Milijonai paprastų Japonijos piliečių realiu laiku stebėjo, kaip V. Zelenskis gyrė Japonijos, kaip pirmosios Azijos tautos, pasisakiusios už Ukrainos demokratiją, drąsą, išreiškė didelį susirūpinimą dėl atominių elektrinių saugumo ir galimo branduolinių ginklų, ypač Japonijoje, panaudojimo, bei sulaukė šimtų aukštų Japonijos pareigūnų bei įstatymų leidėjų, perpildžiusių Japonijos parlamento posėdžių salę žemuosiuose rūmuose, istoriniam virtualiam susitikimui su V. Zelenskiu, didžiulių ovacijų.
Dar vasario viduryje Ukraina buvo šalis, kurią net palyginti gerai išsilavinę japonai galėjo sunkiai surasti žemėlapyje. Tačiau Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui vasario mėnesį įsakius savo kariams įžengti į Ukrainą, japonų požiūris apie šalį greitai pasikeitė. Po kelių dienų įprastos, kiek tolimos užuojautos ar pykčio išraiškos, sukeltos žinių apie tolimas kančias ar neteisybę, užleido vietą plačiai paplitusiam nerimui, kad, Japonijos ministro pirmininko Fumio Kishidos žodžiais, Rusijos invazija į Ukrainą pakenkė „pačiam tarptautinės santvarkos pagrindui“ ir kad gali kilti pavojus pačios Japonijos saugumui ir suverenitetui.
Japonijoje neišprovokuotas Rusijos išpuolis prieš Ukrainą sustiprino diskusijas apie paties Tokijo savigynos pajėgumus ir sukėlė tai, kas gali būti, kaip F. Kishida teigė grįžęs iš skubių NATO derybų Briuselyje, didžiausias užsienio politikos iššūkis, su kuriuo Japonija susidūrė nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Ryžtingi Japonijos lyderių veiksmai ir drąsūs pareiškimai palaikant Ukrainą nustebino daugelį užsienio stebėtojų. Tačiau jie gali nesuprasti, kad naujasis Tokijo požiūris vystėsi kartu su esminiais Japonijos visuomenės orientacijos į išorinį pasaulį pokyčiais ir esminiais Japonijos viešosios nuomonės pokyčiais, kurie gali turėti įtakos Japonijos užsienio politikai ateinančiais metais.
Smerkia Rusijos veiksmus
Greitą ir griežtą Japonijos kritiką Rusijai būtų buvę kiek sunkiau įsivaizduoti vos prieš kelerius metus. Po to, kai 2012 metų gruodį buvęs ministras pirmininkas Shinzo Abe pradėjo eiti antrąją kadenciją, Japonijos lyderiai nemažai investavo į Rusijos ekonomiką ir užmezgė tvirtus ryšius su Rusijos vadovais. Iki S. Abe paliekant postą 2020 metais, jis 27 kartus buvo susitikęs su V. Putinu, tarp jų kartą ir intymiose bei prabangiose versmėse, arba natūraliame karštų šaltinių SPA, S. Abe gimtajame Nagato mieste – susitikime, kuris tapo žinomas kaip „onseno viršūnių susitikimas“.
Valdant S. Abe, Japonija sukūrė naują ministrų kabineto lygmens poziciją, skirtą ekonominių ryšių su Rusija palaikymui, o nuo to laiko abiejų šalių bendradarbiavimas paskatino daugiau nei 200 Japonijos privataus sektoriaus projektų Rusijoje, įskaitant ambicingus „Sakhalin-1“ ir „Sachhalin-2“ naftos ir dujų vystymus. Nors Japonija prisijungė prie kitų G-7 šalių kritikuodama Rusijos 2014 metų Krymo okupaciją, jos kritika buvo kur kas tylesnė nei kitų.
Praėjus mažiau nei trims savaitėms po Rusijos pasikėsinimo 2018 metais Jungtinėje Karalystėje nužudyti buvusį žvalgybos karininką Sergejų Skripalį, kol kiti G-7 nariai kaltino Maskvą ir išsiuntė jos diplomatus iš savo šalių, S. Abe vyriausybė pasveikino Rusijos užsienio reikalų ministrą Sergejų Lavrovą su gimtadienio tortu, panašiu į futbolo kamuolį.
S. Abe vyriausybė vylėsi, kad tyla dėl Rusijos nusižengimų padės jai derėtis su Maskva dėl ilgai lauktos taikos sutarties tarp Japonijos ir Rusijos, dėl kurios keturios piečiausios Kurilų salos bus grąžintos Japonijai. Keturios salos, esančios į šiaurę nuo Hokkaido, Japonijoje vadinamos „šiaurinėmis teritorijomis“ ir Rusijos kontroliuojamos nuo Sovietų Sąjungos aneksijos paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis.
