Kai rugsėjį Kremlius paskelbė dalinę mobilizaciją ir tūkstančiai žmonių nusprendė pabėgti iš Rusijos, šalys, kurios iš pradžių priėmė pabėgėlius, uždarė savo sienas Rusijos piliečiams (arba bent jau apsvarstė tokią galimybę). Taip Europos Sąjungoje kilo diskusijos apie tai, ar šalys turėtų suteikti prieglobstį nuo mobilizacijos bėgantiems rusams.
Tačiau nuo mobilizacijos bėga ne tik Rusijos gyventojai – dalis jų yra iš Rusijos okupuotų teritorijų. Kai kuriose Ukrainos vietose, kurios jau beveik dešimtmetį yra okupuotos, Rusija išduoda savo pasus, todėl jų gyventojams yra sunku gauti arba atnaujinti Ukrainos pilietybę, rašo „Politico“.
Šioms dviem tautoms kovojant kruviną karą, Ukrainos piliečiai nerimauja, kad jie gali būti pašaukti į tarnybą Rusijos, Ukrainos arba abiejų valstybių kariuomenėse. Nepaisant to, jie negali įrodyti, kad yra bent vienos šių dviejų valstybių piliečiai.
Masinė daug ginčų keliančių teritorijų gyventojų neutralizacija, išduodant jiems pasus, kelia klausimų ne tik apie tai, kurioje kariuomenėje jiems gali tekti kovoti ar kokias sienas jie gali kirsti. Ukrainos ministro pirmininko pavaduotoja ir laikina okupuotų teritorijų reintegracijos ministrė Iryna Veresčuk teigia, kad masinis Ukrainos piliečių vertimas Rusijos piliečiais yra laikomas karo nusikaltimu.
„Ženevos konvencija aiškiai draudžia priverstinį pasų išdavimą okupuotų teritorijų gyventojams, – žurnalistams sakė politikė. – Tai turi būti užfiksuota kaip karo nusikaltimas.“
Priversti tapti rusais
Rugsėjo mėnesį automobilių pardavėjas Ernesas, norėdamas išvengti mobilizacijos, kartu su savo žmona ir trimis vaikais paliko Krymą ir išvyko į Sakartvelą (šeimos vardai, siekiant apsaugoti jų tapatybes, yra pakeisti). Jų šeima priklauso Krymo totorių mažumai, kuri sovietmečiu buvo išstumta iš Krymo ir į savo tėvynę grįžo tik po 1990 m. įvykusios geležinės uždangos griūties. Dauguma Krymo totorių priešinasi Rusijos aneksijai, todėl jie susidūrė su represijomis. Negana to, kaip ir daugelis kitų Rusijos teritorijose gyvenančių etninių mažumų, jie neproporcingai dažnai atsiduria dalinės mobilizacijos taikinyje.
Idėja pabėgti kilo ne tik Ernesui. Prie Rusijos sienos su Sakartvelu atkeliavo daugybė žmonių. Erneso šeima ištisas dienas gyveno pakelėje, kol vyras galiausiai sumokėjo kyšį, leidusį jiems „peršokti“ 16 km ilgio laukiančių automobilių eilę.
Tačiau pasiekę Sakartvelą, jie susidūrė su administracine kliūtimi. Kaip ir daugelis kitų Europos šalių, Sakartvelo pasieniečiai pradėjo nebeįleisti rusų į šalį. Nors Ernesas, jo žmona ir vyresni vaikai turėjo ukrainietiškus pasus, jauniausia jų atžala – 3 metų Emilis – turėjo tik rusišką gimimo liudijimą. Pasak pasienio pareigūnų, šeima galėjo atvykti į Sakartvelą, bet tik tuo atveju, jeigu paliks jauniausią savo vaiką.
„Jie pasakė: „Palikit jį ten.“ Lyg jis būtų koks lagaminas“, – savo uošvienei vėliau pasakojo Ernesas.
