„Visiškai baisu jaustis bejėgiu, žmogumi, nuo kurio niekas nepriklauso“, – sakė Rusijos roko žvaigždė Andrejus Makarevičius. Jis yra vienas iš daugybės vardų, parašytų po sausio pabaigoje internete paskelbtu atviru laišku „Jei tik nebūtų karo“.
Daugelis iš daugiau nei 150 signatarų yra gerai žinomi Rusijos inteligentijos sluoksniuose: pagrindiniai aktyvistai, menininkai ir intelektualai, kurie pastaraisiais metais suformavo nedidelę, bet garsiai nusiteikusią mažumą prieš vis labiau represuojančią Kremliaus politiką.
Dar labiau nustebino kitas prieš karą nukreiptas laiškas, paskelbtas netrukus. Jį pasirašė Leonidas Ivašovas, išėjęs į pensiją generolas pulkininkas, plačiai žinomas kaip nacionalistas, turintis antivakarietiškų pažiūrų.
Prisijungė kitas balsas – maža liberali opozicinė partija „Jabloko“, kuri buvo išstumta iš pagrindinės politikos. JAV pareigūnams perspėjus, kad visapusis karas gali prasidėti bet kurią dieną, partija pareiškė rinksianti parašus prieš karą internete ir savo biuruose visoje šalyje. Po dienos internetinėje peticijoje buvo apie 4000 pavardžių.
Apibendrinant, šie prašymai rodo stiprėjančias antikarines nuotaikas tarp įvairių sluoksnių. Vakarų lyderiai šį momentą vadina lemiamu – ar Putinas įsakys savo 100 000 ir daugiau karių, besisukančių aplink Ukrainą, įsiveržti?
„Panašu, jog visi mano, kad jei kils karas, jis nebus nei trumpas, nei pergalingas, o aukų bus daug, – sakė Maskvos „Carnegie“ centro analitikas Andrejus Kolesnikovas. – Atrodo, kad net pats konservatyviausias visuomenės sluoksnis nenori tikro karo“.
Sunku pasakyti, kam iš tikrųjų patinka Putino pasitikėjimas savimi, tačiau plačiai manoma, kad jis klauso rinktinės griežtos linijos saugumo pareigūnų grupės, žinomos kaip siloviki – terminas, apibūdinantis kariškius ir saugumo tarnybų galiūnus. Tarp dažniausiai minimų pavardžių yra FSB vadovas Aleksandras Bortnikovas, patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Nikolajus Patruševas ir Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos vadovas Sergejus Nariškinas.
Kasmetinės žvejybos Sibire taip pat rodo, kad Putinas palaiko glaudžius ryšius su gynybos ministru Sergejumi Šoigu. Likę 140 milijonų Rusijos piliečių buvo pasodinti į žiūrovų vietas. Kai jie nesutinka su kryptimi, kuria žygiuoja jų šalis, mažai ką gali padaryti, kad būtų išgirsti.
Putino „valdomoje demokratijoje“ opozicijos kandidatai neįtraukiami į balsavimą ir net tada rinkimai vis dar klastojami. Protestavimo taisyklės yra tokios griežtos, kad jos yra neteisėtos. Už vieno žmogaus piketą gali būti skirta laisvės atėmimo bausmė, to paties gali sulaukti ir žmogus, ne vietoje paspaudęs „patinka“ arba „dalintis“ internete.
Vienas politikas, išdrįsęs ir bandęs organizuoti didelį protesto judėjimą, Aleksejus Navalnas, yra kalėjime ir jam gresia nauji kaltinimai. Jo šalininkai perėjo į pogrindį arba pabėgo iš šalies. Pilietinė visuomenė buvo užspausta. Tai palieka užduotį įvertinti visuomenės nuomonę vieninteliam likusiam nepriklausomam apklausų vykdytojui – Levados centrui. Tačiau apklausos vykdytojo darbą apsunkina stigmatizuojanti „užsienio agento“ etiketė. Levados apklausos rodo, kad dauguma rusų mano, jog NATO yra kalta dėl įtampos eskalavimo, tačiau bijo karo.
Tie, kurie nori viešai pasirodyti ir rizikuoti savo anonimiškumu, pasirašo peticijas. Daugiau nei 150 inteligentijos atstovų laiške, skirtame „karo partijai“, signatarai teigė kalbantys „rusų visuomenės, kurie atmeta karą ir laiko nusikaltimu karinių grasinimų naudojimą ir karinių pajėgų dislokavimą kaip šantažavimo stilių, vardu“.
„Jūs nekalbate Rusijos gyventojų vardu – tą darome mes, – pridūrė jie. – Dešimtmečius Rusijos žmonės, praradę milijonus gyvybių praeituose karuose, gyveno pagal posakį: „Jei tik nebūtų karo.“ Ar pamiršote tai?“
Rusijos karininkų asamblėjos – savarankiškai besiorganizavusios buvusių karininkų grupės, garsėjančios revanšistinėmis, prosovietinėmis pažiūromis – tinklalapyje pasirodė nerimą keliantis įrašas. Paskutinį kartą jos pirmininkas L. Ivašovas pateko į antraštes, kai koronavirusą apibūdino kaip dirbtinai pagamintą JAV laboratorijoje kaip geopolitinį ginklą. Dabar jis apkaltino Putiną vykdant „kriminalinę karo provokavimo politiką“ ir paragino jį atsistatydinti.
