Kovą Rusijos pajėgos nužudė S. Perebijnio žmoną Tatjaną ir du vaikus – 9-metę dukterį Alisą ir 18-metį sūnų Nikitą, kai šie bandė evakuotis iš Irpinės miestelio, Kyjivo apylinkių. Kitas nenustatytos tapatybės vyras, kuris, kaip manoma, buvo šeimos draugas, taip pat žuvo šalia sprogus rusų paleistam sviediniui.
„Atpažinau jų lagaminus ir taip supratau“, – pavasarį „New York Times“ pasakojo S. Perebijnis.
Dabar, praėjus beveik pusei metų po tragedijos, vyriškis atvirauja, kad su skaudžia netektimi jį aplankė ne tik sielvartas, bet ir daugybė problemų.
Ieško paguodos padėdamas kitiems
2014 metais Serhijaus šeima pabėgo iš Rytų Ukrainos ir apsigyveno Kyjive, kai jų gyvenamojoje teritorijoje kilo karas tarp Ukrainos karių ir Rusijos remiamų separatistų. Kyjive jie keturiese nuomojame bute gyveno penkerius metus, kol įsigijo namą Irpinėje.
Irpinėje vyriškis leidiniui „Ukrainska Pravda“ pasakoja susikūręs naują gyvenimą – su šeima pasakoja gyvenęs taikiai ir darniai: daug keliavo, svajojo, buvo kartu džiaugėsi laime. S. Perebijnis tuometinį gyvenimą apibūdina „idealiu“, „utopišku“.
Tačiau šeimos gyvenimas negrįžtamai pasikeitė šių metų vasario 24-ąją, Rusijai pradėjus plataus masto karą Ukrainoje. Netikėtas žmonos skambutis 5 val. ryte, Serhijui, kuris tuo metu Donecke slaugė savo sergančią motiną, pranešė apie šalia namų praskridusį sviedinį. Iš pradžių apie evakuaciją šeima negalvojo, tačiau vėliau nutarė gelbėtis.
Net du kartus Tatjanos ir jos vaikų evakuacija buvo nesėkminga: kovo 4-ąją Tatjana su vaikais pateko į minosvaidžių apšaudymą, kovo 5-ąją negalėjo išvykti Irpinėje prasidėjus mūšiams gatvėse. Trečiąją evakuacijos dieną Serhijaus šeima žuvo.
„Paskutinį kartą kalbėjomės kovo 5-ąją. Aptarėme evakuacijos planą. Atsiprašiau, kad manęs nėra šalia “, – pasakojo vyras.
Šeimai žuvus, Serhijų apniko daugybė problemų. Jo žmona, 43-ejų T. Perebijnis, „Bay Area“ technologijų įmonėje užėmė vyriausiosios buhalterės pareigas, todėl vyrui reikėjo laikinai perėmus jos darbą išmokėti atlyginimus darbuotojams. Tam, kad tai padarytų, jis turėjo atrakinti jos telefoną.
„Niekada nepamiršiu, kaip tada atėjau į morgą, kuriame buvo mirusių civilių iš Irpinės, Bučos, Hostomelio kūnai. Kam darė skrodimą, kam buvo atlikta kraniotomija... Kartu su patologu radome žmonos kūną. Jis gulėjo juodame plastikiniame maiše ant grindų. Pabandėme atrakinti telefoną jos pirštu... Kas galėjo pagalvoti, kad jutiklis reaguoja tik į šilumą. Nuo to laiko mane lydi šalčio jausmas visą laiką, nekenčiu jo“, – prisiminimais dalijosi vyras.
Serhijus pasakoja tądien morge aprengęs žmonos ir vaikų kūnus, matęs jų žaizdas ir sužalojimus. Dabar vyrą nuo sielvarto atitraukia tik pagalba kitiems žmonėms.
Norėjo išvykti anksčiau
Kaip dar pavasarį pasakojo „Bay Area“ technologijų įmonės atstovė Ksenia Chirvonina, šeima iš Irpinės norėjo išvykti anksčiau, bet galiausiai nusprendė palaukti, kol galės išvykti „žaliuoju koridoriumi“ su kitais civiliais.
Ukrainiečių fotožurnalistas Andrijus Dubčakas įamžino akimirką, kai šeimą nubloškė minosvaidžio sviedinys
„Rusijos kariuomenė yra nusikaltėliai ir jie turi būti sustabdyti. Mūsų širdys sudaužytos. Mūsų maldos yra už visus ukrainiečius, kurie kovoja už savo teisę egzistuoti“, – pareiškė „New York Times“.
Perebijnis buvo nuvežta į netoliese esančią ligoninę, kur užgeso jos gyvybė. Universiteto studentas Nikita ir mažoji Alisa žuvo vietoje. Su jais buvęs vyras išgyveno pirmąjį sprogimą, tačiau vėliau mirė, rašo „New York Times“
Ankstesniuose žiniasklaidos pranešimuose vyras buvo klaidingai įvardintas kaip vaikų tėvas.
K. Chirvonina sakė nežinanti, kur Tatjana su vaikais planavo bėgti, bet greičiausiai būtų traukę į vakarinius Ukrainos miestus. Vyresniems nei 18 metų vaikinams uždrausta išvykti iš šalies, o T. Perebijnis atsisakė palikti savo sūnų.
„Mano bendras įspūdis toks, kad jie buvo puiki, vieninga šeima. Pati Tatjana buvo labai maloni, palaikanti asmenybė, visada galėjai ateiti pas ją darbinio ar gyvenimiško patarimo. Ji visada džiugindavo aplinkinius savo pasakojimais, juokeliais. Ji buvo puikus žmogus“, – kalbėjo moteris.
