Remiantis referendumų, kuriuos surengė Maskva okupuotose Ukrainos Zaporožės ir Chersono srityse, rezultatais, didžioji dauguma vietos gyventojų esą balsavo „už“ prisijungimą prie Rusijos: nuo 87,05 iki 99,23 proc.
A. Hitleris aneksuoja Austriją
Naciai bandė užvaldyti Austriją nuo pat atėjimo į valdžią Vokietijoje 1933 m. pradžioje. Planuodami įvykdyti perversmą, 1934 m. liepos mėn. vietos SS padalinio nariai mirtinai sužeidė Austrijos federalinį kanclerį Engelbertą Dolphusą. Tačiau pučas nepavyko, ir valdžią toliau kontroliavo šalies nepriklausomybės nuo Trečiojo Reicho šalininkai.
Po ketverių metų Adolfas Hitleris jautėsi kur kas labiau pasitikintis savimi ir turėjo jėgų antrą kartą bandyti aneksuoti kaimynes. Prancūzija, SSRS ir Didžioji Britanija tuo metu buvo pernelyg susitelkusios į pasaulines problemas ir nesidomėjo Austrijos likimu.
Daugelis diplomatų manė, kad naciai „nusiramins“, jei bus „nuraminti“ naujomis teritorijomis. Pačiame Trečiajame Reiche propaganda kartojo, kad Austrija svajojo apie savo likimo išsipildymą tapdama Vokietijos dalimi, o dauguma jos piliečių turėjo vokiškų šaknų, todėl niekas nesugebės pasipriešinti istorinei būtinybei.
1938 m. vasarį Austrijos kancleris Kurtas Schuschnigas atvyko pas A. Hitlerį pasikalbėti ir dvi valandas klausėsi grasinimų. Fiureris pareikalavo pakeisti vyriausybę į lojalią naciams ir pareiškė, kad priešingu atveju Austrijai gresia karinė intervencija.
K. Schuschnigas nusprendė kovo mėnesį surengti balsavimą: ar Austrijos žmonės renkasi laisvą Austriją, ar vokišką Austriją.
A. Hitleris pasinaudojo šiais veiksmais kaip pretekstu suintensyvinti veiksmus, sutelkė karius palei sieną ir paskelbė ultimatumą: arba pakeisti vyriausybę į nacių administraciją, arba pradėti visišką invaziją su karo veiksmais ir neišvengiamomis aukomis.
K. Schuschnigas galiausiai pasidavė ir atsistatydino, o kitą dieną, kovo 12-ąją, vokiečių pajėgos įžengė į Vieną.
Prancūzija ir Didžioji Britanija oficialiai pareiškė protestą, tačiau tuo metu jau niekas neabejojo, kad Austrija taps nacistinės Vokietijos dalimi.
Balandžio 10 d. įvyko balsavimas dėl Austrijos prisijungimo prie Trečiojo Reicho. Balsavimo biuletenis buvo popieriaus lapas su vieninteliu klausimu: „Ar sutinkate su 1938 m. kovo 13 d. įvykusiu Austrijos susijungimu su Vokietija ir ar balsuojate už mūsų fiurerio Adolfo Hitlerio sąrašą?“ Atsakymo „taip“ apskritimas buvo daug didesnis nei kitas, kuriame buvo galima pažymėti atsakymą „ne“. Oficialiais duomenimis, 99,75 proc. balsavo „už“.
Nežinia, kiek šie balsavimo rezultatai neatitinka tiesos. Kaip rašo prancūzų XX a. istorijos ekspertas François Kersodi, dauguma austrų iš tiesų palankiai vertino A. Hitlerį. Tačiau pati balsavimo procedūra prieštaravo visoms teisinėms normoms.
Prisijungimo klausimas buvo sprendžiamas praėjus mėnesiui po to, kai A. Hitleris ir Hermanas Geringas šantažu ir grasinimais privertė atsistatydinti teisėtą Austrijos vyriausybę, o paskui įvedė į nepriklausomą valstybę savo kariuomenę.
A. Hitlerio sąjungininkai, pavyzdžiui, Italijos diktatorius Benito Musolinis palaikė anšliusą. O Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Nevillis Chamberlainas parlamente pareiškė, kad „Jungtinė Karalystė neturi jokių įsipareigojimų Austrijai“.
Tačiau 1945 m. balandžio 27 d. sąjungininkų okupacinė administracija paskelbė anšliuso balsavimo rezultatus niekiniais ir Austrija atgavo nepriklausomybę.
Sovietų valdžia Baltijos šalyse
Po derybų su Maskva 1939 m. rugpjūčio mėn. Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribbentropas paskelbė: „Baltijoje yra vietos ir SSRS, ir Vokietijai. Nereikia, kad ten sovietiniai interesai prieštarautų mūsų interesams.“
Pagal nepuolimo pakto slaptąjį protokolą Estija, Latvija, Suomija ir Rytų Lenkija buvo paskelbtos Sovietų Sąjungos įtakos zonomis, o Lietuva ir Vakarų Lenkija – Trečiojo Reicho interesų sferoje.
Tačiau situacija greitai pasikeitė: Josifas Stalinas pasiūlė A. Hitleriui Varšuvos ir Liublino teritorijas, mainais pareikalavo perleisti Lietuvą SSRS.
Fiureris sutiko ir 1939 metų rugsėjo 28 dieną šalys pasirašė antrąjį slaptąjį protokolą. Tuo metu prie sienų su Estija ir Latvija jau buvo susitelkusi sovietų kariuomenė.
Dar po kelių savaičių jie įžengė į visas tris Baltijos šalis pagal tarpusavio pagalbos susitarimus. J. Stalinas atkreipė dėmesį į „Estijos vyriausybės išmintį“, kuri, sutikusi dislokuoti sovietų kariuomenę, „išvengė Lenkijos likimo“.
