Krateriai gali būti itin dideli, siekti daugiau kaip 160 pėdų (apie 49 metrų) gylį ir 65 pėdų (apie 20 metrų) plotį, o nuolaužų gabalai dėl išsiveržimo bangos nuskrieja net kelis šimtus pėdų. Kai kuriuose pranešimuose teigiama, kad sprogimai girdimi už 60 mylių (daugiau nei 96 kilometrų).
Dabar mokslininkai teigia, kad sprogimą gali lemti karštos gamtinės dujos, besiskverbiančios iš po žemių. Šios išvados galėtų paaiškinti, kodėl krateriai atsiranda tik tam tikrose Sibiro vietovėse.
Ši vietovė žinoma dėl didžiulių požeminių gamtinių dujų atsargų, „Business Insider“ sakė pagrindinis tyrimo autorius Helge Hellevangas, Oslo universiteto Norvegijoje aplinkos geomokslų profesorius.
„Kai dėl klimato kaitos ar atmosferos atšilimo susilpnėja kita amžino įšalo dalis, tada atsiranda tokie išsiveržimai – tik Sibire“, – sakė jis.
Iš giliai esančių atsargų gaunamos dujos atveria žemėje skylę
Amžinasis įšalas sulaiko daug organinių medžiagų. Pakilus temperatūrai, jis atitirpsta ir suyra. Šio proceso metu išsiskiria metanas.
Todėl mokslininkai svarstė, kad krateriai susidarė dėl metano, besiskverbiančio iš amžinojo įšalo.
Tai nėra beprotiška mintis. Manoma, kad būtent dėl šio proceso susidaro termokrastai – ežerai, atsirandantys amžinojo įšalo tirpimo vietose, kuriuose tyvuliuoja metanas ir kurie gali užsidegti.
Tačiau tai nepaaiškina, kodėl vadinamieji sprogstantys krateriai yra tokie lokalizuoti.
Iki šiol nustatyti tik aštuoni tokie krateriai ir visi jie yra labai konkrečioje teritorijoje: Vakarų Sibiro Jamalo ir Gydano pusiasaliuose Šiaurės Rusijoje.
„Sprogstantys ežerai“, priešingai, aptinkami įvairiose vietovėse, kuriose yra amžinojo įšalo, įskaitant Kanadą.
H. Hellevangas ir jo kolegos mano, kad veikia kitas mechanizmas: karštos gamtinės dujos, prasiskverbusios pro tam tikrą geologinį lūžį, kaupiasi po įšalusiu dirvožemio sluoksniu ir įkaitina amžinąjį įšalą iš apačios.
Šie karštų dujų pliūpsniai padėtų atšildyti amžinąjį įšalą iš apačios, todėl jis taptų silpnesnis ir labiau tikėtina, kad suirtų.
„Toks sprogimas gali įvykti tik tuo atveju, jei amžinasis įšalas yra pakankamai plonas ir silpnas, kad galėtų suirti“, – sakė H. Hellenvangas.
Dujų išsiveržimus gali lemti kylanti temperatūra
Kylanti temperatūra tuo pat metu tirpdo viršutinį amžinojo įšalo sluoksnį. Taip susidaro puikios sąlygos dujoms staiga „išsilaisvinti“ ir sukelti arba sprogimą, arba „mechaninę griūtį“, kuri įvyksta būtent dėl spaudimą patiriančių dujų.
H. Hellevangas ir jo kolegos mano, kad dėl šios priežasties ir susidaro krateriai.
Tyrime teigiama, kad šioje vietovėje yra daug gamtinių dujų atsargų, o tai atitinka H. Hellevang ir jo kolegų teoriją.
„Ši vietovė yra viena didžiausių naftos provincijų pasaulyje“, – sakė jis.
Pagal mokslininko modelį galėjo atsirasti ir daugiau tokių kraterių, kurie vėliau išnyko, nes netoliese esantis vanduo ir dirvožemis užpildė spragą.
„Tai labai atoki vietovė, todėl tikrojo skaičiaus tikrai nežinome“, – sakė H. Hellevangas.
„Pažvelgus į palydovinę Jamalo pusiasalio nuotrauką, matyti tūkstančiai tokių apvalių plokščių formos įdubų. Dauguma jų arba visos jos galėjo būti termokarstai, tačiau potencialiai tai gali būti ir anksčiau susiformavę krateriai“, – sakė jis.
Pavojinga hipotezė apie klimato krizę
Nors ši idėja yra pagrįsta, reikės daugiau įrodymų, kad šios dujų atsargos kaupiasi po amžinuoju įšalu, „New Scientist“ sakė šią temą tyrinėjanti Havajų universiteto Žemės mokslininkė Lauren Schurmeier.
Vis dėlto, jei hipotezė pasirodys esanti teisinga, tai gali sukelti problemų klimato modeliams.
„Gamtinės dujos turi daug metano – stiprių šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Tai gali reikšti, kad krateriai veikia kaip didžiuliai kaminai, pro kuriuos ši kenksminga cheminė medžiaga gali staiga išsiveržti į atmosferą“, – „New Scientist“ sakė Thomas Birchallas, dirbantis Svalbarde (Norvegija) esančiame universiteto centre.
„Jei tai yra standartinis būdas, kuriuo žlunga didelės sankaupos, tuomet per labai trumpą laiką išmetama daug metano“, – sakė jis „New Scientist“.
Tačiau H. Hellenvangas buvo atsargus. Jei šis reiškinys egzistuoja tik šioje labai ribotoje teritorijoje, gali būti, kad poveikis pasauliniu mastu yra nežymus. Nors požeminėse atsargose greičiausiai yra sukaupta daug metano, neaišku, kiek jo gali patekti į išorę.
„Manau, kad visų pirma turime suprasti, kiek metano natūraliai išsiskiria iš tokių sistemų, ir tada palyginti tai su tuo, kiek metano iš tikrųjų yra amžinojo įšalo organinėse medžiagose, – sakė H. Hellenvangas. – Tuomet galėsime turėti realesnį biudžetą, kiek gali išsiskirti dėl atmosferos šildymo ar klimato kaitos“.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
