Margarita, kurios tikrasis vardas neatskleidžiamas siekiant apsaugoti ją nuo galimo persekiojimo, Radio Free Europe/Radio Liberty „North.Realities“ pasakojo, kad siekdama susidoroti su tuo, ką patyrė Rusijos kariuomenėje Ukrainoje, ji gydosi ir vartoja stiprius antidepresantus. Moteris bijo, kad bus išsiųsta atgal, tačiau vis tiek siekia grįžti į kariuomenę, tik į kitą dalinį, nes kitaip nepragyvena. O apie ukrainiečių kančias nė neužsiminė.
„Net kai šalia yra kitų žmonių arba aš kažką veikiu, – sakė ji, – aš nuolat matau visus tuos baisumus“.
Per tuos mėnesius, kai Margarita dirbo medike Ukrainoje, ji patyrė įžūlią seksualinę prievartą ir tapo priekabiavimo, užpuolimų ir kitų nusikaltimų prieš kartu su ja tarnaujančias moteris liudininke.
Jai taip pat buvo pranešta apie incidentus, kai pareigūnai grasino arba smurtavo prieš karius, nenorėjusius eiti į mūšį. Ji taip pat susidūrė su kareiviais, kurie žalojo save, kad būtų grąžinti namo.
Radio Free Europe/Radio Liberty patvirtino pagrindinius Margaritos gyvenimo ir tarnybos faktus, bet negalėjo patikrinti detalių apie jos laiką Ukrainoje, daugiausia dėl Rusijos vyriausybės apribojimų teikti pranešimus iš karo zonos.
„Jie norėjo mane palaužti“
42-ejų Margarita kariuomenę paliko 2017 m., po 11-os metų tarnybos radijo operatore. Ji apsigyveno Belgorode, tačiau jai nesisekė prisitaikyti prie civilinio gyvenimo ir ji niekada nepadarė kitos karjeros. 2022 m. vasarą ji kreipėsi į vietinį karinės tarnybos biurą dėl dokumento, patvirtinančio jos išėjimo į pensiją statusą. Būtent tuomet jai buvo pasiūlyta sudaryti naują sutartį medicinos skyriuje.
Jos košmaras, pasak jos, prasidėjo dar net negavus tinkamos uniformos.
„Kai tik atvykau į Nižnij Novgorodo sritį, Novosmoliną, vienas pulkininkas pastebėjo mane rikiuotėje. – prisimena moteris. – Jis buvo 10-osios šarvuotosios divizijos vadas. Jis pasakė: „Margo, eime su manimi“.
„Jis įsakė man duoti uniformą ir prisistatyti darbui jo būstinėje, – pasakojo Margarita. – Artimiau susipažinus su kai kuriais ten esančiais žmonėmis, jie man pasakė: „Pulkininkas nusižiūrėjo tave. Tikriausiai tapsi jo karo lauko žmona“.
Kai ji paklausė, ką tai reiškia, jie jai pasakė: „Gaminsi maistą, valysi ir jį lepinsi“. Tai leido jai suprasti, kad jie kalba apie seksualinius santykius.
Moteris pasakojo, kad didėjančiam jo spaudimui ji priešinosi beveik mėnesį, kai dalinys buvo išsiųstas į kovos zoną Ukrainoje, kur Rusijos pajėgos tęsė didžiulę, neišprovokuotą invaziją, pradėtą 2022 m. vasario mėnesį.
Kai pareigūnas suprato, kad ji netaps jo „karo lauko žmona“, jis įsakė Margaritos gyvenimą paversti pragaru, tikino moteris.
„Kai atvykome į frontą, pagaliau buvau paskirta į medicinos skyrių, – prisimena ji. – Ten dirbęs pareigūnas man pasakė, kad pulkininkas įsakė mane „griežtai nubausti“. Mėnesį iš esmės gyvenau lauke. Kol visi kiti buvo įkurdinti pastatuose ar kareivinėse, aš miegojau ant žemės, palapinėje prie kelio“.
„Kartais man neduodavo maisto davinio, – pridūrė ji. – Jie norėjo mane palaužti, kad aš sutikčiau su juo permiegoti. Bet aš laikiausi. Ir kai jis suprato, kad aš nepasiduosiu, jis perkėlė mane į artilerijos dalinį arti fronto. Maniau, kad ten mirsiu“.
Septynios moterys
Margarita teigė, jog jos medicinos skyriuje buvo dar septynios moterys nuo 23-ejų iki 38-erių metų amžiaus, kurios visos patyrė spaudimą tapti pareigūnų „karo lauko žmonomis“.
„Viena juto spaudimą iš žvalgybos pareigūno, – pasakojo Margarita. – Kita iš tankų vado. Trečia iš pėstininko. Kai atvykome, nė viena nežinojome, kas ten vyksta. O kai mes tai supratome, jau buvo per vėlu“.
Margarita pasakojo „savo akimis“ mačiusi kaip vienas karininkas šovė ir rimtai sužeidė vieną karę.