Sovietų Sąjunga kariavo tik „neišvengiamus (teisingus) karus, kai nebuvo kitos išeities“, o dabar Rusija stos į karinę konfrontaciją, siekdama atsitraukti nuo vidinių rūpesčių ir korumpuoto elito interesų, rašoma tekste. L. Ivašovas į prašymą pakomentuoti neatsakė. Tačiau Jevgenijus Savostjanovas, kuris sakė, kad L. Ivašovą pažįsta 35 metus, prisipažino, kad tekstą skaitė nepatikliai.
„Aš tiesiog negaliu patikėti, kad šį tekstą tikrai pasirašė L. Ivašovas pareigūnų asamblėjos vardu, – sakė jis „Politico“. – Tai rimtas pozicijos pokytis“.
Kaip buvęs Maskvos srities FSB vadovas 1990-aisiais, pats J. Savostjanovas nešiojasi kažkada buvusio siloviko antspaudą. Tačiau priešingai nei L. Ivašovas, jis nusimetė vanagišką mantiją, persirengė pažangiu demokratu ir ėjo Boriso Jelcino prezidento administracijos vadovo pavaduotojo pareigas.
2011-aisiais jis netgi vadovavo iniciatyvai pagerinti JAV ir Rusijos santykius po to, kai Rusijos karas su Gruzija sukėlė atšalimą dvišaliuose santykiuose. Tačiau dabar jis atsidūrė L. Ivašovo kampelyje ir tai viešai pasakė įraše „Facebook“ platformoje.
Aiškindamas šį žingsnį J. Savostjanovas sakė: „Mano nuomone, tai istorinis momentas, kai svarbu įveikti bet kokias asmenines ar politines antipatijas. Dabar laikas palaikyti tuos, kurie, kaip ir tu, nenori karo. Niekas nenori karo. Niekas.“ Jis pridūrė: „Kai priešingos pusės sutinka viena su kita, tai reiškia platų nepasitenkinimą. Putinas ir valdančioji klasė turėtų sunerimti.“
Generolas pulkininkas L. Ivašovas interviu Rusijos radijo stočiai „Echo Moskvy“ sakė, kad 76 procentai grupės narių palaikė laišką, bet nenurodė tikslaus skaičiaus.
„Taikos šalininkų“ peticijoje taip pat išvardyti keli į pensiją išėję ir atsarginiai karininkai – vieninteliai kariniai veikėjai, galintys net pagalvoti apie pasisakymą Rusijoje, teigė Maskvos „Carnegie“ centro analitikas A. Kolesnikovas.
„Tarnaujantiems pareigūnams diskusija yra visiškai neįsivaizduojama, – sakė jis. – Pažymėtina, kai vanagai atlieka taikos balandžių vaidmenį“.
Vis dėlto mažai tikėtina, kad Kremlius atkreips dėmesį, pripažino A. Kolesnikovas: „Autoritarinėje sistemoje žmonėms daryti įtaką įvykiams praktiškai neįmanoma. Kremlius apsimes, kad tai nėra reikšminga ir kad žmonių, kurie palaiko [tokius prašymus], skaičius yra labai mažas.“
Atviro laiško signatarai turi mažai vilties, kad kas nors pasikeis. Rusijos žurnalisto paklaustas, ar, jo manymu, laiškas pasiekė tikslinę auditoriją, Leonidas Gozmanas, buvęs politikas, tapęs analitiku, nusijuokė: „Ne, žinoma, ne! Mes tai rašėme ne jiems, o sau, normaliems žmonėms.“ L. Gozmanas teigė, kad ši situacija panaši į tą, kuri vyko 1968-aisiais, kai Maskvos Raudonojoje aikštėje susirinko aštuoni žmonės, iškėlę plakatus, smerkiančius sovietų invaziją į Čekoslovakiją.
Tada demonstrantų nepaklusnūs veiksmai baigėsi ilgomis bausmėmis tolimose darbo stovyklose arba priverstiniu patekimu į psichiatrijos skyrius. Šį kartą Rusijos valdžia, atrodo, pasitenkina tiesiog ignoruodama laiškus. Prokremliška žiniasklaida arba visai neskelbė jų publikacijos, arba, kaip L. Ivašovo atveju, diskreditavo autorių kaip kenčiantį nuo nervinio sutrikimo arba kaip naudingą idiotą priešiškoms jėgoms.
Viešosios peticijos signatarams atrodo, kad jų veiksmas – visų pirma – pasitarnavo kaip tam tikro reikalingo psichologinio išsilaisvinimo momentas.
„Paskutinė iš žmogaus laisvių [yra] pasirinkti savo požiūrį bet kokiomis aplinkybėmis, – sakė L. Gozmanas, cituodamas Holokaustą išgyvenusį filosofą Viktorą E. Franklą. – Naudojamės šia paskutine laisve, tai viskas, ką turime“.
Kitame interviu muzikantas A. Makarevičius pakartojo šį sentimentą: „Deja, nelabai ką galiu padaryti, bet bent jau galiu išsakyti savo nuomonę, ir tai aš padariau.“
Tačiau jis pridūrė: „Aš nesitikiu, kad iš to kas nors išeis“.