Praėjus vieniems metams, Ukraina vis dar nepalūžta prieš Rusijos agresiją. Jos žmonės patyrė beatodairiškas raketų atakas, kankinimus, grobimus ir žudynes, taip pat bandymus palaužti jų moralę dezinformacijos kampanijomis ir smūgiais energetikos infrastruktūrai. Nepaisant to, ukrainiečiai išlieka vieningi ir ištvermingi.
Čia nuo pat konflikto pradžios dirba „Foreign Policy“ žurnalistai, pranešantys apie svarbiausius įvykius ir situaciją pavojingiausiuose šalies taškuose. Čia pateikiamos kai kurių išgyvenusiųjų istorijos.
Žudymas rusams buvo tarsi žaidimas
45-erių Dmitrijus Hapčenka nuo 2015 m. dirbo Bučos miesto taryboje, o 2021 m. pradėjo eiti reikalų tvarkytojo pareigas. Kai Rusija pradėjo puolimą ketindama užimti sostinę Kyjivą, netoliese esanti Buča atsidūrė fronto linijoje. Ukrainai atkovojus šį miestą, jame rasta masinių Rusijos vykdytų žudynių įrodymų.
Pirmąjį rusų buvimo Bučoje ženklą pamačiau vasario 25 d. Tą dieną buvo apšaudytas automobilis. Incidento metu buvo sužeistas vairuotojas, jo žmona ir jųdviejų vaikai. Jie teigė bandę pabėgti iš Bučos, kai važiuojant priemiesčiu į juos nusitaikė kariai.
Vasario 27 d. rusai prasiskverbė giliau į miestą. Jie sakė, kad jeigu ryšėsi baltą raištį, jie supras, kad esi civilis, ir tavęs nežudys. Tai buvo melas. Turiu prieigą prie vaizdo stebėjimo kamerų įrašų: jie šaudė į per gatvę ėjusius pėsčiuosius. Kūnai buvo palikti ten gulėti, jie neleido mums jų paimti. Manau, taip buvo bandoma palaužti mūsų žmones.
Jaučiu daug neapykantos, kadangi žudymas rusams buvo lyg žaidimas. Mano draugas žuvo, kai jam žiūrint pro savo balkoną jį nušovė snaiperis. Visą tai išgyvenę žmonės man dažnai skambina norėdami pasikalbėti – tie, kurie viso to nepatyrė, niekada nesupras.
Kovo 15 d. aš ir dar keli savanoriai laukėme evakuacijos ir aprūpinimo autobusų, kai prie mūsų privažiavo rusų kareiviai. Jie paėmė mūsų telefonus ir dokumentus, surišo mūsų rankas ir ant galvų užmovė maišus. Jie apkaltino mus, kad esame teritorinės gynybos padalinys. Mes ištisas valandas laukėme, kol mus apklaus kapitonas, bet jis taip ir neatėjo. Kareiviai tarpusavyje kalbėjosi, kad būtų paprasčiausia išvežti mus į mišką. Pamaniau, kad atėjo galas. Žinojau, kad miške žmonės yra šaudomi – daugybė kūnų vis dar nėra rasti.
Kitą rytą šešiems iš mūsų pavyko ištrūkti iš rūsio, kuriame mus laikė per naktį. Ten buvo ir daugiau žmonių, bet aš nežinau, kas jiems nutiko. Dalis sulaikytųjų buvo išvežti į Kurską Rusijoje. Vėliau sužinojome, kad kapitonas, kurio laukėme, dirbo FSB. Jis buvo Ukrainos išdavikas iš Krymo.
Kovo 30 d. pietavau su draugu. Jis turėjo paskambinti savo žmonai, todėl užlipo į devintą aukštą, kur yra stipresnis ryšys. Čia jis pamatė šaudančią tankų koloną. Jie peršovė jo koją (smulkiaisiais ginklais).
Po dviejų dienų pasklido gandai, kad priešo kariuomenė pasitraukė. Sėdau ant savo dviračio ir apvažiavau visą miestą, kuriame sutikau tik Ukrainos karius. Vis dėlto nerimaujame, kad jie gali sugrįžti, nes nuolat girdime apie galimą ataką iš Baltarusijos.