„Ar jie buvo girti, ar tai buvo susiję su pavydu, aš nežinau, – tikino ji. – Bet jis stengėsi įrodyti, kad tai padarė ukrainiečiai: jis net susižalojo savo ranką ir sakė, kad jis ją gynė“.
Pasak Margaritos, moteris visam laikui liko neįgali, o jai buvo atliktos penkios operacijos, siekiant atitaisyti karininko padarytą žalą.
„Dabar ji grįžo namo į Buriatiją, bet šį mėnesį turės grįžti į Maskvą kitai operacijai“, – sakė Margarita, pridurdama, kad šis karininkas, naudojęs slapyvardį „Akatsia“, moterį dar prieš tai buvo kelis kartus sumušęs.
Galiausiai beveik visos septynios Margaritos kolegės, spaudžiamos grasinimų ar pragariškų sąlygų, pasidavė pareigūnams.
„Viena moteris pasidavė jau rugsėjį, – prisimena Margarita. – Jie jai tiesiai šviesiai pasakė: „Tu šiam vaikinui patinki ir tu būsi su juo“. Ji taip pat buvo iš Belgorodo ir niekada negrįžo į mūsų dalinį“.
Ji pasakojo, kad bendras pažįstamas, kariuomenės vairuotojas, vėliau jai pasakė, kad ši moteris „prisitaikė“ prie savo sąlygų.
„Tai padarė dauguma merginų, – sakė Margarita. – Jos nusprendė, kad yra daug geriau gyventi gaunant gero maisto ir daug cigarečių“.
Vėliau vienas dalinio vadovų Margaritai pasakė: „Mes pardavėme ją, tai parduosime ir tave“.
„Pažiūrėjau į jį taip, kad jis buvo priverstas pridurti: „Nagi, aš juokauju“, – teigė Margarita.
„Tik prostitutės“
„Karo lauko žmonų“ fenomenas jau seniai tapo Rusijos ir sovietinės karinės kultūros dalimi. 2018 m. publikuotame moksliniame straipsnyje apie moteris sovietų armijoje Antrojo pasaulinio karo metais anglų istorikas Alexanderis Woodas Balsomas rašė: „Kai kurie vyriausybės pareigūnai ir karininkai priekabiavo prie jiems pavaldžių moterų, nes manė, kad jie turi teisę turėti „karo lauko žmonas“. Ne visi tokio tipo santykiai buvo prievartos rezultatas, kartais juos lemdavo ir abipusis susidomėjimas, o kartais juos inicijavo ir moterys, norėdamos pasinaudoti favoritizmo pranašumais“.
Marina Zaiceva iš Sankt Peterburgo 2001–2006 m. tarnavo Rusijos pajėgoms Čečėnijoje ir iš kariuomenės pasitraukė 2019 m. Radio Free Europe/Rdio Liberty ji pasakojo, kad „karo lauko žmonos“ kariuomenėje yra vieša paslaptis, o su tokia praktika per savo karjerą susidūrė ir ji.
„Kai kurios moterys sugeba pasipriešinti, bet kitos ieško apsaugos, – teigė A. Zaiceva. – Aš priešinausi“.
Ji pridūrė, kad moterys Rusijos kariuomenėje susiduria su daugybe kitų priekabiavimo ir diskriminacijos formų. Ji pasakojo, kad vienas pareigūnas bandė iš jos išvilioti pinigų mainais į paaukštinimą.
Remdamasi savo patirtimi, ji teigė nepatarianti moterims siekti karinės karjeros.
„Rusijos visuomenė mano, kad moterys kare yra tiesiog prostitutės, – sakė ji. – Ir tai tikrai liūdina“.
Sankt Peterburgo profesorius Maksimas Arzamstsevas atliko tyrimą apie seksualinį priekabiavimą darbo vietoje. Jo skaičiavimais, ketvirtadalis visų Rusijos kariuomenės moterų yra patyrusios tam tikrą seksualinį priekabiavimą ar prievartą.
Valentina Melnikova iš dabar jau uždrausto Rusijos karių motinų komiteto teigė susidūrusi tik su keletu atvejų, kai karės skundėsi išžaginimu ar priekabiavimu kariuomenėje. Ji tiki, kad dauguma aukų tiesiog nenori apie tai kalbėti.
„Kol jos tylės, prievarta tęsis, – teigė V. Melnikova. – Kodėl jos tyli ir kodėl toleruoja skriaudą, aš nežinau. Šį klausimą reiktų užduoti psichologams“.
Tačiau ji pridūrė, kad ne visos seksualinės prievartos Rusijos kariuomenėje aukos yra moterys. Ji sakė, kad į jos organizaciją kreipėsi daugybė vyrų su skundais dėl išprievartavimo bei seksualinio smurto.
