Bet praėjus daugiau nei aštuoniems karo mėnesiams, tampa akivaizdu, kad šis scenarijus neišsipildė. Išties kai kurie duomenys rodo, kad čia vyksta priešingi procesai ir Rusijos ekonomikai sekasi puikiai. Rublio kursas dolerio atžvilgiu sustiprėjo ir, nors Rusijos bendrojo vidaus produkto (BVP) rodikliai susitraukė, šis kritimas 2022 metais, tikėtina, neviršys 3 proc.
Tačiau pažvelgus giliau, o ne tik į nuosaikų BVP sumažėjimą ar infliaciją, paaiškėja, kad tikroji žala yra daug didesnė: Rusijos ekonomika yra pasmerkta ilgam stagnacijos laikotarpiui. Valstybė į privatųjį sektorių kišosi dar prieš karą. Ši tendencija dabar tik paaštrėjo ir gali būti, kad tai dar labiau stabdys inovacijas ir rinkos efektyvumą. Vienintelis būdas išsaugoti Rusijos ekonomikos gyvybingumą yra didžiulės reformos – kurių artimiausiu metu nenusimato – arba institucinis žlugimas, panašus į tą, kuris įvyko iširus Sovietų Sąjungai.
Sankcijos nėra raketos
Neteisingas sankcijų poveikio Rusijai suvokimas iš dalies gali būti paaiškintas tuo, kad lūkesčiai dėl ekonominių priemonių poveikio neatitiko realybės. Paprastai tariant, sankcijos neprilygsta raketos smūgiui. Taip, ilguoju laikotarpiu sankcijos gali susilpninti ekonomiką ir sumažinti šalies BVP. Tačiau trumpuoju laikotarpiu, daugiausia, ko galima pagrįstai tikėtis, yra didžiulis Rusijos importo kritimas. Nenuostabu, kad rublio vertė auga, o ne krenta, kai sumažėja dolerio ir euro paklausa. O nukreipiant importui skirtas lėšas į vidaus gamybą, BVP turėtų paaugti. Norint pastebėti sankcijų poveikį vartojimui ir gyvenimo kokybei, reikės šiek tiek laiko.
Karo pradžioje, vasarį ir pirmoje kovo mėnesio pusėje, rusai skubėjo įsigyti dolerių ir eurų, kad apsisaugotų nuo galimo rublio vertės smukimo. Per ateinančius aštuonis mėnesius augant Rusijos nuostoliams Ukrainoje, jie pradėjo dar aktyviau keisti savo rublius į šias valiutas. Paprastai tai sukeltų didelį rublio vertės kritimą, nes žmonėms perkant užsienio valiutą, rublio vertė mažėja. Tačiau dėl įvestų sankcijų kompanijos, kurios prieš karą pirko importuotas prekes, nustojo keisti savo pinigus į valiutas, kuriomis buvo vykdomi sandoriai. Dėl to importas pavasarį susitraukė 40 proc.
Viena to pasekmių – sustiprėjusi rublio pozicija dolerio atžvilgiu. Taigi klaidinga manyti, kad sankcijos yra neveiksmingos. Priešingai, jų trumpalaikis poveikis importui buvo netikėtai stiprus. Niekas nesitikėjo tokio importo sumažėjimo. Jeigu Rusijos centrinis bankas būtų tikėjęsis tokio nuosmukio, tai kovo mėnesį nebūtų įvedęs griežtų apribojimų indėliams doleriais, kuriais buvo siekiama išvengti rublio vertės žlugimo.