Dabar skiriu daugiau laiko pasimatymams ir telefoniniams pokalbiams su savo šeima. Karas viską pakeitė. Jis pakeitė mūsų pasaulėžiūrą. Buča buvo viena patogiausių vietų gyventi Ukrainoje. Mes niekada nenorėjome išgarsėti dėl žudynių, o dabar darome viską, kad mūsų miestas garsėtų kuo nors kitu.
Karo metas suteikė ir vilties
60-ies metų Vladymiras Balabanovas dirbo Charkivo benamių prieglaudoje, o prieš tai – vaikų namuose. Charkivas kelis mėnesius buvo bombarduojamas raketomis, todėl dalis miesto buvo sunaikinta, o didžioji regiono dalis daugiau nei šešis mėnesius buvo okupuota Rusijos pajėgų.
Prieš karą Charkivas buvo pilnas jaunimo, nes čia veikė daug universitetų. Vien politechnikos universitete mokėsi 20 000 studentų. Miestas augo. Jame buvo daug modernių parkų, čia lankydavosi daug turistų – jis vystėsi.
Netikėjome, kad karas gali prasidėti, net kai vasario 24 d. buvome pažadinti 4 valandą ryto. Kitą dieną mano marti iš streso pagimdė daug anksčiau nei buvo numatyta. Iš pradžių oro antskrydžių sirenos gaudė be perstojo; tai buvo nerealu. Dauguma mūsų darbuotojų pabėgo. Likome tik trise, nes buvo 20 gyventojų, kurie nenorėjo palikti savo miesto.
Benamiai pradėjo naudoti prieglaudos reikmenis, kad gamintų karštą maistą šeimoms, kurios dėl nuolatinio bombardavimo slėpėsi požeminėse metro stotyse. Traukiniai, evakavę žmones į vakarus, grįžo su atsargomis. Mes – benamiai ir prieglaudos darbuotojai – padėjome juos iškrauti, išdalinti siuntinius visam miestui. Mes pristatinėjome maistą net vykstant apšaudymams.
Gyvenu miesto pakraštyje. Čia daugiausia privačių namų, o ne daugiabučių, todėl neturėjome rūsių, kuriuose būtų galima pasislėpti. Sprogstant raketoms pastatai nenumaldomai drebėjo. Be perstojo važiavo tankai. Ne tik rusų, bet ir ukrainiečių. Tai suteikė mums viltiems.
Buvo sugriautas šalia mano namo stovėjęs pastatas. Jis buvo trijų aukštų. Iš jo liko tik dvi sienos. Kai evakavau savo šeimą, jie sakė: „Galbūt mes niekada nebegrįšime?“ Bet aš buvau įsitikinęs, kad Charkivas liks su Ukraina.
Buvo atidaryta tik viena parduotuvė, todėl reikėdavo ištisas valandas laukti eilėje, kol mums virš galvos skraidė priešo naikintuvai. Su draugu nešėme maistą žmonėms, kurie negalėjo stovėti eilėje. Tai darydami žuvo jo sūnus ir dar vienas savanoris.
Gegužės mėnesį į prieglaudą pradėjo plūsti žmonės, kurie prarado namus arba bėgo iš okupuotų teritorijų. Kai rugsėjį šios apylinkės buvo išlaisvintos, nuotaika mieste visiškai pasikeitė – tai atnešė mums vidinę ramybę. Žinojome, kad grėsmė niekur nedingo, tačiau mes žinojome, kad galime šią grėsmę įveikti.
Dabar į miestą grįžta pasitraukę žmonės. Savo šalį matome iš naujos perspektyvos. Mes pasikeitėme ir mes norime pakeisti Ukrainą į gerąją pusę. Karo metai mus išvargino, bet kartu ir suteikė vilties.
Vietoje tualeto, gavo tik maišelį
69-erių Galina Uminets iš Chersono anksčiau turėjo savo verslą. 2014 m., kai Kyjive kilo protestai, ji organizavo panašius renginius ir savo mieste. Ji padėjo evakuoti žmones iš Krymo prieš tais pačiais metais surengtą fiktyvų Rusijos referendumą. Siaučiant įtemptoms kovoms su Rusijos remiamais separatistais, Galina du kartus per savaitę veždavo humanitarinę pagalbą į Rytų Ukrainą. Moteris du kartus buvo paimta į nelaisvę netoli Olenivkos, Donecko, o buvęs prezidentas Petro Porošenka ją apdovanojo medaliu už drąsą. Ukrainos pietuose netoli Krymo esantis Chersonas kovo pradžioje buvo okupuotas Rusijos pajėgų, kurių kontrolėje jis išliko beveik devynis mėnesius.