„Sovietinėje armijoje viskas buvo perkama ir parduodama, įskaitant žmones, – sakė ji. – Kariai buvo parduodami į kairę ir į dešinę. Mūsų komisija dirba nuo 1989 m. Valdant Michailui Gorbačiovui veikė mirčių ir smurto kariuomenėje komisija, kurioje aš dirbau. Beveik 4 000 karių kreipėsi į šį komitetą prašydami pagalbos“.
V. Melnikova sakė neabejojanti, kad rusų karininkas galėtų nušauti savo „karo lauko žmoną“.
„Antrojo Čečėnijos karo metu pasitaikė atvejų, kai per vieną ar kitą šventę prisigėrę karininkai šaudė į savo kareivius, – teigė ji, kalbėdama apie konfliktą, kuris prasidėjo 1999 m. ir oficialiai baigėsi 2009 m. – Kai kurie sužalojimai buvo labai rimti“.
„Visiškai išprotėję“
Margarita Radio Free Europe/Radio Liberty paliudijo, kad kai kurie kariai, kuriuos ji gydė nuo sužalojimų, teigė, jog pareigūnai kankino ir šaudė į kareivius, kurie atsisakė eiti į mūšį. Ji girdėjo net apie tokius atvejus, kai kariai buvo laikomi nuogi žiurkių pilnuose rūsiuose, kol pasidavė.
Moteris tvirtino, kad karininkai kai kuriuos karius net vertė išsikasti savo kapus.
„Jie iškasė duobę, o paskui buvo priversti joje atsigulti, – pasakojo Margarita. – Tada kiti, grasinant ginklais, buvo priversti kastuvais ant jų pilti žemę“.
Kai vyrų nebesimatydavo, karininkai aklinai šaudavo į duobę.
„Jei jie į ką nors pataikys, ką padarysi, – sakė ji. – Kiekvienas, kuris išgyveno, išropojo iš tos duobės visiškai išprotėjęs. Jiems neberūpėjo, kas jiems gali nutikti po to“.
„Paklausiau vieno kario, už ką jis buvo nubaustas, o jis pasakė, kad nieko neprisimena, – prisimena Margarita. – Jam buvo taip smarkiai trenkta į galvą, kad jis prarado sąmonę... Jo būklė buvo labai prasta... Ir tokių vaikinų buvo daug“.
Ji teigė, kad tik sunkiausiai sužeisti kariai buvo siunčiami gydymui į Rusiją. Likusieji liko Rusijos kontroliuojamose teritorijose Ukrainos Donecko srityje, kad juos būtų galima kuo greičiau grąžinti į tarnybą.
Nori grįžti į kariuomenę, apie ukrainiečių kančias – nė žodžio
Margarita pasakojo, kad sąlygos fronto linijose buvo tokios blogos, jog kai kurie kariai susižalodavo tik tam, kad būtų išsiųsti namo. „Jie neturėjo nieko, – tikino ji. – Vaikinai tranšėjose buvo alkani ir apsivilkę skudurais. Jiems jau ištisus mėnesius nebuvo mokamas atlyginimas“. Kariams fronte trūko šovinių, granatų ir transporto, pridūrė ji.
Kalbėdama apie karinius automobilius, moteris sakė: „Jie visi nebevažiavo, buvo sunaikinti arba sugedę. Kai buvau Nižnij Novgorodo srityje, mačiau didžiulius techniką transportavusius traukinius su tankais, šarvuočiais, savaeige artilerija. Tokiu traukiniu mes buvome atvežti į Ukrainą ir turėjome laukti visą amžinybę, kol jis bus iškrautas. Bet kai atvykome į frontą, beveik nebuvo su kuo kariauti. Kas nutiko tai įrangai? Manau, kad ji buvo parduota ukrainiečiams. Ir taip manau ne aš viena“.
Moteris teigė, kad kai kurie jos gydyti kariai susižalojo patys.
„Jie šaudavo sau į kojas, nes po ištisų savaičių apkasuose net nebegalėdavo pavaikščioti, – tikino karė. – Drėgmė ir šaltis paprasčiausiai pūdė jų kojas. Nuėmus jų batus, buvau pašiurpus. Dar niekada nebuvau to mačiusi. Gangrenos, sudžiūvęs kraujas – net negalėjau rasti jų pirštų. Negalėjome padaryti nieko kito, tik amputuoti.“
Galiausiai Margarita nebegalėjo to pakęsti. Ji buvo išsiųsta psichiatriniam gydymui į civilinę ligoninę Belgorode.
Nepaisant visko, ką ištvėrė, ir baimės būti grąžintai į karą Ukrainoje, ji sakė, kad tikisi grįžti į kariuomenę su kitu daliniu. Ji sakė, kad nėra sutverta civiliniam gyvenimui, o atlyginimai Belgorode yra per maži, kad būtų galima pragyventi.
„Norėčiau padėti vaikinams, bent kažkiek, – pridūrė ji. – Jaučiu kažkokį neįvykdytą įsipareigojimą. Nežinau, galbūt aš tiesiog išprotėjau. Bet taip, aš tikriausiai ir vėl eičiau tarnauti“.