Žinoma, ekonominės sankcijos turėjo ir kitų staigių padarinių. Apribojus Rusijos prieigą prie mikroelektronikos, lustų ir puslaidininkių, automobilių bei orlaivių gamyba tapo beveik nebeįmanoma. Nuo kovo iki rugpjūčio, Rusijos automobilių gamyba sumažėjo net 90 proc. Panašus buvo ir orlaivių gamybos nuosmukis. Tą patį galima pasakyti ir apie ginklų gamybą, kuri dabar, suprantama, yra vienas didžiausių vyriausybės prioritetų. Nepasiteisino ir viltys, kad bus atverti nauji prekybos keliai į Kiniją, Turkiją ir kitas prie sankcijų neprisijungusias valstybes. Neįprastai stipri rublio pozicija išduoda, kad alternatyvūs importo kanalai nėra veiksmingi. Jeigu importas toliau būtų vežamas į Rusiją per slaptus kanalus, importuotojai pirktų dolerius – taip mažėtų rublio vertė. Be šių kritinių prekių, ilgalaikės prognozės Rusijos aukštųjų technologijų rinkai yra liūdnos.
Dar svarbiau už Vakarų technologines sankcijas yra tai, kad Rusija neabejotinai žengia į laikotarpį, kuriame politiniai bičiuliai stiprins savo galią privačiame sektoriuje. To jau seniai buvo galima tikėtis. Kai 2008 m. pasaulinė finansų krizė Rusijai smogė daug stipriau nei kitoms G-20 valstybėms, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, iš esmės, nacionalizavo didžiausias įmones.
Kai kuriais atvejais jis pavedė jas tiesioginei vyriausybės kontrolei, kitais – atidavė jų priežiūrą valstybinių bankų kompetencijai. Buvo tikimasi, kad norėdamos ir toliau pelnyti vyriausybės malonę, šios kompanijos išlaikys kuo daugiau darbo vietų. Net ir privačiame sektoriuje likusioms įmonėms iš esmės buvo draudžiama atleisti darbuotojus. Tai Rusijos žmonėms suteikė ekonominį saugumą – bent jau tam laikui – o šis stabilumas yra esminis V. Putino pakto su jo visuomene pagrindas. Tačiau ekonomika, kurioje įmonės negali modernizuotis, restruktūrizuotis ir atleisti darbuotojų, siekdamos didinti pelną, yra pasmerkta stagnacijai. Nestebina, kad Rusijos vidutinis BVP augimas per metus 2009–2021 m. buvo apie 0,8 proc. Toks rodiklis yra žemesnis net už aštuntąjį ir devintąjį praeito amžiaus dešimtmečius, kai Sovietų Sąjunga artėjo prie savo žlugimo.
Net ir prieš karą Rusijos verslai susidūrė su investicijas apsunkinančiais įstatymais. Su didžiausiais apribojimais susidūrė pažangiausi energijos, transporto ir komunikacijų sektoriai – tie, kurie gautų daugiausia naudos iš užsienio technologijų ir investicijų. Kad išgyventų, šios kompanijos buvo priverstos išlaikyti artimus ryšius su vyriausybės atstovais ir biurokratais. Mainais, šie asmenys užtikrino, jog šie verslai nesusidurs su jokia konkurencija. Jie uždraudė užsienio investicijas, priėmė įstatymus, kurie uždėjo sunkią naštą Rusijoje verslą vystantiems užsieniečiams, ir inicijavo įmonių, veikiančių be vyriausybės apsaugos, tyrimus. Dėl to milijonieriais tapo daugybė valdininkų, aukšto rango karininkų bei biurokratų, kurių dauguma yra artimi V. Putino draugai. Paprastų rusų gyvenimo kokybė, priešingai, per pastarąjį dešimtmetį nė kiek nepagerėjo.
Nuo pat karo pradžios valdžia dar labiau sustiprino privataus sektoriaus kontrolę. Kovo mėnesį Kremlius priėmė įstatymus ir reglamentus, pagal kuriuos šalies valdžia įgauna teisę uždaryti verslus, priimti gamybinius sprendimus ir nustatyti pagamintų produktų kainas. Rugsėjį prasidėjusi mobilizacija tapo dar vienu V. Putino įrankiu, kuriuo jis gali valdyti Rusijos verslus: norėdami išsaugoti savo darbuotojus, kompanijų vadovai turi derėtis su vyriausybės pareigūnais, kad jų darbuotojai išvengtų šaukimo.