Chersonas buvo klestintis ir gražus. Čia buvo daug žaliųjų erdvių ir laimingų žmonių, ne taip, kaip šiandien. Mano vyras dėl ligos mirė dar būdamas jaunas, o aš su savo vaikais vargingai gyvenau rūsyje, kuriame nebuvo elektros. Svajojau pasistatyti namą su langais nuo grindų iki pat lubų ir sodu. Ir aš tai padariau. Dabar jis nebeturi nei langų, nei gėlių. Kaip ir likęs Chersonas.
Mūsų miestas nebuvo pasiruošęs karui. Per Dnieprą vedė tiltas iš Kachovkos. Rusams buvo labai lengva įsiveržti. Jų tankai tiesiog skynėsi kelią per miestą ir važiavo toliau – į Mykolajivą. Bet jie nesugebėjo ten įsiveržti, todėl grįžo ir užėmė mus. Mes neturėjome nieko, jokių ginklų, tik Molotovo kokteilių.
Buvau savanorių centro, kuriame gaminome Molotovo kokteilius, organizatorė. Didžiąją laiko dalį slapsčiausi, bet gegužės 3 d. kažkoks vyras užmovė ant mano galvos maišą ir išvežė mane į policijos nuovadą. Rusai aštuonias dienas kankino mane elektros šoku. Buvau išrengta, jie mane mušė. Vietoj tualeto, gavau tik maišelį.
Čia atvažiavo Rusijos televizija, kuri sukūrė reportažą apie Chersone aptiktus „neonacius“. Dieną prieš invaziją mieste apsilankė fotografas, norėjęs nufotografuoti karius, savanorius ir mokyklas. Dabar žinau, kad jis buvo žvalgas. Jis buvo nuovadoje, o ant stalo gulėjo apie 200 jo padarytų nuotraukų. Kariai sakė: „Pasakyk, kas šie žmonės ir kur jie yra.“ Atsisakiau, todėl į kamerą buvau grąžinta be sąmonės.
Kariai grasino, kad nukirs mano krūtį ir pakeis ją Stepano Banderos veidu. Bet jau birželio 26 d. mano būklė buvo tokia bloga, kad jie pamanė, jog numiriau, todėl išmetė mane į parką.
Kai lapkričio 11 d. mus išlaisvino ukrainiečiai, man vis dar skaudėjo lūžusius šonkaulius. Į pagrindinę aikštę susibūrė Ukrainos vėliavomis nešini žmonės, kurie stengėsi apkabinti karius. Vyras, kurį išgelbėjau 2014 m. – radau jį gulintį saulėgrąžų lauke su rimtais sužalojimais – buvo vienas pirmųjų miesto išlaisvintojų. Visai neseniai jis vėl buvo sunkiai sužeistas. Kai paskambino iš ligoninės, pasakiau, kad laimėję surengsime didžiausią vakarėlį, vilkėsime gražiausias sukneles ir švęsime iš visos širdies.
Sunku žiūrėti į dabartinį Chersoną. Dėl padažnėjusio apšaudymo dabar jo sunaikinta daugiau nei per okupaciją. Mano namas buvo apšaudytas dar sausį, todėl gyvenu su vienu iš savanorių. Tačiau tai man suteikia tik dar daugiau galios kovoti. Šis karas suvienijo žmones ir mes turime tik vieną tikslą – pergalę.
