Dėl V. Putino karo prieš Ukrainą Rusija tampa žlungančia valstybe su nekontroliuojamomis sienomis, privačiomis karinėmis grupuotėmis, iš šalies bėgančiais gyventojais, moraliniu nuosmukiu ir pilietinio konflikto rizika. Ir nors Vakarų lyderių pasitikėjimas Ukrainos gebėjimu atlaikyti V. Putino terorą išaugo, didėja susirūpinimas, ar pati Rusija sugebės išgyventi šį karą. Ji gali tapti nevaldoma ir panirti į visišką chaosą.
Čia vertėtų prisiminti jos sienas. Rusijos įvykdyta absurdiška ir neteisėta keturių Ukrainos regionų – Chersono, Donecko, Luhansko ir Zaporožės – aneksija, dar net neįstengus visiškai perimti jų kontrolės, pavertė ją valstybe su neteisėtomis teritorijomis ir nuolat kintančiomis sienomis.
„Rusijos Federacija, tokia, kokią ją matome dabar, pati savaime nyksta ir pereina į žlungančios valstybės etapą“, – teigė politologė Jekaterina Schulmann.
Ji pažymi, kad Rusijos valstybės administracija nesugeba vykdyti paprasčiausių funkcijų, o kai kurių Ukrainos regionų aneksija ne tik neatgrasins Ukrainos pajėgų nuo puolimo, bet kaip tik parodys kelią, kaip elgtis sunkiai valdomiems Rusijos regionams, pavyzdžiui, Šiaurės Kaukazo respublikoms, kurios, centrinei valdžiai atlaisvinus savo gniaužtus, greičiausiai, sieks nepriklausomybės.
Kitas žlungančios valstybės bruožas – fizinės jėgos naudojimo monopolio praradimas. Rusijoje klesti oficialiai draudžiamos privačios armijos ir sukarintos grupuotės. Jevgenijus Prigožinas, pats buvęs kalinys sovietiniais laikais ir vadinamas „Putino šefu“, yra privačios karinės „Wagner“ grupės vadovas ir įsibėgėjus karui atvirai verbavo kalinius į karą pasiūlydamas atleisti juos nuo bausmės atlikimo. Pasak jo, „Wagner“ neturi jokių siekių būti „legalizuota“ ar integruota į šalies ginkluotąsias pajėgas. Tą patį galima pasakyti ir apie grupę, kuriai vadovauja buvęs Čečėnijos karo vadas ir dabartinis Čečėnijos prezidentas Ramzanas Kadyrovas. Netgi Rusijos vyriausybinės saugumo agentūros vis dažniau tarnauja savo įmonių interesams.
Rusijos valstybė nesugeba įvykdyti esminės savo funkcijos. Ji toli gražu neapsaugo savo žmonių gyvybių, o tik kelia jiems didelę grėsmę tapti patrankų mėsa. Rugsėjo 21 dieną, susidūręs su rimtais kariniais pralaimėjimais Ukrainos mūšio lauke, V. Putinas įsakė mobilizuoti apie 300 tūkst. žmonių. Vienintelė šių nepakankamai apmokytų ir prastai aprūpintų karių funkcija yra trukdyti Ukrainos pajėgoms veržtis į priekį. Tikėtina, kad didžioji dauguma jų tokiu pat laiku kitais metais jau bus nebegyvi.
Mobilizacija Rusijoje sukėlė daug didesnį šoką nei pati karo pradžia. Jau dabar galima pastebėti kai kuriuos jos padarinius: buvo padegami karinės tarnybos biurai, o mažiausiai 300 tūkst. žmonių pabėgo į užsienį (neskaitant dar apie 300 tūkst., kurie paliko šalį pirmosiomis karo savaitėmis). Dauguma jų yra jauni, išsilavinę ir naudingi. Tik vėliau paaiškės, koks bus tolimesnis jų išvykimo poveikis šalies ekonomikai ir demografijai, tačiau socialinė įtampa toliau auga.
Kol miestiečiai bėga, dešimtys tūkstančių mažiau pasiturinčių jų tautiečių yra surenkami ir siunčiami į apkasus. Į „specialiąją karinę operaciją“ įvėlęs savo tautiečius, V. Putinas sulaužė trapų sutarimą, pagal kurį žmonės nesipriešino jo karui mainais už tai, kad jie nebus į jį įtraukiami. Dabar jiems liepiama kovoti ir mirti dėl jo režimo.
V. Putinas negali laimėti, bet jis taip pat negali sau leisti baigti šio konflikto. Jis galimai tikisi, kad įtraukdamas tiek daug žmonių į šį karą ir toliau skleisdamas jiems savo nuodingą fašistinę propagandą, sugebės užvilkinti šį konfliktą. Kiek dar žmonių turės mirti ir koks bus Rusijos nuopuolis, priklausys nuo to, ar V. Putinui pasiseks, ar augantis žuvusiųjų skaičius ir didėjantis elito nepasitenkinimas natūraliai lems jo nuosmukį.
Įkalintas Rusijos opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas savo teisme sakė: „Mes nesugebėjome išvengti katastrofos, todėl mes nebe slystame, o tiesiog skriejame į ją. Lieka tik vienas klausimas – kaip smarkiai Rusija nusileis ant dugno, ar ji nesubyrės“. Ateinantys metai parodys atsakymą į šį klausimą.