Išleidusi didžiąją savo santaupų dalį, šeima turėjo apsisukti ir grįžti į Krymą.
Panašiose situacijose atsidūrė tūkstančiai ukrainiečių, kurie turi tik rusiškus arba nebegaliojančius Ukrainos dokumentus. Anot Kyjive įsikūrusios Krymo totorių atstovybės „Mejlis“, apie 2 500 į Kazachstaną pabėgusių Krymo totorių kreipėsi į ten veikiantį Ukrainos konsulatą, norėdami gauti dokumentus, reikalingus tęsti kelionę.
Pasak ekspertų, priverstinis pasų išdavimas yra tyčinė užsienio politikos praktika, kurią Rusija naudoja kaip ginklą karuose.
Rusijos pasų išdavimo politika inicijuota skirtingose teritorijose Sakartvele ir Moldovoje 2002 m. bei Ukrainoje 2014 m. Tai pridėjo Rusijai kelis milijonus naujų piliečių, palengvino sparčiai mažėjančios Rusijos populiacijos problemą bei pakenkė Rusiją dominančių šalių suverenitetui, tapo savotišku Rusijos invazijos ir okupacijos pateisinimu.
Kai 2014 m. Rusija neteisėtai aneksavo Krymą, ji automatiškai pavertė daugiau nei du milijonus Krymo gyventojų Rusijos piliečiais, suteikdama vos šešias savaites, per kurias jie galėjo atsisakyti naujojo paso. Rusijos piliečiais prieš savo valią tapo net ir tie, kurie jau buvo palikę Krymą, pavyzdžiui Olha Skripnik – žmogaus teisių aktyvistė, dabar vadovaujanti Krymo žmogaus teisių grupei Kyjive.
Nuo 2016 m. Kremlius nebeleidžia Rusijos paso neturintiems asmenims gauti medicininės priežiūros, išsilavinimo ar privalomo sveikatos draudimo, reikalingo norint įsidarbinti Kryme. 2020 m. Rusija uždraudė ne rusams turėti nuosavybės didžiojoje Krymo dalyje. O. Skripnik „Politico“ pasakojo, kad kai asmenys bandydavo išvykti iš Krymo į žemyninę Ukrainą, Rusijos pasieniečiai pareikalaudavo rusiško paso ir kartais konfiskuodavo arba sunaikindavo ukrainietiškus dokumentus.
Rytų Ukrainoje, kur Rusija nuo 2014 m. valdo dvi kvazirespublikas Luhansko ir Donecko srityse, 2019 m. ukrainiečiams buvo pasiūlyta gauti rusiškus pasus pagreitinta tvarka. Apie pusė milijono ukrainiečių iš beviltiškai skurdžių ir tarptautiniu mastu nepripažintų respublikų nusprendė pasiimti šiuos pasus, kurie jiems leido dirbti ir mokytis kaimyninėje Rusijoje.
Dar prieš visapusiškos Rusijos invazijos į Ukrainą pradžią, Kremlius ne kartą įvardijo tariamą „Rusijos piliečių genocidą“ Rytų Ukrainoje kaip agresijos pateisinimą.
2022 m. gegužę pasų išdavimo procedūros prasidėjo ir naujai okupuotose Pietų Ukrainos teritorijose, įskaitant Chersoną ir Mariupolį. Nors pranešama, kad šiuo pasiūlymu kol kas pasinaudojo nedaug žmonų, Rusija gyventojams daro rimtą spaudimą: tik rusišką pasą turintys asmenys gali gauti humanitarinę pagalbą, išlaikyti savo darbus sveikatos ar švietimo sektoriuose.
Okupuotose teritorijose gyvenantys Ukrainos piliečiai nuo 2014 m. gali atnaujinti arba kreiptis dėl ukrainietiškų dokumentų išdavimo jų vyriausybės kontroliuojamose teritorijose. Tačiau tai paprastai reiškia brangias bei nenuspėjamas keliones ir ilgą laukimą. Štai, pavyzdžiui, ukrainietiški gimimo liudijimai, išduoti pagal rusišką gimimo liudijimą iš Krymo, pirmiausia turi būti patvirtinti teismo.
