Praėjusiais metais 25-erių metų jaunuolis trumpam išsikraustė gyventi kitur – draugas buvo išnuomojęs kambarį, tačiau dėl didelės nuomos kainos Connoras greitai grįžo namo. Nors jis ir kai kurie jo draugai taupo pradiniam įnašui, tačiau, pasak jo, didelės nekilnojamojo turto kainos reiškia, kad kiti turi mažai vilčių tai padaryti iš savo atlyginimo: „Kai kurie sako: „Man nusispjaut, aš amžinai gyvensiu su tėvais“.
„Visi mano koledžo draugai gyvena su tėvais arba giminaičiais – ne dėl ambicijų stokos, tiesiog taip brangu. Tai tarsi tapo normalu“, – sakė Connoras.
Jaunam žmogui turėti savo būstą – sudėtinga
Airijoje dėl pandemijos ir ūmios būsto krizės smarkiai padaugėjo jaunų suaugusiųjų, gyvenančių su tėvais. ES agentūros „Eurofound“ atliktos analizės duomenimis, nuo 2017 iki 2022 m. – naujausių metų, apie kuriuos turima duomenų – dirbančių 25–34 metų amžiaus žmonių, gyvenančių su tėvais, dalis padidėjo nuo 27 iki 40 proc.
Airijos vyriausybė teigia, kad iki 2030 m. kasmet sieks pastatyti vidutiniškai po 33 tūkst. naujų būstų, nors NVO „Housing Europe“ teigia, kad šis skaičius neatitinka poreikių. Praėjusių metų rugpjūčio mėnesio duomenys parodė, kad Airijoje „Airbnb“ skaičius 14:1 viršijo ilgalaikės nuomos skaičių, be to, rengiamasi ilgai lauktam trumpalaikės nuomos reguliavimui.
Kol kas Connoras, dirbantis technologijų srityje ir mokantis tėvams po 500 eurų per mėnesį, svarsto savo galimybes. Galbūt jis liks gyventi vietoje ir bandys vienas gauti paskolą, nors pripažįsta, kad būdamas jaunas ir vienas pirkėjas, jis atsidurs nepalankioje padėtyje konkuruodamas su vyresnėmis poromis, turinčiomis didesnius įnašus.
Nepaisant didelių išlaidų (naujausiais duomenimis, vidutinė naujos nuomos kaina Dubline yra 2 098 eurų), jis taip pat gali pabandyti dar kartą išsinuomoti būstą.
„Situacija [nėra] ideali – juk norisi būti nepriklausomam ir pasirūpinti savimi. Jei esi santykiuose, tai taip pat gali būti iššūkis, – sakė Connoras. – Norint augti, labai svarbu turėti savo erdvę“.
„Jaučiu, kad sistema mane nuvylė“
Jaunų dirbančių suaugusiųjų, liekančių gyventi namuose su tėvais, skaičiaus didėjimas nėra būdingas tik Airijai. „Eurofound“ atlikta analizė parodė, kad jų padaugėjo keliose ES šalyse. Ispanijoje nuo 2017 m. iki 2022 m. šis rodiklis padidėjo nuo 35 iki 42 proc.
Skirtingai nei Connoras, Laura iki šiol daugiau nei dešimtmetį gyveno savarankiškai ir būdama 30 metų manė, kad jos gyvenimo su tėvais laikai jau praeityje. Tačiau kai praėjusiais metais buvo nutraukta jos buto Barselonoje sutartis, ji apsigyveno pas tėvą. Tai turėjo būti trumpalaikė išeitis, kol ji pati susiras būstą, tačiau jau pusmetis, kaip ji neranda buto.
„Jau šešis mėnesius nesėkmingai ieškau buto, – sakė Laura, dirbanti vadybininke. – Noriu gyventi savarankiškai už 1 tūkst. eurų nuomos mokestį. Vieną dieną pamačiau skelbimą apie 990 eurų kainuojantį butą be langų. Skelbime buvo parašyta: „Tiems, kas nori tik miegoti ir sutaupyti pinigų“.
Laura jautė, kad sistema yra nepalanki jos kartai.
„Esu privilegijuotoje padėtyje – turiu išsilavinimą ir gerą darbą, bet nepaisant to, jaučiu, kad sistema mane nuvylė. Padariau viską, ką turėjau padaryti, bet negaliu turėti net nepriklausomybės. Visi mano draugai jaučia šį jausmą – mes daug apie tai diskutuojame“.
Ilgalaikė būsto krizė
Barselona jau seniai atkreipė dėmesį į savo priešiškumą pernelyg dideliam turizmui, ant sienų buvo užrašyti tokie šūkiai kaip „Turistai, varykite namo“, o pastaruoju metu pranešama, kad turistų pamėgtuose rajonuose išaugo nuomos kainos.