Japonijos viltys, kad Rusija gali grąžinti salas, buvo faktiškai sugriautos 2020 metų liepą, kai Rusija pakeitė savo konstituciją ir uždraudė visas teritorines nuolaidas. Iš pirmo žvilgsnio ilga Japonijos lyderių meilė V. Putinui ir pastangos sudaryti istorinį taikos susitarimą ėmė atrodyti mažų mažiausiai klaidingos arba, blogiausiu atveju, žeminančiai naivios.
Rusijos karas Ukrainoje ir siaubingi vaizdai
Vasarį iš Ukrainos pasipylę siaubingi vaizdai suteikė F. Kishidai galimybę ryžtingai atsiriboti nuo savo pirmtakų politikos Rusijos atžvilgiu. F. Kishidos vyriausybė greitai prisijungė prie kitų G-7 šalių sankcionuodama Rusiją ir įšaldydama aukščiausių Rusijos pareigūnų ir oligarchų, palaikančių glaudžius Kremliaus ryšius, turtą. Japonija taip pat išsiuntė aštuonis Rusijos diplomatus ir parėmė papildomas priemones, skirtas izoliuoti Rusiją nuo tarptautinės finansų sistemos ir pasaulio ekonomikos, pavyzdžiui, Rusijos bankų pašalinimą iš SWIFT sistemos.
O Japonijos tiesioginė pagalba Ukrainai pranoko lūkesčius. Japonijos vyriausybė Ukrainos pajėgoms suteikė ne tik 100 mln. JAV dolerių skubios humanitarinės pagalbos ir dar 100 mln. dolerių JAV paskolų, bet ir neperšaunamas liemenes, šalmus, žiemos sąlygoms tinkančias uniformas, palapines, kameras, higienos priemones, karinius maisto davinius, generatorius, žiūronus, prožektorius ir medicinos įrangą.
Nors šios nuostatos, palyginti su iš kitų šalių į Ukrainą plūstančia brangia ginkluote, gali atrodyti kuklios, sprendimas visiškai aprūpinti ukrainiečių kovotojus buvo audringas momentas Japonijos gynybos politikos institucijai, atsižvelgiant į jos pačios nustatytus apribojimus eksportuoti karinę įrangą į užsienį.
Japonijos vyriausybės pranešimas, kad bus priimami pabėgėliai iš Ukrainos, buvo dar viena didelė staigmena. Dešimtmečiais Japonija garsėjo nenoru priimti pabėgėlių; nuo 1982 metų buvo leista pasilikti mažiau nei vienam procentui žmonių, kurie kreipėsi į Japonijos vyriausybę dėl pabėgėlio statuso. Atsižvelgiant į šią istoriją, greitis, kuriuo F. Kishidos kabinetas pakeitė ilgalaikę politiką, pribloškė daugelį Japonijos ir užsienio stebėtojų.
Iki kovo 24 dienos, kai JAV prezidentas Joe Bidenas pasidavė tarptautiniam spaudimui ir paskelbė, kad JAV priims pabėgėlius iš Ukrainos, Tokijas jau priėmė 188 ukrainiečių pabėgėlius, išdavė vizas dar 300 asmenų ir įsteigė vyriausybinę darbo grupę pabėgėlių politikai koordinuoti.
Balandžio 5 dieną, kai Japonijos užsienio reikalų ministras Yoshimasa Hayashi grįžo iš oficialaus vizito Lenkijoje, jis vyriausybiniu lėktuvu su savimi į Japoniją pargabeno 20 Ukrainos pabėgėlių.
Siekiama svarbaus vaidmens
Nors pastarieji F. Kishidos veiksmai, sankcionuojantys Rusiją, iš esmės keičia S. Abe politiką, kai kurios priemonės, kurių dabartinė Japonijos vyriausybė ėmėsi remdama Ukrainą, iš tikrųjų buvo paremtos S. Abe administracijos veiksmais. Pavyzdžiui, S. Abe pastangos atlikti konstruktyvų vaidmenį G-7 ir suvaržyti tuometinio JAV prezidento Donaldo Trumpo pastangas jai pakenkti padėjo padidinti Japonijos autoritetą grupėje.
Dabartinės krizės sąlygomis F. Kishida pasinaudojo naujuoju statusu, kad į koaliciją prieš V. Putiną įsitrauktų daugiau Azijos šalių. Pasak jo, prieš kelionę į Briuselį F. Kishida nuvyko į Indiją ir Kambodžą įsipareigoti pasmerkti „bet kokį bandymą vienašališkai jėga pakeisti status quo“. Jo pirmtako pastangos pagyvinti Kvadratą – regioninę saugumo grupę, kurią sudaro Australija, Indija, Japonija ir JAV, ir skatinti taisyklėmis pagrįstą tvarką Ramiojo vandenyno regione padėjo pagrindus Japonijos vadovavimui dabartinės krizės metu.