Žinoma, Rusijos ekonomika jau seniai yra valdžios rankose. Tačiau naujausi V. Putino veiksmai dar labiau sustiprina jo turimą kontrolę. Kaip teigė ekonomistai Andrei‘us Shleiferis ir Robertas Vishny‘us, už korupciją baisiau yra tik decentralizuota korupcija. Jau ir taip yra blogai, kai korumpuota centrinė valdžia reikalauja kyšių, tačiau situacija tampa dar prastesnė, kai dėl „vokelių“ pradeda kovoti kelios skirtingos vyriausybinės įstaigos.
Iš tiesų, staigų augimą per pirmąjį V. Putino valdymo dešimtmetį iš dalies lėmė tai, jog jis sugebėjo sutelkti galią Kremliuje, užgniauždamas savo priešininkus, pavyzdžiui, oligarchus, kurie veikia už vyriausybės ribų. Tačiau jo užsispyrimas steigti privačias pajėgas ir regioninius savanorių batalionus karui Ukrainoje kuria naujus galios centrus. Tai reiškia, kad decentralizuota korupcija be jokios abejonės vėl grįš į Rusiją.
Tai sukurtų paskutinį praeito amžiaus dešimtmetį primenančią dinamiką, kai savo naujai privatizuotų įmonių kontrolę siekę išlaikyti Rusijos verslininkai buvo priklausomi nuo privataus saugumo, ryšių su mafija ir korumpuotų valdininkų. Kriminalinės grupuotės, įdarbinusios Rusijos karo Afganistane veteranus, siūlė „apsaugą“ daugiausiai pasiūliusiems arba tiesiog plėšė pelningus verslus. Tokį pat vaidmenį ateityje atliks ir privačios samdinių grupės, kurias V. Putinas sukūrė kovoti Ukrainoje.
Ilgas kelias priešaky
Rusija vis dar gali išplėšti pergalę Ukrainoje; bet nėra aišku, kaip ši pergalė atrodytų. Galbūt kaip triumfas būtų pateikiama ilgalaikė kelių sugriautų Ukrainos miestų okupacija. Rusija taip pat gali pralaimėti šį karą, o tai padidintų tikimybę, kad V. Putinas praras savo valdžią. Jo vieton galėtų stoti nauja reformistinė vyriausybė, kuri išvestų kariuomenę iš Ukrainos, apsvarstytų reparacijas ir derėtųsi dėl sankcijų prekybai panaikinimo.
Tačiau nepaisant to, kokia bus šio karo baigtis, jam pasibaigus Rusijos vyriausybės įtaka privačiam sektoriui primins Kubą arba Šiaurės Korėją. Vyriausybė turės visapusišką kontrolę, tačiau kartu nebus pakankamai stipri, kad apsaugotų verslą nuo demobilizuotų kareivių įkurtų mafijos grupuočių, apsiginklavusių per karą gautais ginklais. Ypač pradžioje jos taikysis į pačias pelningiausias įmones tiek nacionaliniu, tiek vietiniu lygmeniu.
Kad Rusijos ekonomika augtų, jai reikia ne tik didelių institucinių reformų, bet ir naujo lapo, kokį Rusija atvertė 1991 m. Sugriuvus Sovietų Sąjungai, to laikmečio institucijos tapo nebereikšmingos. Taip prasidėjo ilgas ir varginantis naujų institucijų kūrimo, valstybės pajėgumų didinimo ir korupcijos mažinimo procesas. Šis procesas staiga sustojo į valdžią atėjus V. Putinui, kuris galiausiai išardė rinkos institucijas ir sukūrė savo protekcijos sistemą.
Pamoka yra žiauri: net jeigu V. Putinas praras valdžią, o jo įpėdinis pradės svarbias reformas, prireiks mažiausiai dešimtmečio, kol Rusija vėl turės tokį privataus sektoriaus gamybos ir gyvenimo kokybės lygį, kokį ji turėjo dar pernai. Būtent tokios yra pragaištingo ir neapskaičiuoto karo pasekmės.