Tai reiškia, kad, praėjus aštuoneriems metams, tūkstančiai okupuotose teritorijose gyvenančių ukrainiečių turi arba nebegaliojančius Ukrainos dokumentus, arba jų iš viso neturi.
Pabėgimas iš okupuotų teritorijų
Netrukus po dalinės mobilizacijos paskelbimo, Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis paragino ukrainiečius pasitraukti iš okupuotų teritorijų, kad jie išvengtų šaukimo tarnauti Rusijos kariuomenėje. Tačiau šie ukrainiečiai įstrigo niekieno žemėje. Vieni, nors ir gavę leidimą išvykti iš Rusijos, negali patekti į kitas šalis. Kitiems, bandantiems gauti Ukrainos dokumentus, baigėsi lėšos tokiose šalyse kaip Kazachstanas.
Rugsėjo pabaigoje Krymo totorių atstovybė „Mejlis“ pradėjo gauti šimtus beviltiškų skambučių iš pabėgti norinčių Krymo totorių.
„Mes ištisą parą stengiamės išspręsti šią problemą“, – sakė „Mejlis“ vadovas Refatas Čubarovas.
Ukrainos konsulatai galiojančių dokumentų neturintiems piliečiams gali išduoti laikinus leidimus atvykti į Ukrainą ir gauti naujus dokumentus. Bet gimimo liudijimas nėra pakankamas tapatybės įrodymas, o jaunuoliai iš Krymo dažnai turi tik rusišką pasą ar kitus dokumentus, kurių Ukraina nepripažįsta.
„Prasidėjus plataus masto karui, pabėgti pabandę vyrai, ypač tie, kuriems dabar yra apie 18–20 metų, susiduria su daugybe bėdų“, – sakė O. Skripnik.
Rusija į Krymą ir Rusiją taip pat deportavo tūkstančius ukrainiečių iš naujai okupuotų teritorijų, dažnai prisidengdama, kad gelbėja juos nuo aktyvių kovų. Šie žmonės tik vėliau sužino, kad paramą ir pašalpas Rusijoje galima gauti tik turint rusišką pasą. Tokiems žmonėms gali būti beveik neįmanoma įrodyti, kad jie iš tikrųjų yra ukrainiečiai.
Tie, kurie turi Kryme išduotą Rusijos pasą, susiduria su daugybe problemų Europoje, teigia 31-erių Krymo totorius Useinas (vardas pakeistas), kuris, bėgdamas nuo mobilizacijos, rugsėjo mėnesį išvyko iš Krymo. Jis keliavo per Rusiją, kurią paliko su Kryme išduotu Rusijos pasu. Į Europą per Latviją jis sugebėjo patekti su nebegaliojančiu Ukrainos pasu. Jis teigė matęs, kaip kitiems nebuvo leista atvykti, nes jie, esą, yra šaukimo vengiantys rusai, pasirinkę gyventi Kryme.
„Tai didžiausia problema, nes jie paprasčiausiai renkasi, ką įsileisti, o ko ne, – sakė vyras. – Jie sako: „Turi Rusijos pasą ir pilietybę. Ką veikei Kryme aštuonerius metus?“
Useinas išvyko į Lenkiją, kur jis buvo sutiktas su didžiausia užuojauta ir pagalba. Tiesa, vienas Ukrainos pabėgėliams padedantis savanoris pavadino jį išdaviku, nes jis liko Kryme ir neatnaujino savo ukrainietiško paso.
„Paaiškinau, kad Rusijos pilietybė man buvo primesta ir kad aš išvykau dėl mobilizacijos, – prisimena Useinas. – Krymas yra mano gimtinė. Kodėl turėjau palikti jį prieš tai? Nenorėjau išvykti ir dabar. Aš tik noriu gyventi savo gimtinėje.“
Be su dokumentais susijusių sunkumų, daugybė pabėgėlių, kurie bijo bėgdami nuo vienos armijos patekti į kitą, karo metu nenori grįžti į žemyninę Ukrainą.