S. Abe sprendimas įsteigti Nacionalinio saugumo sekretoriatą ir sustiprinti tarpžinybinius koordinavimo mechanizmus taip pat buvo naudingas F. Kišidos vyriausybei Ukrainos krizės metu, todėl ji galėjo operatyviai ir greitai reaguoti į sparčiai vykstančius įvykius. Atrodo, kad tai pagaliau leido Japonijos vyriausybei praeiti pro vadinamąją Persijos įlankos karo traumą, kurią ji patyrė 1990-91 metais, kai jos dvejonės, kaip geriausiai paremti JAV vadovaujamą koaliciją Persijos įlankos kare, sulaukė kritikos, kad ji padarė per mažai, per vėlai.
Dar svarbesni pokyčiai vyksta po paviršiumi, pačioje Japonijos visuomenėje. Dabartinė krizė Japonijos visuomenei buvo galingas priminimas, kad taika neturėtų būti laikoma savaime suprantamu dalyku, kad šalies saugumui būtini jos žmonių veiksmai ir kad už demokratiją ir laisvę verta kovoti. Šios realizacijos netrukus gali lemti Japonijos užsienio politikos trajektorijos pokyčius ir Japonijos vaidmenį jos aljanse su JAV.
Nuo karo Ukrainoje pradžios jos žmonių likimas vis labiau atsispindi japonų viešame diskurse. Visoje Japonijoje pilys, šventyklos, vyriausybiniai pastatai ir kiti svarbūs orientyrai naktį apšviečiami Ukrainos vėliavos geltona ir mėlyna spalvomis. Jaunieji japonai susirinko aplink garsiąją Tokijo Shibuya perėją demonstruoti paramos Ukrainai, o Kioto miestas atšventė savo broliškų santykių su Kyjivu 50-metį, pradėdamas Ukrainos evakuotųjų priėmimo ir palaikymo programą.
Vasario 27 dieną Japonijos elektroninės prekybos milžinės „Rakuten“ generalinis direktorius Hiroshi Mikitani pradėjo donorystės akciją, kurios tikslas buvo surinkti milijardą jenų (7,9 mln. JAV dolerių) pagalbai ukrainiečiams ir galiausiai per pirmąsias dešimt dienų surinko devynis kartus didesnę sumą.
Japonijos savivaldybės teikia konsultacines paslaugas būsimiems Ukrainos pabėgėliams, padeda jiems susirasti būstą, medicinos paslaugas ir vaikų priežiūrą. „Nippon Foundation“ pradėjo iniciatyvą, kuri pabėgėliams suteikia nemokamus skrydžius į Japoniją, po to juos derina su kompanijomis ir vietos valdžios institucijomis, pasiūliusiomis pabėgėliams būstą ir finansinę pagalbą. Tokios pastangos sulaukia didžiulio visuomenės palaikymo: neseniai atlikta apklausa parodė, kad 90 proc. Japonijos visuomenės pritaria Ukrainos pabėgėlių priėmimui.
Komentatoriai, siekiantys paaiškinti Japonijos paramą Ukrainai, dažnai atkreipia dėmesį į dabartines Ukrainos kančias, kurios labai primena daugelį buvusių Japonijos traumų. V. Zelenskis savo kreipimesi į Japonijos parlamentą neįvardijo Fukušimos, Nagasakio ar Hirošimos, tačiau Japonijos visuomenė iš karto suprato jo susirūpinimą dėl branduolinių pavojų. Daugelis japonų patyrė priverstinį išsiskirstymą dėl stichinių nelaimių, tokių kaip 2011 metų žemės drebėjimas ir cunamis, ir užjaučia ukrainiečius, trokštančius grįžti namo.
Daugeliui paprastų japonų karas Ukrainoje lėmė supratimą, kad jie negali savo saugumo laikyti savaime suprantamu dalyku. Daugelis dabar mano, kad artimiausioje Japonijos kaimynystėje netrukus gali „vienašališkai pakeisti status quo jėga“, pasiskolinant F. Kishidos frazę. Vasario pabaigoje atlikta viešosios nuomonės apklausa parodė, kad 77 proc. Japonijos respondentų nerimauja, jog Rusijos agresija Ukrainoje gali turėti „šalutinį poveikį“ Kinijos mąstymui, ar imtis karinių veiksmų prieš Taivaną.