Sūnus neleidžia kalbėti rusiškai
29-erių Viktorija Voicechovskaja yra animacijos dizainerė iš Maskvos. Su savo vyru Andrijumi ji susipažino dirbdama prokremliškame Rusijos valstybiniame televizijos kanale „Rossija 1“. Jis parodė jai Ukrainos realybę, todėl ji paliko savo darbą ir 2015 m. su juo persikėlė į Mariupolį. Jie turi penkerių metų sūnų. Pabėgę iš Mariupolio, Viktorija ir jos sūnus gavo vizas į Nyderlandus, tačiau, neilgai trukus, motina su sūnumi grįžo pas Andrijų į Vakarų Ukrainą. Mariupolis, kurio dauguma gyventojų yra rusakalbiai, tapo žiauriausių karo įvykių centru. Dabar miestas yra okupuotas Rusijos pajėgų.
Pirmąją karo dieną mano vyras vedžiojo šunį šalia mūsų namų rytinėje miesto dalyje, kai pro jį praskriejo rusiška raketa ir atsitrenkė butą į pirmame aukšte – visa tai vyko vos 15 metrų atstumu nuo mano vyro. Jau kitą dieną mes įsėdome į traukinį ir palikome miestą.
Daugybė mano draugų ir šeimos narių glaudėsi mūsų bažnyčioje, kuri buvo po žeme. Jie nusprendė bėgti, kai kovo 16 d. buvo sugriautas miesto dramos teatras. Kitą dieną bomba buvo numesta ir ant bažnyčios.
Mano vyro tėvai su močiute, seserimi ir sūnėnu iš miesto nebeišvyko, nes ant kelio gulėjusios skeveldros suplėšė jų automobilio padangą. Rusai per prievartą išvežė juos į filtracijos stovyklas. Mieste nebuvo mobilaus ryšio, tačiau jo sesuo kažkaip sugebėjo atsiųsti mums žinutę.
Kadangi esu iš Rusijos, pažinojau žmonių, kurie gyvena netoli sienos, todėl paprašiau jų pagalbos. Jie atvyko ir iš esmės pagrobė šią šeimą iš didžiulės žmonių, laukiančių registracijos, eilės. „The Salvation Army“ nuvežė juos į Maskvą, o iš ten mums pavyko juos perkelti į Latviją, kur draugų draugai nuvežė mūsų artimuosius į Rygos oro uostą. Su jais susitikau jiems nusileidus Amsterdame. Mums padėję draugai iš Rusijos turėjo palikti šalį. Pirma į Sakartvelą, paskui – Armėniją, o dabar jie glaudžiasi kažkur Afrikoje.
Ne visi mūsų pažįstami mariupoliečiai sugebėjo pabėgti. Prieš kelias dienas kalbėjausi su ten likusiu jaunu dizaineriu. Jis sakė, kad situacija labai baisi. Žmonės žiemą šąla, nes nėra šildymo. Jo universitete studentams yra aiškinama, kad Ukraina nėra pilnavertė valstybė.
Kaimynai pasakojo, kad nukentėjo ir mūsų namas, buvo pavogti mūsų šeimos daiktai, įskaitant kompiuterį ir dulkių siurblį. Man būtų daug lengviau, jeigu viskas tiesiog sudegtų nei kad kažkas naudojasi mano daiktais. Labiausiai man gaila mūsų nuotraukų.
Sūnus pradėjo manęs klausinėti, kodėl mes namuose kalbame rusiškai, o ne ukrainietiškai. Man gana sunku atsakyti į jo klausimą, todėl nusprendėme kalbėti ukrainietiškai. Dabar jis atsisako kalbėti rusiškai, o jeigu taip kalbu su savo vyru, jis sako: „Ne taip sakai.“ Aš gerai kalbu ukrainietiškai, todėl žmonės ne visada patiki, kad esu iš Mariupolio. O, kad tik jie žinotų viską.
Labai pasiilgstame savo miesto. Mums tai buvo geriausia vieta žemėje. Noriu grįžti į tuos prisiminimus, į mūsų senąjį gyvenimą, tačiau viskas niekada nebebus taip, kaip buvo. Jaučiu labai daug gėdos dėl to, ką padarė Rusija.
Bandome planuoti ateitį, bet kas ten žino, gal rytoj jie numes atominę bombą. Tada neberūpėtų niekas. Dėl viso pikto, turiu dėžutę jodo ir vandens atsargų. Anksčiau bandydavau suprasti, kodėl mano močiutė kaupė tokius dalykus kaip konservuotą maistą ir druską. Dabar darau lygiai tą patį.
