JAV iki tokio amžiaus beveik visi išsikrausto iš tėvų namų. JAV gyventojų surašymo duomenimis, tik 16 proc. 25–34 metų amžiaus amerikiečių gyvena su tėvais, skelbia portalas „Business Insider“.
„Sunku ką nors nusipirkti ar net išsinuomoti“
Lukšai Malohodžičiui 27-eri, jis sėkmingai vadovauja verslui – gyvenimas turėtų klostytis taip, kaip jam norisi. Tačiau jis vis dar gyvena su mama ir tėčiu. Jis rengia ekskursijas laivu turtingiems turistams po nuostabią Adrijos jūros pakrantę, tačiau puikiai supranta, kad negali sau leisti ten gyventi. Kaip ir daugelis Kroatijos tūkstantmečio kartos (gimusieji 1981–1996 m.) atstovų, jis dar nepaliko savo tėvų namų ir nemano, kad tai įvyks greitai.
„Ateina momentas, kai tai pradeda slėgti, – sakė jis. – Pradedi galvoti: „Aš tikrai turėčiau tai pakeisti“, bet ką gali padaryti?“
Remiantis duomenimis, L. Malohodžičius gali tikėtis gyventi po tėvų stogu dar septynerius metus, bet gal ir ilgiau.
„Sunku ką nors nusipirkti ar net išsinuomoti, – sakė L. Malohodžičius. – Tai tiesiog beprotiška“.
„Eurostat“ pažymi, kad būsto kainos Kroatijoje pastarąjį dešimtmetį nuolat kilo. Pernai Kroatijoje būsto kainų indeksas per metus padidėjo daugiausiai iš visų ES valstybių narių.
L. Malohodžičius sako, kad „didžioji dauguma“ jo draugų yra tokioje pačioje situacijoje kaip ir jis, tik nedaugelis laimingųjų paveldėjo nekilnojamąjį turtą.
Būsto kainos neįtikėtinai didelės
Nekilnojamojo turto kainos Dubrovnike, vaizdingame UNESCO pasaulio paveldo kupiname mieste, yra ypač didelės. Naujienų portalo „Total Croatia“ duomenimis, vidutinė buto ar namo mieste pirkimo kaina šiek tiek viršija 3,6 tūkst. eurų už kvadratinį metrą.
JAV už kvadratinį metrą mokama maždaug 2280 eurų, o darbo užmokestis ten kur kas didesnis.
Vidutinis darbo užmokestis JAV yra daugiau nei trigubai didesnis nei Kroatijoje: maždaug 59 tūkst. dolerių (apie 54,4 tūkst. eurų) per metus, o Kroatijoje – 18,5 tūkst. dolerių (17 tūkst. eurų) per metus.
„Čia nepavyksta uždirbti tiek pinigų, kad galėtum įsigyti nekilnojamojo turto“, – sako gidas Ivanas Vukovičius, gimęs ir gyvenantis Dubrovnike nuo 1981 m.
I. Vukovičius per daugelį metų išgyveno įvairias Dubrovniko transformacijas – nuo šurmuliuojančių žmonių minios Jugoslavijos turizmo bumo laikotarpiu aštuntojo dešimtmečio viduryje iki Nepriklausomybės karo nuniokojimo ir vėlesnio kruizinių laivų sugrįžimo pokario metais.
Šiandien jis yra kito turizmo bumo dalis – jį samdo turistai, trokštantys pamatyti miestą, kuriame buvo filmuojamas HBO serialas „Sostų karai“ („Game of Thrones“).
Itin populiari trumpalaikė nuoma
Nors turizmas suteikia ekonominių galimybių I. Vukovičiui ir daugeliui kitų, jis sako, kad turizmas taip pat pablogino ir taip jau neveikiančią būsto rinką.
Pasak jo, dėl to, kad padaugėjo užsieniečių, norinčių pasimėgauti Dubrovniku, išaugo atostogų būstų paklausa, o vietiniai verslininkai vis dažniau keičia savo nekilnojamąjį turtą į „Airbnb“, kad užsidirbtų pinigų.
Trumpalaikės nuomos duomenų analizės bendrovė „AirDNA“ sakė „Business Insider“, kad Dubrovnike, kur gyvena apie 41 tūkst. gyventojų, vasaros mėnesiais „Airbnb“ arba „Expedia“ priklausančioje „Vrbo“ skelbiama daugiau kaip 5,5 tūkst. nekilnojamojo turto objektų.
„Ir užsieniečiai, ir turtingi vietiniai gyventojai daugiausia naudojasi šiuo turtu kaip investicija, nes grąža yra labai gera“, – „Business Insider“ sakė Kroatijos ekonomikos rūmų Nekilnojamojo turto verslo asociacijos narys Filipas Brkanas.