1940 m. vasarą, aiškinant vokiečių penktosios kolonos suaktyvėjimu, sovietų valdžia iškėlė Baltijos šalims ultimatumą: arba priverstinį papildomų karių įvedimą, arba savanorišką kariuomenės įvedimą, po kurio pasikeistų valdžia.
Sutikusios su antruoju variantu, Latvija, Lietuva ir Estija faktiškai pateko į SSRS kontrolę dar prieš formalius pertvarkymus valdžios struktūrose.
Siekdama paspartinti sovietizaciją, Sovietų Sąjunga nerengė referendumo, o organizavo parlamento rinkimus, kuriuose galėjo dalyvauti tik komunistų partijos. Per trumpą ir formalią propagandos kampaniją jų dalyviai gyrė J. Staliną.
Rinkimuose nebuvo jokios intrigos, tačiau sovietų ideologai siekė užtikrinti įspūdingą rinkėjų aktyvumą. Gyventojai balsuoti buvo skatinami įvairiais būdais, pavyzdžiui, grasinama, kad rinkimų dieną likę namuose ar sugadinę biuletenį taps liaudies priešais. Rinkėjų duomenys buvo fiksuojami, kad vėliau būtų galima nustatyti, kas nenorėjo dalyvauti rinkimuose.
Rezultatai atitiko Sovietų Sąjungos reikalavimus: rinkėjų aktyvumas viršijo 80 proc., o „teisingus“ kandidatus įvairiose valstybėse parėmė nuo 92,9 iki 99,2 procento rinkėjų.
Vietos statytiniai politikai, anksčiau žadėję išsaugoti kaimynės globojamų šalių nepriklausomybę, staiga pakeitė retoriką ir pradėjo kalbėti apie neatidėliotiną Baltijos šalių įstojimą į SSRS.
1940 metų rugpjūtį Estijai, Latvijai ir Lietuvai atsitiko beveik taip pat, kaip ir Austrijai anšliuso metu, tik skirtumas tas, kad šiose šalyse komunistai nebuvo palaikomi taip aktyviai kaip naciai Austrijoje. O po karo baigties sąjungininkai, pompastiškai panaikinę nacių primestą valdžią Austrijoje, Baltijos šalis paliko Sovietų Sąjungai.
Nuo absoliučios monarchijos iki Indijos valstybės
1947 m. Indijai atsiskyrus nuo Didžiosios Britanijos imperijos ir vėliau buvusią koloniją padalijus į dvi dominijas – Indiją ir Pakistaną – mažytėje aukštumų Sikimo kunigaikštystėje buvo surengtas referendumas dėl valstybingumo.
Sikimas – pirmą kartą nuo 1861 m., kai kunigaikštystė pateko į Didžiosios Britanijos protektoratą – tapo nepriklausoma valstybe, kurioje buvo įkurta absoliuti monarchija.
Nepaisant Sikimo nepriklausomybės pripažinimo, Indijos valdžia nuo 1940-ųjų pabaigos ieškojo būdų, kaip padidinti įtaką regione. Nors Sikimas išliko formaliai nepriklausomas, Indija tuo metu jau didžiąja dalimi kontroliavo šalies tarptautinę politiką, karinę pramonę ir prekybą.
Po Sikimo monarcho Chogyalo Tashi Namgyalo mirties 1963 m. šalyje įsibėgėjo judėjimas prieš monarchiją.
Tuo metu apie absoliučią monarchiją nebuvo kalbama: nuo 1955 m. už konstitucinės vyriausybės formavimą buvo atsakinga Valstybės Taryba. 1973 m., kai stojimo į Indiją šalininkai sostinėje Gangtoke surengė didelio masto riaušes, būtent ši institucija kreipėsi į indus, prašydama padėti atkurti tvarką.
Šis kreipimasis buvo oficiali intervencijos priežastis, o 1975 m. vietos ministras pirmininkas paprašė Sikimą įtraukti į Indiją kaip valstiją. Indijos kariuomenė įžengė į sostinę, nuginklavo karališkąją gvardiją ir nustatė kaimyninės valstybės kontrolę.
Po karių dislokavimo įvyko referendumas, kuriame, oficialiais duomenimis, dalyvavo nuo 59 proc. iki 63 proc. karalystės gyventojų. Teigta, kad už prisijungimą prie Indijos balsavo 97,5 proc.
Kritiški Sikimo piliečiai tikėjo, kad tokie įspūdingi rezultatai buvo pasiekti per prievartą ir manipuliavimą. Priverstas atsisakyti sosto, C. Namagyalas balsavimą pavadino „neteisėtu ir prieštaraujančiu Konstitucijai“.
Referendumas dėl Sikkimo prijungimo prie Indijos pažeidė svarbiausius balsavimų principus. Tai buvo vykdoma kontroliuojant suinteresuotos šalies ginkluotosioms pajėgoms, kurios beveik visiškai atmetė aneksijos priešininkų agitacijos galimybę ir privertė daugelį jų visiškai atsisakyti dalyvauti balsavime.
Tarptautinė bendruomenė ignoravo šiuos įvykius. Indijai nebuvo taikomos jokios sankcijos dėl Sikimo aneksijos.
Kinija išreiškė protestą – jos žemėlapiuose iki pat 2003 m. Sikimas rodyta kaip atskira nepriklausoma valstybė tarp Indijos, Nepalo ir Butano.
Tik 2004 m. Kinija sutiko laikyti Sikimą Indija mainais į tai, kad Indija pripažintų Kinijos Tibeto statusą. Šis regionas buvo okupuotas Kinijos kariuomenės 1950 m. be jokių referendumų.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