Miestas ėmėsi veiksmų, kad išspręstų ilgalaikę būsto krizę, įskaitant trumpalaikės nuomos reguliavimą, turistų mokesčio didinimą. Ispanija praėjusiais metais priėmė teisės aktus, kuriais siekiama sustiprinti socialinį būstą ir pasiūlyti nuostatas dėl nuomos kontrolės, kurias Barselona priėmė kovo mėnesį.
Nors Laura pripažino, kad jai pasisekė, jog turi kur apsistoti Barselonoje, jai buvo sunku prisitaikyti. Pasak jos, būsto krizė išryškino ekonominius skirtumus tarp jos bendraamžių.
„Turiu draugų, kuriems apie tai nepasakojau, nes man gėda dėl tokios padėties, nors ji nuo manęs nepriklauso. Nesiruošiu kviesti draugų vakarienės: jei planuoju pasimatymą, nesiruošiu vaikino atsivesti čia. Nesijaučiu kaip namie“.
„Turite gauti atlyginimą iš kitos šalies“
Portugalijoje taip pat vis dažniau pasitaiko Lauros gyvenimo situacija. Būsto rinkos liberalizavimas, pelninga trumpalaikė nuoma ir populiarumo bumas tarp nuotolinių darbuotojų ir turistų išstūmė iš tokių miestų kaip Lisabona daugelį vietos gyventojų. Dėl to vyriausybė ėmėsi griežtai kovoti su poilsiautojų nuoma ir apriboti „auksinių vizų“ sistemą. Remiantis „Eurofound“ analize, dirbančių 25–34 metų portugalų, gyvenančių su tėvais, dalis padidėjo nuo 41 proc. 2017 m. iki 52 proc. 2022 m.
28 metų Francisco nuo 2020 m. gyvena su tėvais, grįžęs iš studijų užsienyje. Tačiau, priešingai nei Laura, jis nesiekia nuomotis, o tikisi susitaupyti pradinį įnašą ir kartu su partnere nusipirkti butą.
Jis manė, kad dabartinėje rinkoje jo būsto pasirinkimo galimybės yra ribotos: „Šiuo metu tai neįmanoma – nuoma labai brangi, net už nedidelį vieno kambario butą pakraštyje. Lisabonos centre tai tiesiog neįmanoma. Tiek [daug] būstų yra turistų būstai. Jei nori ten gyventi, turi gauti atlyginimą iš kitos šalies“.
28 metų doktorantas toli gražu ne vienintelis savo draugų grupėje yra tokioje padėtyje, net ir tarp gerai apmokamų pramonės šakų atstovų.
„Portugalijoje nėra neįprasta būti 30-ies ir gyventi su tėvais – žmonės nebūtinai tave smerks. Tiesą sakant, šiuo metu vienintelis būdas įsivaizduoti gyvenimą vienam – kelerius metus gyventi su tėvais, kad sutaupytum pinigų“.
Jis teigė, kad jam pasisekė, jog jo santykiai su tėvais yra geri.
„Esu laimingas gyvendamas su jais. Kai kuriose kultūrose visa šeima gyvena tame pačiame name, – sakė jis. – Žinoma, yra žmonių, kurių tėvų namai per maži arba kurių santykiai nėra geri“.
„Su gaunamu atlyginimu tiesiog neįmanoma vienam nuomotis būstą“
Kroatija – dar viena šalis, kurioje padaugėjo jaunų suaugusiųjų, gyvenančių tėvų namuose. Pastaraisiais metais 25 metų Jelena Kalinič nuolat stebėjo nuomos svetaines ir svarstė galimybę išsikraustyti iš šeimos namų Zagrebo pakraštyje. Tačiau ji sakė, kad praėjusių metų sausį Kroatijai įstojus į bevizę Šengeno zoną ir euro zoną, nusprendė kol kas likti gyventi su tėvais ir močiute, nes 2023 m. pirmąjį ketvirtį nekilnojamojo turto kainos per metus padidėjo 14 proc.
J. Kalinič, kuri dirba visą darbo dieną pardavimų ir finansų srityje ir kartu baigia studijas, teigė, kad kainų augimas reiškia, jog ji, kaip ir Francisco, dabar greičiausiai liks gyventi tėvų namuose, kol pavyks sukaupti pakankamai pinigų įnašui.
„Šiais metais padidėjo ir minimalus darbo užmokestis, bet, palyginti su būsto kainomis, to neužtenka. Pakraščiuose esančių butų kaina taip pat išaugo – už gaunamą atlyginimą tiesiog neįmanoma išsinuomoti būsto sau vienai“, – sakė ji.
J. Kalinič sakė esanti dėkinga už tai, kad turi supratingus tėvus, tačiau atvirai kalbėjo apie gyvenimo namuose trūkumus, kuriuos, pasak jos, teks įveikti dar bent trejus metus.
„Galiu parsivesti žmones namo, bet, būkime realistai, nesivesiu namo jokių vaikinų ir nerengsiu vakarėlių. Sakykime, kad mano socialinis gyvenimas šiek tiek šlubuoja. Gyventi su tėvais, kai tau 25-eri, šiek tiek slegia“, – sakė ji.