Nuomininkams dėl to rasti būstą visiems metams gali būti beveik neįmanoma. Pinigai, kuriuos galima uždirbti iš trumpalaikės nuomos, taip pat didina laisvo nekilnojamojo turto pirkimo kainą.
„Kroatijoje reikia didinti būsto pasiūlą“, – sakė F. Brkanas.
Tačiau kai kuriose Dubrovniko dalyse, aiškino I. Vukovičius, tai neįmanoma.
„Mes negalime plėstis, – sakė gidas. – Tai nedidelis miestas, saugomas UNESCO, o kainos šoktelėjo į viršų, nes Dubrovnike visada kas nors nori įsigyti nekilnojamojo turto“.
Močiutė kontroliuoja 34 metų anūko pasimatymus
34 metų Josipui Crncevičiui nuosavo būsto kainos atrodo nepasiekiamos.
„Savo svečiams ekskursijos metu visada mėgstu sakyti, kad dabar norint ką nors nusipirkti tikriausiai prireiks dviejų gyvenimų“, – sakė jis.
Net Dubrovniko priemiesčiuose J. Crncevičius sakė, kad būsto nuosavybė jam nepasiekiama.
Kol kas jis gyvena trijų aukštų šeimos name, kuriame gyvena kelios kartos, maždaug už 11 kilometrų nuo miesto.
Jo dėdės šeima gyvena viršutiniame aukšte, o jo močiutė – apačioje, taip, kaip J. Crncevičius apibūdina, trijuose atskiruose butuose, kurių kiekvienas turi atskirą įėjimą ir spyną.
Nors tai nėra situacija, kurioje jis svajojo atsidurti būdamas 34 metų, jis sako, kad yra ir teigiamų dalykų.
J. Crncevičiui patinka padėti močiutei atlikti kasdienius darbus, nors dėl artumo anksčiau kildavo iššūkių, ypač kalbant apie pasimatymus.
„Mano močiutė yra geriausia vaizdo stebėjimo kamera rajone“, – sakė jis.
Ribų nustatymas
Privatumas yra pasikartojanti problema daugeliui tūkstantmečio kartos jaunuolių, gyvenančių panašiomis sąlygomis Kroatijoje.
Marija, 35 metų moteris, sakė, kad šis sprendimas gimė iš būtinybės. Marija su vyru 2019 m. persikėlė į jo tėvų namus, nes negalėjo rasti būsto, kurio nuomos kaina būtų priimtina, o pirkti būsto nebuvo galimybės.
Nors tai atrodė protingas finansinis žingsnis, Marija sakė, kad dabar tai laiko didele klaida.
„Norėtume turėti šiek tiek privatumo ir nebūti kasdien apklausiami“, – sakė ji.
Didžiausia problema – nustatyti ribas, „pavyzdžiui, neskaityti mūsų pašto ir neįeiti į namus nepasibeldus“, pridūrė ji.
47 metų Sanja Cikato, gyvenanti su vyru ir dviem paaugliais vaikais virš savo motinos, sakė, kad šių ribų nustatymas reikalauja kantrybės ir atkaklumo.
„Iš pradžių nebuvo tobula, bet vėliau, laikui bėgant, tiesiog išmokome gyventi kartu šiuose namuose“, – sakė ji.
S. Cikato sakė, kad tam pasiekti reikėjo atvirų ir sąžiningų pokalbių, tačiau jos motina vis dar kartais pasiklauso poros ginčų.
Nepaisant sunkumų, ji sakė, kad nauda, pavyzdžiui, pagalba prižiūrint vaikus, nusveria trūkumus.
Kai jos vaikai, kuriems dabar yra 12 ir 14 metų, buvo mažesni, motina prižiūrėjo vaikus, todėl S. Cikato turizmo sezono metu galėjo dirbti ilgiau.
Diana Marlais, dar viena dirbanti mama, pritarė šiai minčiai, sakydama, kad gyvenimas su keliomis kartomis gelbsti dirbantiems tėvams.
S. Cikato taip pat teigė, kad tokia tvarka sukuria ypatingą ryšį tarp mamos ir jos vaikų ir kad ji norėtų tai pakartoti, kai jos pačios vaikai taps suaugę.
„Turite suprasti, kad anksčiau tai buvo kažkas tikrai normalaus“, – sakė ji.
Tačiau L. Malohodžičius, atstovaujantis jaunesnei Kroatijos tūkstantmečio kartai, mano, kad visa tai yra ekonominiai aspektai, o ne tradicija, kurią verta puoselėti.
Jis sakė, kad nesirinktų taip gyventi, jei finansai nebūtų toks svarbus veiksnys.
Jis nesirinktų būti dvidešimties ir vis dar „kartais jaustis kaip paauglystėje“.
