrą Ukrainoje.
Minimi momentai sukūrė prielaidas Rusijos degradacijai, kuri lenda pro visus galus. Rusijos technologinį atsilikimą jau pripažįsta ir pats Putinas. Didėja Rusijos ekonominė priklausomybė nuo Kinijos. O Kinijai, Indijai Rusija darosi ekonominiu požiūriu vis mažiau svarbi.