„Jie išvengė mobilizacijos Rusijoje ir nori rasti saugią vietą sau ir savo šeimoms, – aiškino R. Čubarovas. – Jei jie atvyktų į Ukrainą, jie galimai būtų pašaukti į Ukrainos kariuomenę.“
Kai Useinas kreipėsi į Ukrainos konsulatą Varšuvoje dėl naujo paso, jam buvo liepta grįžti į Ukrainą.
„Jie man tiesiai pasakė: „Važiuok to padaryti į Kyjivą, kodėl tu čia?“, – pasakojo vyras. – Bet jeigu nuvyksiu ten, paskui nebegalėsiu išvykti.“
Įkaitai ar kolaborantai?
Nesugebėjęs rasti darbo Lenkijoje, Useinas išvyko į Belgiją, kur jis, apsistojęs prieglobsčio prašantiems migrantams skirtuose nakvynės namuose, laukia, kol konsulatas patvirtins jo ukrainietišką tapatybę.
Ernesas, kuriam buvo liepta apsisukti prie sienos su Sakartvelu, su savo šeima grįžo į Krymą. R. Čubarovas teigia, kad daugelis tų, kurie kreipėsi į Krymo totorių organizaciją „Mejlis“ prašydami pagalbos, jau spėjo išnaudoti savo galimybes ir lėšas, todėl taip pat turėjo grįžti namo.
„Aštuoniasdešimt procentų tų, kurie atvyko į Europą ir susidūrė su problemomis dėl dokumentų, tiesiog apsisuko ir grįžo atgal“, – pritaria Useinas.
Sklindant gandams, kad 2023 m. pradžioje Rusija paskelbs visuotinę mobilizaciją, tie, kurie turėjo sugrįžti, gali atsidurti Rusijos armijoje ir kovoti su savo tautiečiais.
Tuo metu ukrainiečiai ragina Europą neįsileisti rusų, teigdami, kad bėgimas nuo mobilizacijos nėra pasipriešinimas karui.
Europos Sąjunga rugsėjį sustabdė supaprastintą vizų išdavimo procesą Rusijos piliečiams. Baltijos šalys, Suomija ir Lenkija nuo spalio nebeįsileidžia Rusijos turistų ir ragina tokį draudimą įvesti visoje Europos Sąjungoje. O štai Slovakija ir Čekija rugsėjį nustojo rusams išdavinėti humanitarines vizas.
Tačiau R. Čubarovo įsitikinimu, Krymo gyventojai, kurie neturėjo kito pasirinkimo tik priimti Rusijos pasą, neturėtų būti laikomi rusais. „Jeigu jie iš Krymo, jie neturėtų būti laikomi grėsme“, – sakė jis.
Tačiau nustatymas, kas yra grėsmė, ir ar bendradarbiavimas su Rusija turėtų būti baustinas, išlika sudėtingomis temomis. „Ukrainos specialiosios tarnybos turi dalytis informacija su savo kolegomis Europoje apie tai, kas įvykdė valstybės išdavystę ir dirbo Rusijos Federacijos pusėje“, – tikina O. Skripnik.
Ukrainos parlamentas svarsto kolaboravimo įstatymo projektą, pagal kurį būtų kriminalizuojamas kito asmens vertimas arba skatinimas gauti rusišką pasą. Tačiau vien Rusijos paso turėjimas, anot I. Veresčuk, neturėtų būti pagrindu patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, o tie, kurie bando išvengti Rusijos mobilizacijos, nusipelno pagalbos.
„Jie yra įkaitai, jie nenori kovoti, todėl žiūrime į juos ne kaip į nusikaltėlius, o kaip į ukrainiečius, kurie nori grįžti, – teigė I. Veresčuk. – Mes norime padėti šiems žmonėms.“
